Tačiau būtent tai įgyvendinti siūlo iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalyviai. Tarp dešimties verčiausių dėmesio idėjų švietimo ir sveikatos srityje atsidūrė ir tikslas, kad mokytojo profesija dar 2025-aisiais taptų prestižinė.
Ar tai – realu? Apie tai DELFI kalbėjosi su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininku Audriumi Jurgelevičiumi ir VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“, dirbančio su projektu „Renkuosi mokyti“, steigėja Egle Pranckūniene.
Būsi gerbiamas, jei gerai dirbsi savo darbą
„Mokytojai, kurie nori, kad jų profesija būtų prestižinė, tą turi ir dabar. Klausimas yra individualus ir ne kas kitas tai nusprendžia, net jei bandoma prestižą susieti su pinigais ar dar kažkuo. Ne tiek daug, bet tikrai ir šiandien turime pedagogų, kurie išsaugojo savo profesijos prestižą – yra garbingi, gerbiami“, – dėstė S. Jurkevičius.
Tiesa, jam sunkiai įsivaizduojama, kad mokytojas taptų visuotinai gerbtina profesija.
„Tarkime, net kunigai – vienus myli, o į kitus skeptiškai žiūri. Į šį reikalą žiūrėčiau taip – jei tu gerai bet kurioje profesijoje dirbi savo darbą, esi gerbiamas žmogus. Kita vertus, tai priklauso ir nuo politikos, kuri vykdoma. Ji galbūt nėra palanki mokytojui būti mokykloje – daug pseudoreikalavimų, pseudoįsipareigojimų, kurie galbūt kartas nėra susiję su tiesioginiu darbu“, – pripažino jis.
Anot Licėjaus direktoriaus, tam, kad išsikovotum profesijos prestižą, turi būti asmenybė, charizmatiškas, gebėti bendrauti ir pats savo darbu būti patenkintas.
Geriausios šalyje gimnazijos mokytojai uždirba apie 800-900 eurų
„Manau, kad net stiprus atlyginimo padidinimas prestižo greičiausiai neiškovos, tačiau užmokestis turi būti prideramas. Mokytojas bent 1 tūkst. eurų „į rankas“ turi gauti. Mokyklose, kurios turi tinkamą mokinių skaičių, pedagogas gali kone tiek ir dabar uždirbti. Problema tai, kad dalyje įstaigų trūksta mokinių, mažėja pamokų ir, savaime suprantama, nedidelis ir užmokestis. Tačiau net normalizavus situaciją, manau, tai nepadarys didelio pokyčio prestižiškume“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Licėjuje, tikino jo vadovas, mokytojai vidutiniškai uždirba apie 800-900 eurų. Tiesa, tiksliai suskaičiuoti sunku, nes pedagogų atlyginimas priklauso nuo kelių dedamųjų dalių – darbo krūvio, kontaktinių valandų skaičiaus, išsilavinimo, kvalifikacinės kategorijos ir turimo darbo stažo.
„Didysis nesusipratimas, kad mokytojų finansinė padėtis yra labai nevienoda. Kai pasakysime, kiek uždirba mokytojas, visuomet nepataikysime, nes yra daug tai lemiančių aspektų. Manau, kad to išspręsti nepadės ir etatinis darbo apmokėjimas. Šiuo metu mes tikrai esame kažkokioje aklavietėje. Greičiausiai būtų tai išspręsta charizmatiškų, turinčių daug darbo valandų mokytojų sąskaita. Kai pradėsime kalbėti apie kitus dalykus, už ką pedagogas gauna atlygį, paaiškės daug neapibrėžčių, kurios tikrai nepakels švietimo kokybės. Šiuo metu yra dar kol kas geriausias funkcionuojantis variantas – turi pamokas, turi atlyginimą, neturi pamokų, neturi ir atlyginimo. Mokėti už kai kurias įsivaizduojamas veiklas mokytojui.... Kaip sakoma, gal geriau, kad kai kurių jų jis nedarytų – taip būtų geriau ir mokyklai, ir visai Lietuvai“, – tikino S. Jurkevičius.
