„Sakytume, kad tai nesąmonė, tačiau galime prisiminti, kad iki 1971-ųjų net tokioje demokratiškoje valstybėje kaip Šveicarija balsavimo teisės neturėjo moterys.
Portugalijoje ir Lichtenšteine tokia teisė moterims suteikta dar gerokai vėliau“, – teigė forumo „Teisė rinkti: kokiems pokyčiams subrendome?“ moderatorius Rimvydas Valatka.
Balso teisė – kova už būvį
Kokias pamokas atsinešame iš praeities: kaip vystėsi piliečių kova už balso teisę ir su kokiais iššūkiais susiduriame šiandien?
VU doc. dr. istorikas Aurimas Švedas priminė, kad tik pirmas ir paskutinis Lietuvos karaliaus Mindaugas galėjęs sakyti – aš esu Lietuva, kaip aš ją kursiu, tokia ji ir bus. Bėgant metams, valstybėje balso teisę turinčių gretos tik augo.
„Žvelgiant į XIV-XV amžių, jau greta Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto buvo kelios dešimtys – 25-40 ponų tarybos narių. Taip, Vytautas galėjo jiems liepti, grasinti, įsakyti – čia aš viso ko vadas.
Tačiau tos kelios dešimtys ponų tarybos narių galėjo tvirtinti, kad mes čia taip pat esame dalininkai, kokie mes – tokia ir Lietuva“, – balso teisės istoriją primena A. Švedas.
Anot jo, XVI amžiuje Seimų laikotarpiu jau buvo apie 300 balso teisę turinčių narių, sprendusių svarbiausius valstybės klausimus. „Jie tarpusavyje mušasi, taikosi, sudaro koalicijas, balsuoja ir sprendžia valstybės likimą. Skeptikas sakytų – sprendžia mažiau žmonių, optimistas sakytų – sprendžia daugiau žmonių ir balsavimo teisę jaučiasi turintys tie, kurie eina į karą ir gali būti pasiryžę guldyti galvą už savo valstybę. Tai tokių XVI-XVII amžiuje galėtų būti apie 5300 žmonių“, – teigė A. Švedas.
Anot jo, tas didysis sprogimas – 1918-ieji metai, kuomet žmonės turėjo balso teisę pirmuose demokratiniuose rinkimuose. „Klausimas – kas yra tie valstybės dalininkai? Tai tie, kurie suvokė savo svarbą, savo atsakomybę, savo įsipareigojimą valstybei. Tai yra mažažemiai ir gaunantys žemes Lietuvos piliečiai“, – pasakojo istorikas.
XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė priėmė Gegužės 3-iosios Konstituciją. Nors ji veikė labai trumpai, bet Europoje buvome pirmi, o pasaulyje mūsų valstybę pralenkė tik JAV.
„1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucija yra ir pamoka, ir tam tikra gairė, kad tą laisvę reikia puoselėti kasdien.
Ką mes galime padaryti būdami maži tame Europos demokratiniame žemėlapyje? Pakaks to, kad mes kasdien apginsime savo teisę balsuoti, savo mintis apie valstybę. Taip apginsime mažą Europos lopinėlį, nes mes esame Europos dalis. Turime bendrus rūpesčius, tad kaip mes juos spręsime, bus svarbu bendram Europos projektui. Neįsivaizduokime, kad esame kažkokioje saloje ir negalime paveikti viso vandenyno“, – teigė A. Švedas.
Iššūkiai – ne tik infrastruktūroje
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė priminė, kad nėra viskas tobula ir gražu, kai kalbame apie balso teisę Lietuvoje.
Tą įrodo prieš politinius rinkimus ta tema kylančios diskusijos, taip pat atvejis, kai žmonės su negalia laimėjo bylą prieš Lietuvą: teismas pripažino, kad 2016 m. Seimo rinkimų metu jiems nebuvo tinkamai užtikrinta teisė balsuoti.
„Čia galime kalbėti apie vieną iš didžiausių iššūkių, kurį turi žengti Lietuva ir tikrai jau žengia nemažus žingsnius. Nes po tų laimėtų bylų ir Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) dėjo dideles pastangas su Lietuvos negalios organizacijų forumu, kad galėtų būti užtikrinta rinkimų teisė balsuoti žmonėms su negalia, senyvo amžiaus piliečiams, kurie, pavyzdžiui, gyvena socialinės globos, rūpybos įstaigose.
Iššūkių šioje vietoje dar yra nemažai, bet akivaizdu, kad 2020-ųjų Seimo rinkimuose tas progresas buvo jau daug didesnis. Statistiškai, kaip teigė VRK, net 90 proc. rinkimų apylinkių buvo prieinamos žmonėms su negalia“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Anot jos, vienas didesnių iššūkių – infrastruktūra. „Kai kalbama apie prieinamumą dalyvauti rinkimuose, ne tik pastatai turi būti pasiekiami, bet ir užtikrintos galimybės balsuoti žmonėms su regos negalia.
