Svarbus kitoniškumas
Pradedant diskutuoti su VU profesoriumi D. Pūru apie pilietiškumą, kalba pirmiausiai pasisuka kitoniškumo link. Ne paslaptis, kad pilietiškumo sąvoka turi daug dedamųjų, o ją kiekvienas interpretuoja savaip. Ne išimtis ir profesorius, kuris pilietiškumą, visų pirma, įvardija kaip toleranciją kitoniškumui. Profesorius teigia, kad Lietuvoje žmonės bijo idėjinių kovų ir kitokių požiūrių, o tai stabdo pilietinės visuomenės vystymąsi.
„Kitoniškumo priėmimas visomis prasmėmis gali pagerinti aplinką ir visuomenę. Dauguma genijų, kurie gavo Nobelio premijas, buvo keistuoliai, kurie dėl to, kad nebuvo nusodinti, prisidėjo prie visuomenės gerovės ir buvo įvertinti. Pasaulis margas ir mūsų jaunimas tą žino, nes gali stebėti pasaulį. Iš to margumo gimsta labai daug gerų dalykų. Svarbu juo negąsdinti. Priėmus kitoniškumą tampame ir labiau pilietiški“, – sako jis.
Siekiant išsklaidyti ydingą požiūrį, kad kitoks žmogus privalo būti atskirtas nuo sociumo, reikia jau nuo mažumės ugdyti suvokimą, kad išsiskirti iš minios nėra blogas ženklas. Net ir tada, kai tenka prieštarauti žmonių miniai.
„Dažnai mokome vaikus to, ką paveldėjome iš totalitarinės sistemos. Sakome jiems neišsišokti, nesikišti. Aš dar dažnai girdžiu tėvus sakant, kad reikia ištirpti minioje ir būti konformistu. Taip mes sudarome kliūtis pilietiškumui. Jam kartais reikia drąsos – saikingo, tačiau maištavimo. Jei matai, kad kažkas peržengė ribą – privalai netylėti. O mes išmokyti tylėti ir nebūti skundikais. Perėjimas į pilietinę visuomenę prasideda būtent nuo to“, – svarsto jis.
Nepamirškime kitų
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus nuomone, visuomenė turėtų suvokti ir tai, kad pilietiškas asmuo negalvoja tik apie savo interesus. Tokiai asmenybei rūpi ir aplink jį esančių žmonių ar visos visuomenės gerovė.
D. Pūras atviras – liberalios demokratijos Šiaurės Europoje, iš dalies Vakarų ir Pietų Europoje ar Kanadoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje – kur kas sveikesnės visuomenės nei Lietuva. Jose puikiai išvystyta gerovės valstybė, o socialinis kapitalas kur kas gausesnis nei mūsų šalyje. Jis sako, kad tose valstybėse žmonės supranta, kad apsimoka gyventi ne tik dėl savęs ir artimųjų, bet ir dėl viešojo intereso.
Ir šiuo atveju labai svarbus aspektas yra dalyvavimas rinkimuose. Lietuvoje šių Seimo rinkimų pirmame ture jis buvo mažas. Ir ekspertai tai laiko problema.
„Lietuvoje dar per daug egocentrizmo – žmonės taip sureikšmina savo ir artimųjų reikalus, kad nebegali toliau savo nosies pasižiūrėti ir prisidėti prie visuomenės procesų. Daug kas sako: „čia ne mano reikalas“. Net jeigu kalbėtume ir apie elementarų dalyvavimą rinkimuose – daugiau kaip pusė nedalyvavo šių metų Seimo rinkimų pirmajame ture. Aš nemoralizuoju, tačiau kaip pilietis – turėtum pasijudinti tą dieną, o ne sakyti, kad bet kokia valdžia bus bloga ir rinkimuose dalyvauti neapsimoka“, – nuogąstauja jis.
Dalyvavimas rinkimuose – tik maža detalė, o pašnekovo teigimu, yra ir daug kitų dalykų, pavyzdžiui, menkas dalyvavimas bendruomenės veiklose ar nusisukimas nuo tam tikrų bendruomenėje esančių asmenų grupių. Jis įsitikinęs, kad toks apatiškumas aplinkai, kurioje gyvename, ir jos reikalams – gali būti siejamas su prasta lietuvių emocine sveikata, didžiuliu savižudybių skaičiumi.
„6 tūkst. žmonių dabar uždarytų klaikiose nuolatinėse globos namų įstaigose niekam nerūpi. Buvo Europoje laikai, kai piliečiai dėl to išeidavo į gatves. Štai Italijoje, Vokietijoje žmonės klausdavo, kodėl jų bendrapiliečiai uždaryti psichiatrinėse įstaigose ir kodėl su jais taip elgiamasi?
Visi sutardavo kurti sveikesnę visuomenę, kur kiekvienas išmoktų gyventi bendruomenėje, netrukdant vieni kitiems. Pas mus labai daug atskirties, visokiausių fobijų. Žmonės skirstomi, rūšiuojami, reiškiamos simpatijos ir antipatijos. Visa tai grįžta bumerangu – visuomenė nėra dvasiškai sveika. Joje daug smurto, daug savižudybių“, – pastebi jis.
Nepelnyti kaltinimai
Kalbėdami apie pilietiškumo stoką, dažnai kalbame apie šiuolaikinio pasaulio problemas. Baksnojame pirštais į nepaklusnius vaikus ir paauglius, neretai dievagojamės, koks žiaurus tapo šiuolaikinis jaunimas, kuriam nė kiek nerūpi mūsų visuomenės gerbūvis. Su tuo sutinka ir D. Pūras, sakydamas, kad mes per mažai investuojame į pasitikėjimą jaunais žmonėmis.