Įžvelgia ir pačių mokytojų kaltės
Pasak pašnekovo, mes dažnai norime lygiuotis į kitas šalis, tarkime, į Suomiją, bet to pasieksime tik tuomet, kai ir Lietuvoje į vieną mokytojo vietą pretenduos 20 žmonių.
„Buvo sukurta tokia politika – nepalanki vertinamoji terpė, daug neigiamo išorinio krūvio. Šiuo metu susiformavo, sakykime, neadekvati reakcija. Be to, mokytojų ruošimas niekada nebuvo pakeltas į atitinkamą lygį. Turėtų būti dideli reikalavimai įstojimui į pedagogines studijas, užbaigimo procese – tokiu būdu galima tikėtis, kad ateitų žmonės, gebantys intensyviau ir efektyviau vykdyti mokymo procesą“, – sakė direktorius.
Jis pripažino, kad labai krito ir mokytojų dalykinė kvalifikacija, mokyklose nėra užtikrinamas geras bendrasis žinių lygis.
„Dabar švietimas laikosi tik dėl individualybių. Kiekvienoje mokykloje yra stiprių mokytojų, kurie myli savo darbą, daro teigiamą įtaką mokiniams. Deja, tokių – nedaug ir vis labiau mažėja. Jie išeina į užtarnautą pensiją, o naujų jėgų nėra labai ryškių“, – sakė S. Jurkevičius.
Nusiteikęs gana skeptiškai
Pastebėjus, kad mokytojų situacija šiek tiek primena medikų – abi šios profesijos buvo prestižinės, atlygiai šiuo metu – nedideli, pripažįstama, kad šalyje visuomet reikės ir vienų, ir kitų, tačiau pedagogai tarsi jau nustumti nuo to paties laiptelio, jis aiškino, kad taip nutiko dėl to, kad mediko autoritetas vis dar yra neginčijamas.
„Jei ateisite pas odontologą ir pradėsite aiškinti, kaip jam taisyti dantį, tai bus neadekvatu – negali mokyti žmogaus to, kam jis paskyrė daug. O štai mokytojus gali mokyti ir dabar moko visi, juos šokdina visuomenė – to jie pakankamai išvarginti. Mediko profesija dėl to ir gerbtina – kvalifikacija pripažįstama neginčijamai, bet mokytojas ar aiškina vienaip, ar kitaip, vis kas ką pasakys“, – pastebėjo jis.
Direktoriaus teigimu, greičiausiai aptariamos idėjos iki 2025-ųjų mums nepavyks įgyvendinti.
„Mes dabar einame švaistymo to, ką turėjome, keliu. Prarandame tvirtą, rimtą pedagogiką, mokytojus ir apskritai pojūtį, kad mokykla – rimta institucija, kurioje reikia rimtai dirbti. Švietimas – labai indoktrinuotas įvairių vėjų politikos, su kiekviena Rugsėjo 1-ąja pasiūloma vis nauja staigmena, naujovė, o kuo daugiau jų, tuo mažiau aišku, ką mokytojams daryti, kaip mokyti.
Pastebimas visiškas pasimetimas, ko tame mokymo kelyje siekti. Mokytis – pakankamai nelengvas darbas, o štai kuriama aplinka, kurioje neva būtų visiems gera net nesimokant. Niekas Lietuvoje neišdrįsta tiesiai, šviesiai pasakyti, kad atėjus į mokyklą reikia pradėti mokytis ir tai yra sunku – reikalaujama daug rutininio darbo, kartojimo, kas reikalinga, kad pasiektum tam tikrą lygį. Negali pasakyti, kad reikia tiesiog dirbti, verčiau aiškinama, kad mokytojas neranda kelio“, – įžvelgė pašnekovas.
Problemą mato iš dviejų pusių
A. Jurgelevičiaus teigimu, visi suprantame, kad vienu mostelėjimu aptariamos idėjos nerealizuosime.
„Į šią problemą aš pažiūrėčiau iš dviejų pusių. Viena – valstybės ir visuomenės požiūris plačiąją šio žodžio prasme, pasitikėjimas mokytoju, geros darbo sąlygos, atlyginimas... Antra – bėda ir patys mokytojai. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad jie nesididžiuoja esantys mokytojai – jie įtikėjo, o gal įkalbėta yra, kad jie blogi, profesiniai nevykėliai. Tai turbūt didesnė bėda nei valstybės veikla.
