„Vyresnėlė anksčiau su baime vis klausdavo, kas bus, jeigu ji nebus gera ir ar kai jai sueis 18 metų, turės išeiti iš namų. Kalbėdavomės, raminome, kad čia jos namai ir visada tokie bus, kad niekur jos nevarysime, kad ir jos vaikus užauginsime, jei reikės. Gera matyti, kad šiandien ji rami, kad jaučiasi saugi.
Net ir sušlubavus mudviejų su vyru sveikatai, mergaitės nebus niekam atiduotos ar paliktos – jomis toliau visapusiškai rūpinsis mudviejų su vyru sūnus su žmona. Šiandien apie negalavimus negalvojame, nors gydytojams vis pagrasinu, kad neieškotų ligų, nes reikės ilgai gyventi, – šypsosi keturių mergaičių nuolatine globėja tapusi Violeta Bukmanienė – Gyvename pilnu tempu, norime joms duoti viską, ką tik turime ir galime, norime, parodyti, kad gyvenimas yra nuostabus, gražus ir spalvotas ir, kaip ir visos šeimos, turime galybę ateities planų, svajojame apie naujas patirtis visiems kartu.
3, 6, 7 ir 14 metų mergaites auginanti pora niekada nesigailėjo sprendimo padėti užaugti palaužtiems vaikams, kuriais negali tinkamai pasirūpinti jų biologiniai tėvai. Ilgiausiai jų namuose gyvena 7 metų mergaitė, čia atvežta trejų metukų, kita atvyko laikinai globai būdama 12, jai dabar 14 metų. Kai pradėjo tvarkytis dokumentus paauglės nuolatinei globai, atsirado dar dvi jos sesutės, kurioms 3 ir 6 metukai. „Kaip buvo galima jų nepaimti?“ – tokio klausimo jiedu su vyru sau net nekėlė. Šiandien visos mergaitės yra nuolatinėje šeimos globoje, vyriausioji mergaitė Violetą vadina vardu, trys jaunesnės šaukia mama.
Violeta viso pokalbio metu ne kartą kartojo, kad jiems su vyru mergaitės yra tai, aplink ką sukasi visas jų gyvenimas, tai, iš ko susideda jų pilnatvė, kai gali dalintis savo namais ir, svarbiausia, savo meile.
Prieš šias mergaites, šeima laikinai globojo dar šešis vaikus, kuriems tuo metu reikėjo pagalbos. Laikinai pagyvenę judviejų namuose, jie sugrįždavo į savo šeimas arba būdavo paimti nuolatinei globai savo artimųjų.
Globėjais tapo po stipriai sukrėtusios Matuko mirties
11 metų gyvenę Junginėse Amerikos Valstijose, Violeta su vyru prieš dešimt metų sugrįžo į Lietuvą ir nė karto nepasigailėjo. Tiesa, Violetos vyras, pasak jos, dar buvo pasidavęs svečios šalies ilgesiui ir pačioje pradžioje dar norėjęs sugrįžti, bet savęs realizavimas tiek darbe, tiek namuose mintis greit nuvijo šalin.
„Kuo vyresni darėmės, tuo labiau pradėjo traukti sugrįžti į Lietuvą. Nuoširdžiai suprantu pagyvenusius žmones, kurie net ir po trisdešimties metų svetur sugrįžta namo. Mūsų vis klausė, kodėl sugrįžome, gal ten buvo labai blogai? Tikrai ne, mums ten buvo net labai gerai. Vyras turėjo puikų darbą, gerai gyvenome, gerbūvis sutvarkytas, rodos, nieko netrūko, bet visgi trūko. Neužteko, kad turiu gerą, mylintį vyrą, su kuriuo gyvename 44 metus ar gražius namus. Trūko sūnaus, kuris jau buvo suaugęs ir gyveno Lietuvoje, trūko tėvų, giminių, draugų, šaknų, pačios mūsų gimtinės. Viso to, kas svarbiausia gyvenime, ten nebuvo“, – atvira Violeta.
Dar gyvenant Amerikoje šeima daug bendravo su žmonėmis, kurie rūpindavosi vaikais. „ Žmonės skiria savo laiką, finansus, padeda, kaip ir kiek gali. Niekas rūpesčiu vaikais ten nesididžiuoja. Ten kitokia mąstysena, nes rūpintis ir padėti yra normalu ir įprasta. Aišku, bendravome su labiau pasiturinčiais žmonėmis, galbūt mažesnes pajamas turintys to ir nedaro, bet man tai buvo labai geras pavyzdys, kaip ir dėl ko reiktų gyventi“, – pirmąsias mintis apie realią pagalbą savo šalies vaikams prisimena Violeta.
Moteris pasakoja, kad kuomet sugrįžo į Lietuvą ir gerbūvis čia jau buvo sutvarkytas, jai natūraliai pradėjo trūkti veiklos, nors ir aktyviai dalyvavo visur, kur tik galėjo, savanoriavo: „Jeigu matau, kad kažkas nenori ko nors padaryti, o reikia, visuomet imuosi ir padarau. Man tai kelia džiaugsmą, noriu gyventi gerai, gražioje harmoningoje aplinkoje net tik, kad ta tvarka ir švara būtų tik mano namuose, bet kiek galima plačiau. Jutau, kad galiu daugiau. Pradėjau rimtai galvoti apie vaikus, kuriems galime padėti“.
