Architektė Laima Bergaitė-Burneikienė
Pastatyti 1959
Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos, Birželio 23-osios gatvių kvartalas, Vilnius
1959 m. Vilniuje, prie Grąžtų gamyklos, per 2,5 mėnesio buvo sumontuotas pirmasis penkių aukštų stambiaplokštis namas pagal SSRS projektavimo instituto „Giprostrojindustrija“ seriją 1-464. Vėliau tokiais namais buvo užstatytas visas kvartalas. Tai būdinga pokario Lietuvos miestų plėtros schema, susijusi su tuo metu aktyviai vykdyta industrializacija, kai greta gamyklų buvo statomi gyvenamieji kvartalai darbininkams.
Standartiniai dviejų tipų – 60 ir 80 butų namai (sekcijoje butai po keturis sukomponuoti aplink laiptų aikštelę) buvo surenkami iš gelžbetoninių daugiasluoksnių plokščių, kurių konstruktyviniai žingsniai 2,6 ir 3,2 m. Tokius pailgus namus, pastatytus išlygintose aikštelėse, dėl jų formos ir standartiškumo architektai pašaipiai vadino nepajudinamomis „plytomis“. Kadangi jokių galimybių „apeiti“ normatyvus nebuvo, Vilniuje stengtasi tipinius namus paįvairinti panaudojant įdomesnius nekonstrukcinius elementus – balkonus, įėjimus, spalvas.
Pirmieji stambiaplokščiai pasižymėjo itin ekonomiškais, vadinamaisiais „mažo gabarito“ butais (tuo metu buvo aktualu, kad kiekviena šeima turėtų nors ir mažytį, bet atskirą butą). Vieno kambario buto plotas – 16 kv. m, dviejų – 22 kv. m, trijų – 30 kv. m, keturių – 40 kv. m; standartinis buto aukštis – 2,5 m. Daugiausia statyta 1-2 kambarių butų, kambariai – pereinami. Ypač sumažintas ūkinis sektorius: sandėliukų tokiuose butuose nebuvo numatyta, vonios įrengiamos bendroje patalpoje su WC, o nedidelių virtuvių, skirtų tik maisto ruošimui, plotas tik 4,5-6 kvadratiniai metrai (tikėta, kad artimiausiu metu namuose niekas maisto nebegamins ir visi nebrangiai valgys valgyklose bei restoranuose).
Socialistinė utopija neišsipildė, o neišvaizdūs pilki namai su nepatogiais butais, vėliau gavę „chruščiovkos“ pavadinimą, tapo skurdžios sovietinės gyvenamosios aplinkos simboliais.