Dabartinė karta mokytojų – tokie, kaip aš, dirbę mokyklose 30 metų, jei jau mano, kad mokytojo profesija nėra prestižinė, daryk, ką nori, jie taip manys iki savo karjeros pabaigos. O štai jauni žmonės, kurie galbūt ateis, jei ateis turėdami nuostatą, kad suka į prestižinę profesiją, tada bus prielaidos mokytojo specialybės prestižui kelti. Tada bus galima efektyviai pajungti ir pinigus, paruošimą, karjeros galimybes ir panašiai, o šiai dienai, aš manau, kurti planus, programas yra Sizifo darbas“, – sakė jis.
Stebisi, kad dergia tie, kurie patys tą universitetą baigė
Pasak pašnekovo, ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU), ruošiančio mokytojus, prestižą žemina būtent jos absolventai.
Pats A. Jurgelevičius tikino tikrai nelaikantis šios aukštosios mokyklos prasta, jei ji išaugino tokius asmenis kaip švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė (čia ji mokėsi), Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša (čia jis ilgus metus dirbo).
„Jei jie mato problemas iš vidaus, taip ir sakyčiau: „Aš esu nevykėlis, nes esu nevykusios aukštosios mokyklos universitetas“. Tačiau yra atvirkščiai. Mūsų švietimo sistemos banginiai vienaip ar kitaip yra susiję su LEU, tad dabar tvirtinti, kad tai yra bloga aukštoji mokykla, kai ji išleido tokius žmones? Aš irgi šį universitetą baigęs ir manau, kad tai yra nė kiek ne blogesnė aukštoji mokykla nei tuo metu buvęs universitetas.
Tai ir yra tai, į ką atkreipiau dėmesį – patys mokytojai, kiti švietime dirbantys yra blogi paukščiai, kurie dergia savo lizdą. Jie turėtų elgtis atvirkščiai, sakyti, kad tai yra prestižinė profesija ir prestižinės studijos (dėsto tie patys žmonės, kurie dėstė man, manau, jų darbo kokybė dar pagerėjo), blogi tik ten ateinantys žmonės, jaunuoliai kitokie ateina“, – sakė jis.
Entuziastai paseno ir nuvargo: kad ir kiek keltum atlyginimą, vis tiek atrodys mažai
Anot Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko, ne visuomenė formuoja požiūrį į mokytoją, o jie patys formuoja visuomenės požiūrį į save.
„Manau, kad dabartiniam mokytojui kiek keltume atlyginimą, jam vis tiek atrodys mažai. Jis ras profesiją, kur daugiau gauna, šalį, kur mokytojai daugiau uždirba. Čia yra kaip religijoje – turi būti prasibastoma 40 metų, kad tie žmonės, kurie mano dirbantys neprestižinį darbą, išeitų, o kiti turėtų tikėjimą“, – pozicija dalijosi A. Jurgelevičius.
Pasak pašnekovo, tarkime, medikai, nesvarbu, kokį atlyginimą gautų ir kokias darbo sąlygas turėtų, save vis tiek laiko elitu, gerąja šio žodžio prasme.
„Aš manau, kad tai ir profesinių sąjungų kaltė – kalė, kalė, kad viskas blogai... Prisiimu ir savo kaltės – uoliai dirbdami savo darbą prisidėjome prie mokytojų požiūrio formavimo. Darbe matau daug žmonių, kurie atėjo į darbą 1985-aisiais ir tebėra mokykloje dabar. Jie kitaip žiūrėjo į tą darbą – tada buvo jauni, o dabar ir nebelabai jauni, ir tokie nuvargę, nors puikiai atsimenu kaip didelius entuziastus“, – minėjo jis.
