Į mokyklą grįžti nenorėtų
Visai neseniai atlikėjas grįžo iš koncertinio mėnesio trukmės turo, kuris buvo nusidriekęs tarp Honkongo, Tel Avivo, Londono ir Rygos. Nors daug keliauja, tam tikra prasme nenutolsta nuo Lietuvos – dalis tų koncertų buvo skirta Lietuvos šimtmečiui paminėti. Pavyzdžiui, Berlyne pristatė jaunos lietuvių kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės kūrinio „Savęsp“ premjerą, kuris buvo specialiai sukurtas Lietuvos jubiliejui. „Pavadinimas „Savęsp“ – toks senas, lietuviškas žodis, atspindintis norą iš tikrųjų suprasti, kas tu esi“ – taip apie kūrinį pasakoja M. Levickis.
Stabtelėjęs tarp visų repeticijų ir koncertų, vienos istorijos apie savo mokyklą M. Levickis negalėtų papasakoti, nes jų buvo ne viena ir ne dvi – per dvylika metų jis mokėsi net penkiose ir kiekvienoje iš jų reikėjo laiko priprasti vis iš naujo.
„Pradėjau mokytis Tauragės Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje. Ten baigiau dvi klases, o mokytis pradėjau šešerių. Tada persikraustėme į Šiaulius, kur tęsiau mokslus Centro pradinėje mokykloje – tai dar du metai. Vėliau mokiausi Juventos vidurinėje mokykloje – dar keturi metai ir galiausiai įstojau į Šiaulių konservatoriją (dabar Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatorija – DELFI). 9-12 klases baigiau ten“, - tokį ilgą mokyklų sąrašą iš prisiminimų ištraukė M. Levickis.
Atlikėjas teigia, kad su mokytojais sutarė, buvo „geras vaikas“, tačiau vis dėlto į mokyklą tikrai nenorėtų sugrįžti.
„Nežinau, ko gero, čia sudėtingi dalykai. Kol žmogus yra besivystantis, jaunas, mažas organizmas, kol vystosi jo psichologija, yra be galo svarbu turėti gerą, padrąsinančią, įkvepiančią aplinką. Negaliu sakyti, kad man „nenuskilo“ ją turėti, tikrai buvo puikių mokytojų, kurie labai prisidėjo prie mano sprendimų, iki šiol man yra labai svarbūs, bet nemanau, kad mokykloje jaučiausi labai gerai. Gal todėl, kad nebuvo daug vietos individualumui, norėjosi laisvės“, – sako M. Levickis.
Paklaustas apie tai, koks jausmas būti naujoku vis kitoje mokykloje, jis pripažino, kad galbūt iš dalies dėl to ir nenorėtų sugrįžti į tuos laikus. Nepaisant to, kad kiti vaikai nesišaipė, teigia, jog jautėsi „truputį nepritapėliu“.
„Gal todėl aš ir nenoriu grįžti į mokyklą. Aš tiek jų keičiau, vis buvau tas naujokas, kuris atėjo „iš kažkur“. Pirmas kartas buvo tiesiog atėjimas į mokyklą, ten aš buvau pats jauniausias, pats mažiausias klasėje. Kaip minėjau, pradėjau lankyti mokyklą šešerių. Tai irgi turėjo įtakos. Niekas nesišaipė, bet, apskritai, jautėsi, kad aš nesu lygus“, – prisimena pašnekovas.
„Mano laikais kažkaip mokykloje būdavo „tik taip ne kitaip“, kalbant ir apie humanitarinius dalykus. Aš net nekalbu apie matematines formules, o, pavyzdžiui, lietuvių kalbos teksto interpretacijas, kurios yra sunkiai apibrėžiamas dalykas. Man visada rašydavo ketvertus ir šešetus. Aš kartą padariau tokį eksperimentą ir nunešiau ne savo rašytą interpretaciją, kuri vienoje geriausių miesto mokyklų buvo įvertinta aštuonetu. Vis tiek gavau tą ketvertą. Tai irgi daug ką man pasakė apie tai, kaip veikia sistema ir visokie „štampai“ mokykloje. Manau, kad užsienyje to tikrai mažiau, bet, vėlgi, sakyti, kad ten daug geriau – nesiimčiau to. Toje pačioje Jungtinėje Karalystėje yra labai daug neišugdytų žmonių, bet ir labai daug išugdytų, kurie baigę tik mokyklą labai gerai moka prancūzų kalbą arba labai gerai išmano istoriją. Tokių sutikau ir labai nustebau, kai jie pasakė, kad istorijos mokėsi tik mokykloje“, – įspūdžiais apie Jungtinės Karalystės švietimą dalijasi M. Levcikis.