Infrastruktūroje yra nemažų problemų, tai susiję ne tik su rinkimais. Tai yra privažiavimas prie rinkimų apylinkių, galėjimas patekti. Taip pat balsavimo užtikrinimas socialinės rūpybos, blogos namuose, ypač privatumo užtikrinimas ir galbūt nesikišimas į tą balsavimo teisę“, – kalbėjo B. Sabatauskaitė.
Užaugo laisvės karta
Žurnalistas R. Valatka pastebėjo, kad politikai puikiai supranta, kad rinkimuose aktyviausi – vyresnio amžiaus žmonės, kurie sudaro daugiau nei pusę visų rinkėjų.
Tuo metu jaunimas gali nematyti prasmės dalyvauti rinkimuose, nes paprasčiausiai vis vien jų balsus užgoš senjorai. Savo ruožtu išrinkti politikai stengsis dirbti būtent šiai visuomenės kategorijai, kad ji ir vėl balsuotų už juos ir išrinktų per kitus rinkimus.
Visgi, B. Sabatauskaitė skeptiškai vertina D. Trumpos idėją.
„Kai mes kalbame apie rinkimų teisę, reikia suprasti, kad mes turime tiek aktyvią, tiek pasyvią galimybę balsuoti. Teisė balsuoti, ir teisė dalyvauti ir būti renkamiems, o čia yra skirtingi amžiaus cenzai. Dabar Lietuvoje rinkimų teisę piliečiai turi nuo 18 metų. Diskusijos dėl amžiaus cenzo įvairiose Europos šalyse tęsiasi jau ilgą laiką.
Visgi, nedaug šalių yra įtvirtinusių 16 metų amžiaus cenzą. Akivaizdu, diskusija gali būti aktyvi ir svarbi, nes ir bręsta žmonės skirtingai. Kai mes kalbame apie demokratiją, arba apie tą pilietinę galią, tai visuomenės politiniame gyvenime galime dalyvauti ne tik išreikšdami savo balsą rinkimuose.
Vaikai gali dalyvauti rinkimuose jiems tinkamais būdais, gali būti tariamasi su vaikais dėl priimamų sprendimų jų atžvilgiu. Aš būčiau skeptiška tuo atžvilgiu, kad už vaikus balsuotų jų tėvai, nes šioje vietoje nebūtų įgyvendinama jokia balso teisė.
Tai yra tėvai nuspręstų už vaikus. Kai mes kalbame apie pasyvią rinkimų teisę, tai yra kandidatų amžiaus cenzą, tai šioje vietoje galime diskutuoti. Pavyzdžiui, dabar kandidatų į Seimą amžiaus cenzas yra 25 metai, į Prezidento postą – 40 metų amžiaus cenzas kandidatams.
Čia galime kelti klausimus, kodėl kandidatų į Seimo narius amžiaus cenzas negalėtų būti sumažintas iki 20-ies, koks yra Savivaldybių tarybų rinkimuose “, – teigia B. Sabatauskaitė.
Istorikas A. Švedas dėmesį atkreipė į neeilinę situaciją: šalyje turime kartą, kuri nuo gimimo iki 25-ių augo demokratinėje, laisvoje aplinkoje. „Šitoje kovoje už būvį mes kol kas laimime. Šiandien mes turime laisvės kartą. XX a. tokios neturėjome. Tarpukario Lietuvoje demokratinis laikotarpis truko 6 metus, susirinko du Seimai ir šis laisvės eksperimentas buvo nutrauktas.
Dabar su pasididžiavimu galime sakyti, kad 10 kartų valdžia keitėsi po demokratiškai vykusių rinkimų. Tai yra didžiulis pasiekimas. Niekada naujausiųjų laikų istorijoje Lietuva neturėjo tokio ilgo laisvės eksperimento.
XX amžiuje mes neturėjome tokios kartos, kuri nuo savo gimimo iki 25-erių augtų laisvės sąlygomis, neslegiama baimės, nepasitikėjimo kupros, baimingo gręžiojimosi, ką kiti pagalvos, ar aš galiu elgtis vienaip ar kitaip, kokią muziką privalau klausyti. Kuo turime rūpintis, tai išlaikyti laisvę, o tie jauni žmonės anksčiau ar vėliau ateis į rinkimus ir pasinaudos savo balso teise. Jaunystė yra yda, kuri praeina.
Ne kartą tą temą esu aptaręs su rinkimus analizuojančiais politologais, kurie tvirtina, kad nėra universalaus sprendimo. Rinkimų amžiaus cenzo sumažinimas nieko neišspręs. Svarbiausia, kad mes išlaikytume sąlygas laisvai ir atsakingai rinkti“, – tvirtina VU istorikas.
B. Sabatauskaitė atkreipė dėmesį, kad kalbėdami apie jaunimą negalime ignoruoti ir pamiršti vyresnių žmonių. „Mes kalbame, kaip jaunimui užtikrinti galimybes turėti balso teisę, kaip jį įtraukti, sudominti rinkimais, tačiau ką daryti, kad nenurašytume tam tikro amžiaus žmonių, kaip nebetinkančių dalyvauti rinkimuose, šalies valdyme, būti politikoje. Svarbu užtikrinti balansą skirtingose amžiaus grupėse“, – pridūrė B. Sabatauskaitė.