Tris kartas laiko prarastomis: jaunas žmogus nesirinks ašarų pakalnės
A. Jurgelevičiaus teigimu, šiandieninei mokyklai reikia tokio pedagogo, kuris nežinotų arba jam nebūtų juokinga patarlė: „Du protingi, o trečias – mokytojas“.
„Tai yra labai užleistas reikalas, kelių kartų problema, nes mokyklose dirba kelios kartos – tie, kurie mokė mane, aš, ir tie vaikai, kuriuos mokiau aš. Aš matau tris kartas, kurios jau yra prarastos“, – dėstė pašnekovas.
Jo teigimu, sunku patikėti, kad iki 2025-ųjų mokytojas taps prestižinė profesija.
„Matydamas visą požiūrį, dabartinius planus, suabejočiau. Praėjusią savaitę mūsų renginyje Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) specialistai kalbėjo, kaip jie pritrauks į mokyklas jaunus žmones, gerus absolventus. Viena priemonė – sukurs tris stiprius edukologijos centrus, perstumdys tuos pačius dėstytojus iš LEU į Kauną, Vilniuje ir Šiauliuose liks tai, kas yra, kita – sukurs efektyvią jų kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Viskas. Aš manau, kad ir dabartiniai centrai yra pakankamai geri, kvalifikacinė sistema yra gera, bet patys mokytojai, kurie dirba, jau nusivylę, o sveikai mąstantis jaunas žmogus nesirinks profesijos, kuri yra neprestižinė ir laukia tik ašarų pakalnė. Mano toks požiūris“, – sakė A. Jurgelevičius.
Lipame ant grėblio?
Savo ruožtu E. Pranckūnienė įsitikinusi, kad nuolatinis eskalavimas, kad mokytojo profesija nėra prestižinė, taip pat prisideda prie prestižo menkinimo. Geriau esą kalbėti apie mokytojų profesionalumą ir reikšmingumą.
„Tai yra plačiai pasaulyje diskutuojama tema, neseniai OECD organizacija pateikė Lietuvai rekomendacijas, ką reikėtų gerinti, tobulinti, viena jų susijusi ir su didesniu dėmesiu, investicijomis mokytojo profesijai. Daug kalbama ir apie profesinį kapitalą, nuo kurio priklauso šalies ateitis – būtent mokytojai, mokyklų vadovai ir švietimo praktikai juo laikomi.
Andy Hargreaves ir Michael Fullan kaip tik kalba apie tai, kad reikia nustoti kaltinti ir juodinti mokytojus, nes dažnai tai girdime net viešoje erdvėje. Vienas jų pasiūlymų – turėtų būti aiškiai suprasta, koks yra mokytojų profesinis kelias. Paprastai labai susikoncentruojama į mokytojų rengimą (apie ką dabar kalbama ir Lietuvoje), o reikia matyti tai kaip visumą, tad klaida kreipti dėmesį tik į pradedančiuosius specialistus. Pastebėta, kad mokytojas kaip profesionalas išsiskleidžia maždaug 8-10 darbo metais, o vėliau galbūt pedagogų patirtis būtų naudinga ne tik klasėje, bet ir pagelbėjant pradedantiems mokytojams. Siūloma mokytojo karjeros kelią matyti kaip visumą ir suprasti, kokius poreikius jis turi kiekvienu etapu“, – kalbėjo ji.
Mokytojai stumiami į kuriozišką situaciją
Savo ruožtu Rytų šalyse – Kinijoje, Japonijoje, Singapūre – mokytojo profesija yra viena iš prestižiškiausių dėl egzistuojančių tradicijų, kultūrinio paveldo, sakė E. Pranckūnienė.
„Lietuvoje mokytojai labai dažnai traktuojami kaip politikos objektai – tarsi sprendimai priimami, „nuleidžiami“ ir telieka tai įgyvendinti. Pedagogai neretai priešinasi tokioms iniciatyvoms, nes nesijaučia jų dalimi. Jiems jos yra dažnai nepriimtinos, nepakankamai suprantamos, neatitinka vertybių ar įsitikinimų. Dėl to labai svarbu, kad mokytojai taptų aktyvūs švietimo politikos dalyviai, būtų įsiklausoma į jų balsą“, – pastebėjo ji.
