Siūlo atsigręžti į šias mokyklas: padėtis rimta, bet blogiausia dar laukia

Viena po kitos užsidarančios kaimų ir mažų miestelių mokyklos verčia susimąstyti, koks šių mokyklų likimas. DELFI domisi, kiek ir kokių mokyklų iš tiesų reikia provincijoje.

Kaimo ir miesto moksleiviai – tokie patys, tik požiūris į juos kitoks

Kaimo ir miesto mokyklose kylančius skirtingus iššūkius gali palyginti pirmosios kartos „Renkuosi mokyti!“ alumnas Vygantas Kornejevas, mat savo kailiu išmėgino šias abi skirtingas mokymo aplinkas. Anksčiau buvęs privataus licėjaus Kaune „Eruditas“ direktoriaus pavaduotojas, vėliau vadovavęs Utenos rajono Leliūnų pagrindinei mokyklai, šiandien jis yra kaimiškos Stakliškių gimnazijos direktorius.

„Iššūkių turi ir kaimo, ir miesto mokyklos, tačiau vienas iš ryškiausių skirtumų – socialinis kontekstas. Kaimuose yra daugiau vaikų, kurių šeimose gaunama socialinė parama. Bet tai labiau veikia ne pačius vaikus, o mokytojus. Juk vaikai visi panašūs, smalsūs, tik mokytojų požiūris į juos skiriasi. Mokytojai jiems kelia mažesnius lūkesčius“, – problemą pastebi V. Kornejevas.

Anot jo, labai sunku yra įtikinti mokytojus, kad vaikai niekuo nesiskiria, ir tiek kaime, tiek mieste jie gali pasiekti labai gerų rezultatų.

„Jais reikia tikėti, bet dažnai būna taip: ai, gal mes nedalyvaukim, gal mums nereikia, juk yra stipresnių miestų gimnazijų. Bet juk tada, kai šie vaikai dalyvauja, pastebime, kad galima pasiekti lygiai tokius pat rezultatus ir olimpiadose užimti prizines vietas. Skirtumo tarp vaikų nėra, tik gajus suaugusiųjų nusistatymas – tu esi iš kaimo, tai tu kitoks. Būtent – vaikas iš kaimo nėra kitoks“, – teigia Stakliškių gimnazijos direktorius.

Nors mokytojo atlyginimas priklauso nuo krūvio, kaimo mokyklose tam pačiam atlyginimui užsidirbti neretai tenka pamokas vesti keliose mokyklose. Taip yra todėl, nes kaimo ir mažų miestelių mokyklose nėra daug klasių.

„Mokykloje, kurioje dirbau prieš tai, maždaug 70 proc. mokytojų atvažiuodavo padirbti dienai ar dviem. Pilną krūvį vienoje mokykloje turėjo mažoji dalis mokytojų. Mokytojas yra priverstas plėšytis per kelias mokyklas, neturi pastovios vietos. O juk mokykla – tai ne tik pamokos, bet ir pats gyvenimas, kuriam reikia atsiduoti“, – teigia V. Kornejevas.

Kaimiškų mokyklų mokiniams, lankantiems popamokinę veiklą, kyla sunkumų dėl grįžimo namo. Stakliškių gimnazijos direktorius pabrėžia, kad per dieną tėra vienas laikas, kuriuo moksleivius gali pavėžėti autobusas. Užtikrinti, kad jo išvykimo laikas būtų patogus ir mažesniems mokiniams, kuriems pamokos baigiasi anksti, ir vyresniems, norintiems lankyti įvairią popamokinę veiklą – neįmanoma. Tokie vaikai yra priklausomi nuo autobuso.

Anot V. Kornejevo, kaimo mokyklų išlikimas priklauso nuo vietos bendruomenės aktyvumo, tačiau dažnai susirūpinama tik tada, kai jau būna per vėlu.

„Dažniausiai bendruomenės pradeda spręsti klausimus per vėlai, kuomet klasėse jau yra didžiulis moksleivių trūkumas, klasės yra jungiamos ir darosi sunku organizuoti ugdymo procesą. Šios mokyklos privalo išlikti – juk tai yra paties miestelio gyvumo centras ir įrodymas, kad vietovė išlaiko gyvastį. Susirūpinti dėl to reikėtų ne tik tada, kai būna blogai“, – teigia V. Kornejevas.

Kokybiškas išsilavinimas turi būti prieinamas visiems

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Armino Varanausko įsitikinimu, pradinės mokyklos turi būti kuo arčiau vaikų, jų gyvenamosios vietos.

„Tokios nuostatos ir bus laikomasi, juolab tai yra ir vienas iš šios Vyriausybės įsipareigojimų. Visgi neteisinga kelti klausimą apie „kaimo mokyklų“ išlikimą, nes svarbiausia, kad kiekvienam Lietuvos vaikui būtų užtikrintos galimybės gauti patį geriausią prieinamą išsilavinimą visoje Lietuvoje“, – teigia jis.

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas mato atotrūkį tarp mokinių pasiekimų kaimo ir miesto mokyklose – ypač prasti rezultatai tų mokinių, kurie ugdomi sujungtose klasėse, pavyzdžiui, šeštokai kartu su aštuntokais.

„Vaikams iš mažesnių mokyklų nėra užtikrinamos galimybės pasirinkti jų norimus dalykus, tai skelbia ir EBPO ekspertai, ir paskutinis Valstybės kontrolės vertinimas, pristatytas praeitų metų pabaigoje. Tuo metu jungtinėse mokyklose mokiniai galėtų naudotis didesnės mokyklos resursais: moderniomis mokymo priemonėmis, laboratorijomis, rinktųsi iš didesnės būrelių pasiūlos“, – aiškina A. Varanauskas.

