Su Seimo rinkimais panašiai – kai tik jie artėja, vis daugėja nuomonių, kad tokios vangios rinkimų kampanijos dar nebūta, visai nėra už ką balsuoti. Bet ar tikrai?
Pasitikėjimas partijomis, kaip demokratijos institucija, Lietuvoje jau seniai yra mažas. Eurobarometro tyrimas įprastai rodo apie 8-9 procentus pasitikinčių jomis, o lietuviškose apklausose būna matyti ir dar mažesnių skaičių. Politologai kartais liūdnai juokauja, kad Lietuvoje pasitikinčių partijomis žmonių yra tiek pat, kiek ir esančių jų nariais, tai yra, apie tris procentus.
Bet tai nereiškia, kad žmonės neturi simpatijų konkrečioms politinėms jėgoms. Juk galima nepasitikėti bendrai, tačiau atrasti tą vieną partiją, kurią palaikytum. Pagal 2012 m. Nacionalinės rinkimų studijos duomenis, apie 60 procentų Seimo rinkimuose balsavusių respondentų turėjo partiją, kuriai jautėsi artimi.
Tačiau panašu, kad iki šių Seimo rinkimų likus tik mėnesiui, daugeliui rinkėjų sunku atrasti ir tą vieną partiją. Iškalbinga tai, kad nei viena jėga neturi reitingo, kuris pasiektų bent 20 procentų – net ir socialdemokratai, kurie šią ribą anksčiau ženkliai viršydavo. Antra populiariausia partija Lietuvoje galima būti su 12-13 procentų reitingu. Panašu, kad pasitikėjimas partine sistema yra kone krizinėje būklėje.
Ar pelnytai? Dar prieš skandalų virtinę rašiau: „tai, kad partijos visuomenės vis dar traktuojamos kaip uždaros, korumpuotos, pasitikėjimo nevertos organizacijos, tikrai yra rimta“. Klientelistinės praktikos (kai partiečiai įdarbinami ne pagal kompetencijas, rinkėjai viliojami už paslaugas), menkas dėmesys žmogiškiems ir intelektiniams resursams, arogantiškas „dialogas“ su visuomene – esminės problemos. Jos niekur nedingo, tik prisidėjo aktualių skandalų šleifas.
Bet nebalsuoti nėra išeitis. Jei rinkėjų pasyvumas būtų ta paskata, kuris priverstų politines organizacijas keistis į gerąją pusę, jau seniai turėtume kokybišką politiką. Lietuva pagal rinkėjų aktyvumą, kuris įprastai būna apie 50 procentų, smarkiai atsilieka nuo Vakarų demokratijų. Nieko tai nepakeitė.
Reikia suprasti akivaizdų dalyką: jeigu boikotuojate rinkimus, jie vis tiek įvyksta, kažkas yra išrenkamas ir patenka į valdžią. Nebalsuodami tiesiog atiduodate sprendimą į kitų rankas.
Darykime prielaidą, kad politinė situacija Lietuvoje iš tiesų yra bloga. Bet pagalvokite apie tai, kad gali būti ir blogiau. Pagalvokite apie tai, kad Lietuva nėra paskutinėje vietoje Europoje (ar tuo labiau pasaulyje) pagal pajamas, socialinį išsivystymą, kitus svarbius rodiklius. Manote, kad tai negali pasikeisti? Gali, bet nebūtinai į tą pusę, į kurią norėtume.
Todėl politologai dažnai rekomenduoja: jeigu manote, kad neturite iš ko rinktis, rinkitės mažiausią blogybę. Tai padaryti kartais sudėtinga, juk reikia perlipti per save, balsuoti už ne visiškai patinkantį politiką ar partiją. Tačiau tokio strateginio balsavimo reikia tam, kad demokratija išsilaikytų.
Daugeliui žinoma įvairių mąstytojų išsakyta mintis: kad įsigalėtų blogis, užtenka to, jog geri žmonės nedarytų nieko. Rinkimuose tai galioja kvadratu. Barjeras, skiriantis situacijas „šalyje yra radikalų partija“ ir „radikalų partija laimėjo rinkimus“, gali būti nesunkiai įveiktas, jei dalis žmonių nebalsuoja.
