DELFI kalbina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologę, Pilietinės visuomenės instituto direktorę Ievą Petronytę apie jaunų žmonių pilietinį ir politinį aktyvumą šiandien.
- 2015 m. jaunimo rinkiminis aktyvumas siekė 31 %. Ar įmanomas didesnis jaunimo rinkiminis aktyvumas šiuose Seimo rinkimuose? Kodėl?
- Jaunimo rinkiminis aktyvumas, nors ir po truputį kylantis, Lietuvoje įprastai yra pakankamai mažas, tad pagrindinį klausimą kelčiau, ar šiais metais egzistuoja kažkokios ypatingos prielaidos, kurios leistų tikėtis ženklaus jaunų žmonių aktyvumo pakilimo. Iš vienos pusės žiūrint, kažkokių esminių struktūrinių visuomenės ar jaunimo nuostatų pertvarkų, leidžiančių tikėtis staigaus aktyvumo šoktelėjimo, nematyti, tačiau, kita vertus, turime labai nemažai to paties jaunimo inicijuotų rinkiminių iniciatyvų, kurios, galima tikėtis, paskatins aktyvesnį jaunimo balsavimą. Aišku, klausimas, kiek plačiai šios iniciatyvos pasiekia jaunimą ir kiek tai pakels bendrą viso Lietuvos jaunimo rinkiminį aktyvumą – juk ne visi jauni žmonės gyvena daugiausia dėmesio sulaukiančiuose didmiesčiuose ir tikrai ne visi būna tų iniciatyvų užkabinti.
- Stebint viešąją erdvę, atrodo, jog prieš šiuos rinkimus labai populiaru skatinti žmones balsuoti. Ar tai galėtų pakelti jaunimo dalyvavimą?
- Pilietinės galios indekso tyrimas pernai metais konkrečiai atskleidė, kiek daug reikšmės turi paprastas pakvietimas prisijungti – pažįstamų, artimųjų pakviestieji nepalyginamai aktyviau įsitraukia į įvairias pilietines veiklas. Ir visgi tik 26 proc. lietuvių tokio kvietimo sulaukia. Tad itin džiugu, jog prieš šiuos rinkimus yra nemažai iniciatyvų, skatinančių jaunimą dalyvauti, išreikšti savo nuomonę. Kaip ir minėta, tai realiai leidžia tikėtis gausesnių balsuojančio jaunimo gretų. Tai lyg tam tikras pozityvios, įtraukiančios mados reikalas, vertybinis jaunų žmonių tinklų socialinėse erdvėse politinis pabudimas ir susiaktyvavimas.
Iš kitos pusės, dar ne visur ši įtraukiančioji mada nuvilnija ir ne visur randa terpę įsišaknyti. Aplinkinių nuomonė ir požiūris daro stiprią įtaką mūsų veiksmams. Vienas iš svarbiausių elementų, kodėl žmonės dalyvauja ar nedalyvauja rinkimuose, eina ar neina balsuoti, yra jų socialinė aplinka – ar ir kiek ji nusiteikusi atitinkamai elgtis. Jauni žmonės ypatingai priklauso nuo savo socialinės aplinkos, todėl labai labai svarbu, kad ta aplinka būtų aktyvi ir pilietiška.
- Kokios galėtų būti 3 pagrindinės priežastys, kodėl jaunimas neateina į rinkimus?
- Kaip žinome iš tyrimų, lietuviai ateina balsuoti tada, kai tiki, kad yra kažkoks skirtumas tarp kandidatuojančių politinių partijų, yra įpratę balsuoti ir gyvena aktyvioje socialinėje aplinkoje. Jaunimui šie dalykai irgi yra svarbūs, tik galbūt išrikiuočiau kita eilės tvarka. Tikėtina, kad jaunų žmonių nedalyvavimui rinkimuose pirmiausia įtakos turi ta pati socialinė aplinka (tėvai, mokykla, draugai, viešoji erdvė ir t.t.). Šios aplinkos (ne)aktyvumas ir pavyzdžio (ne)rodymas bei (ne)paskatinimas (prisiminkime, pusė Lietuvos prie balsadėžių neateina) yra viena pagrindinių jaunimo nusišalinimo priežasčių.