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas tvirtina, kad pedagogų atlyginimai kaime ir mieste iš principo nesiskiria. Anot jo, skiriasi pedagogų, kurie turi didelį krūvį ir kurie turi mažą krūvį, atlyginimai. Akivaizdu, kad beveik visų dalykų mokytojai kaimo mokyklose turi mažiau pamokų negu mieste – vidutiniškai penktadaliu.

„Panašus skirtumas yra ir tarp vidutinių kaimo ir miesto mokytojų atlyginimų. Priežastis labai paprasta: kaimo mokyklose yra mažiau klasių, todėl ir mokytojų krūvis mažesnis, ypač tokių dalykų, kaip informacinės technologijos, dailė ir kt. O būtent labiausiai nuo turimo krūvio priklauso mokytojo atlyginimas, taip pat nuo stažo ir kvalifikacijos“, – teigia A. Varanauskas.

Tuo metu Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša teigia, kad kaimo mokyklų likimas iš dalies yra ir tėvų rankose.

„Jei tėvai apsisprendžia vaikus leisti į kaimo mokyklą, tapti mokyklos bendruomenės dalimi ir ją puoselėti, politikai neis prieš tėvų valią ir tokias mokyklas yra prasmė išsaugoti. Bet jei tėvai pasirenka vaikus leisti į didesnio miesto mokyklą, tuomet neracionalu išlaikyti ištuštėjusią mokyklą“, – teigia jis.

E. Jovaišos teigimu, pagal dabartinę pedagogo atlyginimo apskaičiavimo metodiką, atlyginimui vietovė įtakos neturi.

„Pedagogo darbo valandos bazinis „įkainis“ yra vienas. Didesnį atlyginimą lemia pedagogo išsilavinimas, stažas, kvalifikacinė kategorija ir darbo krūvis, bet ne vietovė. Deja, dažnai sutampa, kad kaimo vietovėse pedagogai turi mažesnį darbo krūvį nei kolegos mieste, dėl to mažėja ir jų atlyginimas“, – sako Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.

Kiekviena reforma – skausminga, bet būtina

Kalbėdamas apie kaimo mokyklų likimą, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigia, kad šio klausimo negalima svarstyti tuo pačiu nekalbant apie visą mokytojų rengimo ir mokyklų reformos situaciją.

„Tiek kaimo, tiek miesto mokyklos susiduria su tomis pačiomis problemomis, kurias Vyriausybė turi spręsti nedelsiant – turime parengti mokymo programas, kurios atlieptų šios dienos lūkesčius, mokytojų rengimo sistemą, kurios šiai dienai neturime“, – teigia jis.

R. Dargio įsitikinimu, yra būtina mokytojų parengimo sistema, kad mokytojas jau mokykloje rengtų žmogų visaverčiai gyventi šiandieniame besikeičiančiame pasaulyje. Kartu su mokytojų rengimo sistema turi būti suformuotas ir garantijų paketas mokytojams – socialinės garantijos, būstas regionuose, atlyginimai, kvalifikacijos kėlimas ir kita. Taip užtikrintume pačių geriausių žmonių atėjimą į mokyklas.

Anot jo, yra būtina atskira skatinimo sistema jauniems mokytojams, kuri paskatintų juos dirbti regionuose. Valstybė turi investuoti į naujų žmonių parengimą ir pritraukimą, nes jie kuria Lietuvos ateitį.

„Situacija šiandien tikrai yra neraminanti – regionuose, kuo toliau, tuo labiau yra juntamas mokytojų stygius. Mokytojai dalykininkai dėsto kelių miestelių ar kaimų mokyklose, nes ten trūksta mokytojų, tad tokiomis sąlygomis vargu ar galime užtikrinti būtiną mokinio parengimo lygį“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.

Šiandien iki 30 metų amžiaus mokytojų, kurie yra patys atviriausi pokyčiams, tėra vos 3,6 proc. Pašnekovas prognozuoja, kad kasmet vis labiau jausime mokytojų stygių, o ypač regionuose. Jau šiandien rajoninių mokyklų vadovai kalba apie tai, kad po 3-5 metų, jeigu dabar nieko nekeisime, jų tiesiog iš viso nebus.

„Kai išspręsime šiuos klausimus, tai tada galėsime diskutuoti, ar verta išlaikyti mokyklas kaimuose ir pan. Visiems puikiai žinoma, kad Lietuvoje yra ne viena ir ne dvi mokyklos, kur 5 mokiniams tenka 5 mokytojai ir dar tiek pat žmonių administracinio-ūkinio personalo. Ar tai normalu? Manau, kad sutiksite – ne. Infrastruktūros optimizavimu ir administracinių kaštų mažinimu turi būti suinteresuoti visi, nes sutaupytas lėšas galima būtų nukreipti mokytojų atlyginimų kėlimui ir paskatų paketui formuoti“, – aiškina R. Dargis.

„Suprantu, kad kiekviena reforma, ypatingai mažuose miesteliuose ar kaimuose, yra priimama skausmingai, bet daugiau savęs apgaudinėti negalime ir turime šias įsisenėjusias problemas spręsti, nes jų ignoravimas brangiai kainuoja ir ne finansiškai – ignoruodami esamą situaciją mes tiesiog atimame iš savo vaikų ateitį“, – teigia pašnekovas.