Viešuose politikų pasisakymuose – visa klaidų puokštė: didžiosios kalbos kultūros, stiliaus klaidos, buitinės kalbos žodžiai, ausį rėžiantis kirčiavimas, „pamestos“ lietuviškos raidės, jau nekalbant vietoje ar ne vietoje esančias nosines raides (juk spausdintose agitacijose galima rasti ne tik „ačių“, bet ir „mąstas“). Kadangi iš pašto dėžučių žvelgiančių ir kiemuose diskutuojančių politikų neįmanoma nepastebėti, vertimų biuras „Ars libri“ sudarė politikų kalboje dažniausiai pasitaikančių klaidų sąrašą.
Štai politikas X mostaguodamas ir ore braižymas schemas, buitine kalba garbingo amžiaus gyventojams aiškina, kad negali iš karto sumažinti Seimo narių skaičiaus iki 50-ies, nu negali. Šiuo atveju retorika puiki – arčiau žmonių. Visgi rimtuose debatuose buitinė, šnekamoji kalba netinkama. Pavyzdžiui: atsakomybės nenorintys prisiimti politikai negali žaisti pingpongo vieni su kitais (atsakomybės nenorintys prisiimti politikai negali kaltinti vieni kitų dėl savo veiksmų).
Neatrodo adekvatu trumpinti skaitvardžius, pavyzdžiui: kešim, trišim (keturiasdešimt, trisdešimt). Sutrumpintus skaitvardžius vartojantys politikai nekelia pasitikėjimo ir kenkia savo įvaizdžiui. Kiekvienam viešai kalbančiam asmeniui reikėtų atsiminti, kad tokie trumpiniai nėra derami kalbant oficialioje aplinkoje: juk rinkimuose dalyvaujantys kandidatai yra apriboti amžiaus cenzo, taigi tikimasi, kad turėdami trišim, kešim, pem metų nebevartos paaugliškos leksikos.
Ausys neretai raitosi ir nuo kirčiavimo. Įprasta, kad pagal jį galima atpažinti žemaitį ir suvalkietį, dzūką ir aukštaitį, tautinių mažumų atstovus, tačiau kai kuriems politikams tapo norma kirčiuoti žodžius savaip, net ir nepriklausant kuriai nors pirmiau minėtai grupei. Debatų metu tenka išgirsti žingsnių, mokesčių, departamentas, dokumentas, rinka, kandidatūra ir t. t., nors turėtų būti žingsnių, mokesčių, departamentas, dokumentas, rinka, kandidatūra. O išvis keisčiausia, kai politikai, kalbantys apie Lietuvos sostinę, nežino, kaip taisyklingai ištarti jos pavadinimą. Sostinėje dažnai girdimas variantas Vylnius yra netaisyklingas, kirčiuojamo skiemens balsis turėtų būti trumpas – Vilnius.
Ir visgi daugiausia politikų žodinėje kalboje girdima stiliaus klaidų. Dažnai pasirenkami netinkami žodžių junginiai su tokiais veiksmažodžiais kaip daryti ar eiti ir jų vediniais padaryti, išeiti. Pavyzdžiui: padarysime socialiai teisingą mokestį (įvesime socialiai teisingą mokestį). Šiuo atveju veiksmažodis padarysime nėra taisyklingai vartojamas, nes mokesčiai, kaip ir, pavyzdžiui, balsavimas, yra įvedami.
Žodis (iš)eiti, turintis šalutines reikšmes pasišalinti, nutraukti, politikų kalboje vartojamas ir kitomis prasmėmis, pavyzdžiui, rinkėjui labai dviprasmiškai turėtų skambėti frazė išeiti iš asmeninės iniciatyvos. Norima pasakyti kilti iš asmeninės iniciatyvos, o pasakoma, kad asmeninė iniciatyva nutraukiama. O eiti per legalizavimo prizmę (turima omenyje žiūrėti per legalizavimo prizmę) skamba kaip vaikščiojimas aštriomis legalizavimo prizmės briaunomis.
Politikų kalboje pastebima ir anglų bei rusų kalbų įtaka. Vartojamos ne tik svetimybės, bet iš anglų ir rusų kalbų perkeliamos ir sakinio konstrukcijos, posakiai. Pavyzdžiui, kai kurie politikai mini aisbergo viršūnę, nors lietuvių kalba turėtų būti ledkalnio viršūnė. Dar kiti kalba apie oponentus, kurie turi tokių situacijų, kai per vieną naktį įvykdoma mokesčių reforma (atsiduria tokiose situacijose, kai per vieną naktį įvykdoma mokesčių reforma).