Pavyzdžiui, daugelyje mūsų mokyklų dažnam mokytojui vis dar baisu ar trūksta žinių neutraliai, objektyviai kalbėti su moksleiviais apie politiką. Labai bijoma būti apkaltintiems šališkumu, vienos ar kitos partijos rėmimu. Nors matom ydingų politikos įtraukimo pavyzdžių, kai politikai gausiai važiuoja ir sveikina mokyklų bendruomenes rugsėjo 1-osios proga, bet kalbant apie prasmingesnį politikos įtraukimą per pamokas, mokytojai nėra labai drąsūs ir dažniausiai geriau renkasi apskritai nekalbėti apie aktualiąją politiką. Tuo tarpu Konstitucijos skaitymas ir jos straipsnių išmokimas dar nėra pakankamas pilietiškumo ugdymas ir pakankamas pasiruošimas dalyvauti šalies politiniame ir pilietiniame gyvenime. Tad moksleiviams, ypač negaunantiems atitinkamos dalyvavimo normos iš šeimos aplinkos, sunku suprasti, kuo tas jų įsitraukimas, dalyvavimas šalies demokratiniame gyvenime svarbus ir reikšmingas.
Antra, neretai tos pačios artimiausios aplinkos dėka dažnam jaunam žmogui politika vis dar atrodo svetima, neįdomi, net „nešvari“, o kartu ir dalyvavimas joje neįkvepia, neskamba patraukliai ir apskritai nelabai rūpi. Pritrūksta suvokimo, kiek smarkiai ta politika apsprendžia kiekvieno iš mūsų dabartį bei ateitį. Tai savo ruožtu užkerta kelią formuotis įpročiui įsitraukti, dalyvauti. Ir trečia, reikia pripažinti, kad toli gražu ne visi politikai į jaunus žmones vykusiai apeliuoja.
- Kiek satyrinės politinės laidos, reportažai socialiniuose tinkluose ir t.t. padeda jaunam žmogui apsispręsti ir ateiti į rinkimus?
- Mano nuomone, jos smagiai ir patraukliai jaunam žmogui pateikia kitais atžvilgiais gana sudėtingą ir nuobodžią informaciją, tokiu būdu nejučia informuodamos apie patį politinį procesą, kandidatus, jų pozicijas. Aišku, gaila, kad mūsų politinė satyra atrodo grįsta daugiau pasityčiojimu nei subtilia ironija. Tačiau galbūt, bent avansu, galėtume jai tai atleisti – lai formuoja bent minimalias žinias, politikų pažinimą, gal net paskatina daugiau pasidomėti ir susidaryti nuomonę apie politines jėgas ir kandidatus. Galiausiai, šio žanro privalumas – sužadinamos emocijos. O šios, jei pakankamai stiprios, gali paskatinti tiek investuoti laiką plačiau pasidomint tuo, kas aptarta, ir susidaryti savarankišką nuomonę, tiek žengti tam tikrą antrą žingsnį ir imtis konkretaus veiksmo. Pavyzdžiui, balsuoti.
- Ar yra kažkokių pokyčių jaunimo srityje šioje rinkimų kampanijoje? T.y. ar partijos labiau orientuojasi į jaunimą?
- Šiais metais rinkimų komunikacijoje lyg ir buvo bandymų orientuotis į jaunimą, bet kai kuriais kurioziškais atvejais tai išvirto į atvirkštinį partijų siektajam rezultatą. Bet kokiu atveju, ar simpatijų, ar protesto balsavimą tarp jaunimo šie mėginimai greičiausiai iššauks.