Būtent dėl istorijos ir užsienio kalbų pamokų jis šiek tiek gailisi. Kai mokėsi Šiaulių konservatorijoje, neturėjo pakankamai laiko ne tik namų darbams. Kaip ir daugelis tokiose specializuotose mokyklose besimokančių moksleivių, M. Levickis buvo pasirinkęs „laisvą lankomumą“, kai ruošdavosi koncertams praleisdavo daug bendrųjų formaliojo ugdymo pamokų arba, kaip pats sako, pamokose lyg ir būdavo, bet vis tiek neišmoko tam tikrų dalykų.
„Nežinau, ar dėl konservatorijos, ar bendrai, kažkodėl studijuodamas aukštojoje mokykloje supratau, kad aš labai daug ko nežinau, neatsimenu, neįsisavinau to, kas man ypatingai svarbu – kalbos, istorija. Matematikos „užvėręs“ dvyliktą klasę niekada nenaudojau ir iki šiol man nėra aišku, kodėl tiek jos moko. Net nemanau, kad kažkokio loginio mąstymo suteikė. Supratęs, kad kalbų ir istorijos gerai neišmokau, kažkaip liūdna pasidarė, save kaltinau, bet supratau, kad ir pati sistema neruošia praktiniam visų žinių panaudojimui. Be abejo, konservatorija yra specializuota mokykla, kurioje visi bendrieji dalykai mokomi vadinamuoju B lygiu, bet buvo galima pasirinkti kai kuriuos aukštesniuoju, ką aš ir dariau. Bet taip, baigęs mokyklą norėjau turėti geresnius rezultatus“, – sako muzikantas.
„Galiu tik vieną pasakyti: kad nėra tik „teisinga“ ir „neteisinga“ – tokią taisyklę M. Levickis išskirtų apie muzikos mokymą. Jo nuomone, grojimo technikos reikia mokyti formaliai, tačiau vėliau muzikos atlikimas nieko bendro su tuo neturi.
Padėjo parama
„Aš labai nemėgstu verkšlenti, bet iš tiesų buvo sunku. Kol aš mokiausi Šiauliuose, mane visiškai išlaikė mama, prie to galėjau prisidurti jau pradėdamas groti. Kai pradėjau studijuoti Londone – tai buvo vienareikšmiškai mano sprendimas. Mama pasakė, kad negalės manęs išlaikyti ir visiškai tokių vilčių neturėjau. Bet man gyvenime pasisekė. Turėjau rėmėjų, kurių tiesiogiai niekada nepažinojau, bet jie pamatė, kad noriu studijuoti Londone, gal koks straipsnis tada išėjo ir jie patys pasiūlė prisidėti. Tai iš tikrųjų yra tie stebuklingi momentai, kai net negali patikėti, kad tai vyksta ir aš esu be galo dėkingas, kad yra tokių žmonių“, – apie savo patirtį ir sėkmę pasakoja M. Levickis.
Kaip minėjo M. Levickis, finansiškai prisidėjo rėmėjai. Jis yra vienas iš „Maximos“ nacionalinės moksleivių skatinimo programos „Lietuvos Maximalistai“ alumnų. Po 15 programos gyvavimo metų tokia parama vaikams vis dar reikalinga. Remiantis įmonės atstovų pateiktais duomenimis, 2017 metais stipendiją gauti siekė beveik 500 vaikų iš visos Lietuvos, o stipendijų fondui buvo skirta 50 tūkst. eurų. Tai nuoseklios, jau daugiau nei dešimtmetį bendrovės įgyvendinamos, paramos vaikų švietimui ir ugdymui dalis. Per tuos metus bendrovės vystomose programose sudalyvavo ir įmonės įsteigtas stipendijas, gavo daugiau nei 5,6 tūkstančio šalies moksleivių, sako „Maximos“ atstovai.
Atlikėjas pritaria, kad rėmėjų skiriamos stipendijos ir parama yra svarbus veiksnys, bet, jo nuomone, finansinę paramą bei prioritetus kitaip galėtų skirstyti ir valstybinės institucijos.
„Aišku, reiškia susistatyti gražias sienas ir susidėti gerus langus, ką visos mokyklos jau kaip ir padarė. Dar reikia atnaujinti visą elementorių, knygas ir techniką. Nemanau, kad visos mokyklos tai padarė. Bet, turint visa tai, manau, dar reikėtų pagalvoti apie žmogiškuosius išteklius. Apie tai, kokie mokytojai veda pamokas, kokios jų kompetencijos ir ar jie iš tikrųjų yra įkvepiantys mokytojai, nes tokių yra labai nedaug, bet jų reikia, labai reikia. Manau, kad labai dažnai potencialūs talentai nuteka vien tik todėl, kad nėra išugdyti reikiamu laiku“, – mano atlikėjas.