Sakantieji, kad šitoj vietoj reikia stengtis įgyvendinti pažadus turbūt yra pamėgę anglišką žodį here, kuris lietuvių kalba tokiame sakinyje turi būti verčiamas kaip šiuo atveju: šiuo atveju reikia stengtis įgyvendinti pažadus. Iš rusų kalbos kilęs priešdėlis da, pvz., daleiskim, taip pat nėra teiktinas, tokį žodį derėtų keisti žodžiu tarkime. Panaši situacija yra ir su kaip taisyklė – jį visada turėtume keisti kaip įprasta.
Kaip sako sena gera patarlė, kas skaito, rašo – duonos neprašo. Pervertus socialinius portalus, lankstinukus ir pan., paaiškėjo, kad mūsų politikų taisyklė: kas rašyti nemoka, tas samdo tą daryti mokančius specialistus. Todėl kurį laiką visuomenę kraupinusių asmenų įrašų srautas šiuo laikotarpiu itin tvarkingas – net prie kablelio neprikibsi.
Vis dėlto, kaip ir tas politikas X, taip ir socialinėse medijose ir net lankstinukų atvartuose esama „arčiau žmonių“ norinčių būti politikų, rašančių taip, „kaip dabar rašo visi“ (klausimas, ar tai teigiamas dalykas).
Pavyzdžiui, daugelis politikų savo agitaciniuose lankstinukuose nevartoja lietuviškų kabučių ir vietoje jų renkasi angliškas. Gausu korektūros klaidų, vardai nuo pavardžių neatskiriami tarpais, nesilaikoma ir skyrybos taisyklių: P.Petraitis, 39 – erių, “Bočių sodyba“. Politikai yra itin pamėgę šiuos priešdėlius: „už“, „pra“.
Dažnas politikas siūlo: prabalsuoti, užskaityti, nors taisyklinga būtų siūlyti: balsuoti, įskaityti. Būsimi kandidatai į Seimą netaisyklingai vartoja ir vietininko linksnį, pavyzdžiui, bendroje sumoje (iš viso), dienos bėgyje (dienos metu), įtakoje (dėl ko, kam paveikus). Rodos, sakant politikas yra oligarchų įtakoje ta įtaka pasidaro didesnė, nei sakant politikui įtaką daro oligarchai.
Politikų kalboje dažni ir netaisyklingų konstrukcijų sakiniai. Vienas iš kandidatų teigia: taupysime kaštus, kas reikalinga deficitui sumažinti. Reikalinga, be netaisyklinga, turėtų būti: taupysime kaštus, o tai reikalinga deficitui mažinti. O kur dar matomai ir galutinai. Šie prieveiksmiai atitinkamai turėtų būti keičiami į matyt ir visiškai. Galų gale, ne visi politikai pasižymi puikia iškalba, kai kurie jų išsako ne itin aiškias mintis, pavyzdžiui, kalbama apie konkurencingą elektrą, nepaaiškinant, ar turima omenyje konkurencinga elektros kaina, ar kiekis, ar kitas matas. O kai teigiama, kad jokiu būdu nereikėjo pririšti lito prie euro – išeina sviestas sviestuotas, nes juk ir nėra prie kiekvieno euro po tabaluojantį pririštą litą (turėtų būti susieti litą su euru).
Taigi rinkėjams linkime klausyti ne tik kandidatų į Seimą pažadų, bet ir atkreipti dėmesį į politiko vartojamos kalbos taisyklingumą. Juk taisyklinga politiko kalba taip pat atspindi politiko santykį su žmonėmis, išsilavinimo ir kultūros lygį ir leidžia nuspręsti, ar juo galima pasitikėti.
Kalbos riktų, korektūros klaidų galime padaryti kiekvienas – tai neišvengiama. O visgi vieno politiko debatų metu paklausė, ką jis veiks Seime, neturėdamas jokių ekonomikos žinių. Jis perklausė, ar tokios žinios yra būtinos. O ar būtinos lietuvių kalbos žinios? Klausimas politikams ir rinkėjams.