Atskirai norėtųsi pastebėti, kad net jei pačios partijos į jaunimą stipriau nei paprastai lyg ir nesiorientavo, jaunimas visgi yra ta visuomenės grupė, kuriai atsiliepiant į iniciatyvas parodoma daugiau dėmesio. Tarkim, į jaunimo organizuojamus debatus ar debatus jaunimo auditorijai politikai atvyksta, partijos deleguoja vienus stipriausių savo narių. Nors socialiniuose tinkluose nuskambėjo atgarsiai ir apie atvirkštinius atvejus, kampanijos metu ryškėjo dėmesys ir numanymas, kad jaunimas - stipri grupė ir tie, kurie domisi, gali ne tik susidaryti nuomonę patys, bet suformuoti ją ir savo aplinkos žmonėms. Įvairūs debatai parodė, kad jaunimas matomas kaip svarbi auditorija, kuriai reikia rodyti dėmesį ir skirti jo daugiau. Smagu, jog politikai leidžiasi įtraukiami į jaunimo iniciatyvas.
- Kaip paskatinti jaunimą ateiti į rinkimus ir kas turėtų tai daryti?
- Viena vertus, socialinė aplinka čia yra labai svarbi. Aktyvesniam jaunimo atėjimui balsuoti labai į naudą šiųmetinės jaunimo tarpusavio kvietimo iniciatyvos – asmeninis pakvietimas dar kartą pabrėžtinas kaip veiksminga priemonė. Reiktų dar labiau plėsti šiuos tarpusavio aktyvinimo(si) socialinius „burbulus“ ir įtraukti į juos kuo daugiau žmonių, o aktyvumo idėjas paskleisti kuo plačiau - pakalbinti ne tik visada balsuojančius, bet ir tuos, kurie nusišalina. Čia, vėlgi, ne vien VRK, jaunimo iniciatyvų ar kitų NVO tikslas ir pareiga sėkmingai tą žinutę skleisti – lygiai taip pat tai yra atsakomybė kiekvieno susipratusio žmogaus, kuriam rūpi, kaip Lietuva gyvens ateityje.
Kitas aktyvumo skatinimo kanalas – ta pati mokykla. Ji galėtų daugiau dėmesio skirti neformaliam demokratinių vertybių ugdymui, išmokant jomis vadovautis ir jomis gyventi, parodyti jų prasmę ir sieti jas su praktika bei realiu gyvenimu. Svarbu parodyti jaunam žmogui, kaip svarbu įsitraukti į mokyklos, miesto ir valstybės valdymą ir kad būtent mes esame tie, nuo kurių priklauso mūsų gyvenimas ir mūsų šalies ateitis. Apskritai, sąmoningo balsavimo ugdymas turi būti neatsiejamas nuo aktyvumo skatinimo.
- Kiti rinkimai tik 2019 m. Ar galima prognozuoti, kad trejų metų pertrauka sąlygos rinkimų aktyvumo sumažėjimą?
- Tie, kurie jau turės išsiugdę įprotį balsuoti, jį tikriausiai išlaikys. Pagrindinis klausimas, kaip bus su naujais per tą laikotarpį užaugusiais rinkėjais – ar jie bus pasiruošę dalyvauti. Tam didžiulę įtaką šalia šeimos, žiniasklaidos ir kitų jauno žmogaus pasaulėvaizdį formuojančių veiksnių turės mokyklos. Jų užduotis – per tą trijų metų laikotarpį neužmigti ir išugdyti būsimus rinkėjus pasiruošusius ir nusiteikusius atsakingai domėtis ir balsuoti, kai ateis tam laikas. Čia tenka didžiulė atsakomybė mokytojams – nešališkai ir pagrįstai argumentuotai su moksleiviais kalbėtis apie politiką ir taip ugdyti natūraliai, be ypatingų pastangų viešuosius reikalus svarstančią ir į jų tvarkymą įsijungiančią kartą. Nuo to labai daug priklausys ir būsimas jaunimo aktyvumas rinkimuose – tiek 2019 m., tiek ir vėlesniais.