Aišku, mažiausios blogybės argumentas labai supaprastina politiką. Jis nėra sąžiningas tų politikų, kurie deklaruoja aiškias vertybes, turi kompetencijas, atžvilgiu. Šis argumentas naudotinas tik tuo atveju, kai rinkėjas visiškai nusivylęs ir politikoje nemato jokių prošvaisčių. Juk yra ir kitų paskatų balsuoti.
Šiuose Seimo rinkimuose dalyvauja 14 partijų ir koalicijų. Dar nėra iki galo aiškūs galutiniai kandidatų sąrašai, bet sakykime, kad vidutiniškai partijos kels po 80 kandidatų. 14 padauginus iš 80, gausime 1120 kandidatus. Iš tiek išsirinkti tikrai galima.
Juolab kad Lietuvos rinkimų sistema yra palanki tam, kad rinkėjas balsuotų taip, kaip jis nori. Retoje valstybėje pilietis turi net du balsus. Pirmas yra už kandidatą vienmandatėje apygardoje – tai nėra tikras geografinis atstovimas, tačiau gali sukurti ryšį tarp politiko ir jo rinkėjų. Šis balsas, kiek teko pastebėti, rečiau sukelia problemų: iš asmenybių žmonės išsirenka lengviau, nei iš sąrašų.
Nepaisant to, dirbant su apklausų duomenimis kiek stebina kitas dalykas – pasitaiko, kad žmonės menkai žino netgi kandidatus, kurie seniai sukasi jų rajono politikoje. Taip jau yra, kad daugiau nei 60 proc. rinkėjų arba nelabai domisi, ar visiškai nesidomi politika.
Iš kur gauti informacijos? Balsuojant vienmandatėje, verta atkreipti dėmesį ne tik į vietinius laikraščius (deja, jie dažnai slepia politinę reklamą, būna šališki konkrečioms politinėms jėgoms), tačiau ir iniciatyvos „Balsuok atsakingai“ debatus, vedamus žinomų žurnalistų. Apie tai, kokios yra konkrečių politikų pažiūros, skelbsime ir portale „Manobalsas.lt“, kuris bus atnaujintas nuo rugsėjo vidurio.
Politikų pažiūros dar svarbesnės antrame rinkėjo balse – už partiją ar koaliciją. Kai skundžiamasi, kad visos partijos vienodos, lyg tyčia pamirštama, kad Lietuvos rinkimų sistemoje galima personalizuoti balsą ir reitinguoti penkis asmenis iš sąrašo.
O juk 2012 m. politikų atsakymų į „Manobalsas.lt“ klausimus analizė parodė, kad partijų viduje yra nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, tarp socialdemokratų buvo platus spektras pažiūrų į tradicijas, individo laisvę. Konservatorių (krikščionių demokratų) pažiūros ekonomikoje svyravo tarp visiško liberalizmo ir socialios rinkos.
Manote, kad viena ar kita partija juda bloga kryptimi, turi skaidrumo problemų, tačiau jos ideologinė orientacija jums vis tiek artimiausia? Balsuokite už ją ir atiduokite penkis pirmumo balsus už žmones, kurie nėra viršuje. Skirkite savo balsą tiems, kurie deklaruoja jums priimtinas vertybes, bet partijos pirminiame sąraše yra „nureitinguoti“.
Žinoma, nėra jokių garantijų, kad tam tikrą poziciją deklaravęs politikas jos laikysis. Tačiau šiais metais „Manobalsas.lt“ klausimus formulavome taip, kad būtų mažai populistinių pagundų – beveik visur yra pasirinkimas tarp dviejų alternatyvų, dviejų vertybių, dviejų sprendimų. Nemažai kam nepatiko, bet tai yra tikroji rinkimų politika: idėjų ir alternatyvų kova.
Kartais žmonės į rinkimus neina dėl to, kad mano, jog jų balsas nieko nelemia. Tame yra tiesos. Žvelgiant iš individo varpinės, balsavimas apskritai nėra racionalus dalykas: tikimybė, kad jūsų balsas bus lemiamas, yra labai nedidelė. Tačiau jei taip elgsis visi, tada rinkimai gali baigtis labai nemaloniai: klasikinė kolektyvinio elgesio dilema, kai individo racionalumas veda į visiškai neracionalų rezultatą bendruomenei (visuomenei).
Kaip išspręsti šią dilemą? Atsakymas yra paprastas: pilietiškumas. Parodykime, kad mums rūpi mūsų valstybė ir balsuokime. Racionaliai, atsakingai, pagal savo pažiūras. Už ką ir kaip balsuoti yra visada.