Pasak jo, gąsdiname vieni kitus, sakydami, kad paaugliai pasikeitė blogąja prasme ir dėl to artėja pasaulio pabaiga. Taip dabar įpratę manyti suaugusieji, tačiau, jis įsitikinęs, kad turėtume pastebėti, jog mūsų paaugliai turi be galo daug teigiamų savybių ir juos reikia gerbti.
„Aš siūlau suaugusiems lyderystės, nes mūsų vaikai ir paaugliai laukia, kada mes pradėsime juos gerbti, užuot moralizavę. Tuo tarpu suaugusieji rodo blogą pavyzdį ir siūlo būti pilietiškais. Kaip žinia, vaikai mokosi iš pavyzdžių, kuriuos mato aplink save.
Jeigu vaikai tėvų, mokytojų ar Seimo narių gretose mato pilietiškumą – jie elgiasi taip pat. Jei klausiame, kodėl vaikai tapo tokie žiaurūs, turime pažiūrėti į save. Jie mokosi iš suaugusių pasaulių. Tai – užburto rato principas“, – atkreipia dėmesį jis.
Pokyčiai nuo pamatų
Visuomenėje, kurioje trūksta pilietiškumo, derėtų atsigręžti į tą sociumo dalį, kuri kuria rytojų, ir pagalvoti, ką galėtume pakeisti. Tai – vaikai ir paaugliai, kuriems pilietinis ugdymas turėtų būti toks svarbus, kaip ir švietimo programose įtvirtinti akademiniai dalykai.
Daugelis pilietiškumą sieja ne tik su jau aptartais dalykais, bet ir dalyvavimu rinkimuose, mat tai prisideda prie visuomenės gerovės ir šviesesnio rytojaus. Tačiau kada reikėtų pradėti jauną žmogų šviesti apie politinius procesus šalyje?
VU profesorius čia įžvelgia analogiją su lytiniu švietimu. Mat abi temos kelia klausimus, kada vaikas yra tinkamo amžiaus diskusijoms šiais klausimais. O vieningo atsakymo nėra – tai turėtų nuspręsti patys tėvai.
„Aš manau, kad čia išlieka sveiko proto principas – reikia kalbėti tada, kai vaikui pasidaro įdomu. Kitaip sakant, nereikia įsitikinimų brukti per prievartą ir pradėti apie tai aiškinti darželinukui. Kai vaikas pradeda domėtis ar klausti, už ką balsuoja tėvai, jie galėtų pabandyti vaiko amžiui tinkama forma pagrįsti savo sprendimus. Tokie klausimai iškyla jau ir pradinėse klasėse. O paauglystėje – tuo labiau. Tėvai turėtų rasti tinkamą būdą paaiškinti, kuo skiriasi politinės jėgos, kodėl jie renkasi vieną, o ne kitą“, – pastebi pašnekovas.
Tiesa, prie švietimo pilietinėmis temomis, be abejonės, turėtų prisidėti ir valstybė. Baigęs mokyklą abiturientas, pasak profesoriaus, privalo turėti tokį žinių bagažą, kad pats gebėtų priimti tinkamus sprendimus ir turėtų aiškų požiūrį, kuris leistų jam dalyvauti valstybės reikaluose, taip pat ir rinkimuose.
„Jeigu save laikai brandžiu žmogumi, būdamas aštuoniolikmečiu turi su savimi pasitarti ir apsispręsti, kokios idėjos tau patrauklesnės. Dabar truputį susimaišiusi dešinė su kaire, nėra didžiulio vertybinio skirtumo ar aiškios partijų skirties, bet iš esmės – jos skiriasi ir žmogui turėtų būti savaime suprantama, kad jis privalo turėti savo nuomonę. Aš manau, kad jeigu aštuoniolikmečiai dar to nežino, galbūt egzistuoja spragos mūsų mokyklinėje programoje. Nebūtina tai pateikti per politologijos dalyko dėstymą, užtenka per bendrąjį išsilavinimą“, – sako jis.
Dar viena problema, kurią įžvelgia VU profesorius – akiračio ribotumas ir galvojimas, kad svarbiausias dalykas yra materialinė gerovė, kurią žada visi politikai. Pasak jo, tokie pažadai neatsakingi ir neturintys pagrindo. Būtent dėl to derėtų šeimoms, o ypač mokykloms, suteikti vaikams daugiau įžvalgų, kodėl laimė atrandama ne tik piniguose. Svarbiausias kelias į laimę – idėjų ir vertybių pasaulis.
„Pasaulis eina į priekį tik tiek, kiek vyksta idėjų kova. Norint sudominti vaiką, jam svarbu tai žinoti. Tada vis daugiau jaunų žmonių supras, kad jie turi teisę nuspręsti ne šiaip monetą mesdami, o mąstydami, už kokią politinę jėgą jie atiduoda balsą. Tai svarbu jų savivertei ir pilietinei visuomenei, bet tam turime mes visi suaugę pasistengti pasiųsti žinią prieš perteklinį vartotojiškumą.
Skaudžiausia tada, kai probleminio vaiko tėvai sako, kad jis viską turi. Žinote, ką turiu omenyje. Jam viskas nupirkta, tačiau jis neturi svarbiausio dalyko – emocinio ryšio, kuris nekuriamas dėl to, kad tėvai sunkiai dirba, kad galėtų pirkti materialius daiktus. Tas disbalansas sukuria galvojimą, kad nesvarbu idėjos. O pasaulyje jos labai svarbios ir labai gerai, kai vyksta jų kova tarp politikų. Kiekvienas pilietis tada turi išmokti nustatyti savo poziciją“, – teigė D. Pūras.