Pašnekovės teigimu, gyvename laikais, kai egzaminai, testai, pažymiai yra labai sureikšminti, tad mokytojas spraudžiamas į aklavietę – tai liepiama būti kūrybiškais, atsižvelgti į kiekvieno mokinio sugebėjimus, poreikius, o, kita vertus, darbas matuojamas labai standartizuotai.
„Be to, mokytojai dirba labai skirtingose situacijose. Viena – dirbti kaimo mokyklėlėje, kur daug mokinių patiria socialinę atskirtį, yra iš sudėtingų šeimų, o kita, kai mokykla privati, nors ir turinti savų peripetijų. Be to, Lietuvoje situacija tokia, kad, kuo mažesnė mokykla, tuo mažesnis ir finansavimas, tuo mažesni ištekliai skiriami ir ugdymui, ir mokytojų profesiniam tobulėjimui. Daugelis ekspertų kalba, kad taip neturėtų būti – daugiau kaštų reikėtų skirti ten, kur sąlygos sudėtingesnės“, – sakė E. Pranckūnienė.
Kad išgyventų, jauni mokytojai dirba papildomai
Pasak jos, jauni „Renkuosi mokyti“ programos mokytojai mokyklose uždirba apie 500-600 eurų. Dažniausiai prisijungti prie iniciatyvos juos skatina ne atlyginimas, o tai, kad gali atlikti prasmingą darbą, tapti stiprios bendruomenės nariais, tačiau ilgainiui tenka imtis papildomų darbų, kad pavyktų išgyventi.
„Kalbame apie besikeičiančias kartas, tad tą jaunąją kartą daugiau domina ne atlyginimas, o darbo prasmingumas, reikšmingumas, tai, kad jie gali nuveikti kažką prasmingo, palikti indėlį ateičiai. Lyginant su kitomis šalimis, tarkime, Suomijoje mokytojų atlyginimai yra šiek tiek aukštesni už vidutinius šalyje, bet nėra didžiausi, daugelyje šalių yra tas pats. Savo ruožtu kitur atlygiai dideli, o žmonių pritraukti labai sunku“, – dėstė ji.
E. Pranckūnienė aiškino, kad, jei mokytojo atlyginimas būtų didesnis, leistų oriai gyventi, tikrai būtų lengviau į šią specialybę pritraukti jaunų žmonių. Tačiau, pastebėjo ji, net ir vidutinis Lietuvos atlyginimas nesudaro sąlygas žmonėms jaustis užtikrintai kasdienybėje.
Išeina iš mokyklos pirmaisiais darbo metais
Paklausta, į ką kreipiamas dėmesys atsirenkant mokytojais norinčius tapti jaunuolius, ji sakė, kad ieškoma žmonių, kurie būtų išprusę, orientuoti į kitą žmogų, santykį su juo.
„Dažnai žmonės galvoja, kad mokytojo darbas – kaip aktoriaus, tavo paties saviraiška, tačiau tu turi matyti kitą žmogų, jį suprasti, būti empatiškas, atliepti poreikius. Žinoma, žiūrime ir į asmens intelektualumą, savo dalyko išmanymą, gebėjimą mokyti – aišku, to gali išmokti, bet, jei neturi orientacijos į kitą, sunku išmokti mokyti“, – tikino specialistė.
E. Pranckūnienės teigimu, išlaikyti jauną žmogų mokykloje jiems padeda stipri bendruomenė – jaunuoliai visuomet gali pasitarti su skirtingą laikotarpį dirbančiais mokykloje asmenimis, paprašyti jų patarimų, galimų sudėtingų situacijų sprendimų.
„Pastebėjome, kad sudėtingiausi yra pirmieji mėnesiai. Statistika rodo, kad labai daug pradedančiųjų mokytojų išeina iš mokyklos pirmaisiais darbo metais, todėl svarbu jam padėti ir suprasti, kad nė vienas negimė toks, kuriam puikiai viskas sekasi“, – nurodė ji.
Kiek uždirba mokytojai?
Praėjusių metų spalį ŠMM surengtoje spaudos konferencijoje ministrė Jurgita Petrauskienė sakė, kad vidutinis pedagogo atlyginimas yra 520 eurų „į rankas“. Ministrės teigimu, didelės dalies mokytojų mažą daro užmokestį lemia nepakankamas darbo krūvis.
Trečdalis šalies pedagogų gauna mažesnį nei 500 eurų mėnesinį užmokestį neatskaičius mokesčių, vos 7 proc. – nuo 500 iki 600 eurų, 9 proc. – 600-700 eurų, 12 proc. – 700-800 eurų, 14 proc. – 800-900 eurų, 13 proc. – 900-1000 eurų, tik apie 15 proc. mokytojų uždirba didesnį nei 1 tūkst. eurų (iki mokesčių) atlygį.
J. Petrauskienė aiškino, kad didžiausi vidutiniai atlyginimai yra Jonavoje ir Akmenėje, mažiausi – Pakruojyje ir Lazdijuose.
Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. II ketvirtį valstybės sektoriuje dirbantys mokytojai atskaičius mokesčius Lietuvoje uždirbo 689,9 euro, I ketvirtį – 685,1 euro.
Tiesa, Darbo birža šių mokslo metų pradžioje yra skaičiavusi, kad mokytojams siūlomas vidutinis atlyginimas yra 404 eurai prieš mokesčius.
Žada, kad iki 2020 m. algos sieks 1 tūkst. eurų „popieriuje“
Tiesa, buvo pranešta, kad etatiniam mokytojų darbo užmokesčiui įvesti valstybė 2018-2019 metais papildomai skirs 93 mln. eurų. Sistema bus pradedama įvesti nuo 2018 metų rugsėjo, tad, tikėtina, kilti ar bent kisti mokytojų algos turėtų.
Žadama, kad iki 2020 metų mokytojų atlyginimas sieks tūkstantį eurų prieš mokesčius.
„Aš manau, kad visi suprantame, kad investicija į švietimą, ko gero, yra pati pelningiausia, todėl investicija į mokytojų rengimą, stiprų mokytoją yra tai, kuo ši Vyriausybė neabejoja“, – DELFI kiek anksčiau sakė J. Petrauskienė.
Anot jos, įvedus naują darbo apmokėjimo modelį mokytojams būtų mokama ne tik už pamokų vedimą ir pasirengimą pamokoms, bet ir už darbą su bendruomene.
„Tos veiklos gali būti įvairios: tai gali būti ir konsultacijos, ir darbas su klase, darbas su tėvais, kas irgi yra mokytojo darbo dalis, kuri šiandien nėra apskaitoma, metodinis darbas, mokyklos renginiai – tai yra tos atsakomybės, kurios šiandien realybėje yra mokytojo veikloje, bet šiandien mokytojams mes už tai nemokame“, – BNS kalbėjo ministrė.
Kreipiamės į DELFI skaitytojus, kurie dirba mokytojais, ir prašome pasidalinti savo nuomone ir oficialiai gaunamo atlyginimo skaičiais. Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokytojo atlyginimas“.
Apie daugiau svarbių šalies proveržio idėjų bus diskutuojama „Didžiosios idėjų ir pokyčių konferencijos” metu.
Ši konferencija yra dedikuota nacionalinei iniciatyvai Idėja Lietuvai. Nacionalinė iniciatyva Idėja Lietuvai, suvienijusi šalies valdžią, žiniasklaidą, ekspertus ir visuomenę žengia į naują etapą.
Vasario 1 dieną vyksiančioje „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje", dalyvaujant Lietuvos prezidentei, Seimo pirmininkui ir ministrui pirmininkui, bus paskelbta pradžia įgyvendinti 3 idėjas, kurios reikalingos Lietuvai suklestėti per ateinančius 100 metų. Konferencijoje – užsienio šalių proveržio patirtys ir sėkmės istorijos, specialūs jungtiniai žymių lietuvių pranešimai. Dalyvaukite: www.idejalietuvai.lt/konferencija Sekite IDĖJA LIETUVAI naujienas Facebook‘e: www.facebook.com/IdejaLietuvai