Bet labiausiai už viską Violetą ir jos vyrą sukrėtė keturmečio Matuko, kurį užmušė artimiausi jam žmonės, istorija: „Negalvojau, kad Lietuvoje taip gali būti. Matuko mirtis buvo tokia skaudi ir protu nesuvokiama, kad nieko nelaukę nuėjome į tuometinę vaikų globos įstaigą Kaune „Pastogė“ ir pasakėme, kad norime kuo greičiau padėti vaikams. Išklausėme kursus, praėjome viską, kas priklauso norint tapti globėjais, gavome patvirtinimą, kad tinkame“.
Su ašaromis prisimena atvežtus pirmuosius vaikus
Du pirmuosius laikinus globotinius vos po savaitės šeimai atvežė iš Kauno infekcinės ligoninės. „Buvo vasara, lijo. Vaikai, kuriuos pasitikau, avėjo ne savo dydžių, suplyšusius botus, vilkėjo nuskurusius drabužėlius, buvo pridarytomis sauskelnėmis ir … siaubingai klykė. Vienam vaikui buvo ketveri, kitam – beveik trys. Tai buvo broliukas ir sesutė. Kai vaikus atvežė, namuose buvau viena. Vos sulaukusi vyro, tiesiogine ta žodžio prasme bėgau į parduotuvę, kad kuo greičiau jiems nupirkti ką apsirengti ir apsiauti, nes jie nieko apart to, kaip stovėjo, neturėjo. Tai buvo vaikai iš liūdniausio pasaulyje filmo, nekalbant apie daiktus, kurių galima nupirkti. Jie buvo tokie maži ir jau tokie liūdni. Buvo labai skaudu juos tokius matyti“, – sunkiai žodžius renka Violeta.
Moteris prisimena, kad vaikus iš pradžių būdavo labai sunku prausti, maudyti, nes jie labai stipriai verkdavo, netgi klykdavo: „Vaikai nebuvo pratę prie vandens, atrodo, kad niekas jų prieš tai neprausdavo. Jiedu tiesiog labai bijojo vandens, tad prie jo pamažu reikėjo priprasti. O kai beveik penkerių metų vaikas vaikšto su sauskelnėmis ir negali jam uždėti kelnaičių, irgi buvo didelis iššūkis su tuo susitvarkyti“.
Violeta sako, kad vaikai buvo su niekuo nebendravę, jiems trūko socializacijos. „Išleidome juos į darželį, kas buvo dar vienas iššūkis. Vaikai buvo kitokie ir iš tos pusės, kad nesuprato, kaip švenčiamos šventės, kas yra gimtadieniai, kas ta Kalėdų eglutė. Kai paprastą dieną iškepėme vištą, vaikai labai nustebo, nes jiems mama sakė, kad vištą jie gali valgyti tik per Kristaus šventę“, – įsimintinas akimirkas pasakoja Violeta.
Šeimoje vaikai gyveno tol, kol juos pasiėmė tikrieji jų seneliai. Kiek moteris domėjosi vaikų likimu, jie iki šiol ten ir gyvena, bendrauja su tėčiu, deja, mamai jos vaikų nereikia.
Biologinės vaikų mamos juos sako mylinčios, bet keistis nenori
„Labai liūdna, kad mamos, net ir tos, kurios susigrąžina savo vaikus, lieka prie savo netinkamo gyvenimo būdo, kas dar labiau skaudina jų vaikus. Nesikeičia taip, kaip reiktų vaikams, joms pačioms. Jais besirūpinančių tėčių tokie mažyliai dažniausiai neturi“, – sako Violeta.
Globėjos žmonės būna klausia, kaip jie gali paleisti vaikus, nes vieni prie kitų pripranta: „Kai reikėdavo skirtis, aišku, kad būdavo daug ašarų, bet kartu džiaugiasi širdis, jeigu vaikams viskas gerai. Visuomet sakau, kad jeigu mamos pasitaisys ir jeigu vaikai norės pas mamą, aš jų niekada nelaikysiu. Juk ji jų biologinė mama ir aš čia neturiu jokių teisių, tik palinkėti geriausio jų šeimai“.
Violeta šypsosi, kad anksčiau buvęs erdvus butas Kauno mieste šiandien pilnas ne tik klegesio, bet ir palaipsniui mažėja: „Mergaitės auga, jų daiktai pradeda nebetilpti, o juk jas auginsime dar ilgai. Turime svajonę namus padidinti. Jeigu turėtume geresnes sąlygas, galėtume daugiau vaikų priimti“.
Paklausus, kiek svarbus mergaitėms tėtis, Violeta sako, kad nei viena nenueina miegoti, kol neatsisveikina, neapsikabina, nepasako, kad myli. Vyresnioji kuklesnė, elgiasi ne taip jausmingai, bet visuomet ateina palinkėti labos nakties. „Tėtis joms labai reikalingas. Jis, nors ir dirbantis, ir būna užsiėmęs, visuomet randa laiko mergaitėms: vedasi į baseiną, važinėja dviračiais, randa laiko pokalbiams. Gera, kai vykstame atostogauti, laiką leidžiame visi kartu. Mergaitės be tėčio niekaip“, – apie mergaičių kasdienybę kalba jų globėja.
Nors globojami paaugliai buvo apvogę, tai neatbaidė noro auginti vyresnius vaikus
„Globėjai nenori imti globoti paauglių. Iš dalies suprantu, nes su jais yra ką veikti. Bet nors ir susidūriau su iššūkiais juos globodama, visiškai nebijau jų auginti, nes žinau, kad jiems, ne mažiau, nei mažiukams, reikia meilės, šilumos, rūpesčio. Jie, kaip ir visi vaikai, nori turėti namus, jausti saugumo jausmą, – sako Violeta.
Ir nors teko patirti pačių įvairiausių šunybių, kurių jie prikrėtė, niekada nei vieno iš namų nevijo, kantriai ugdė ir kalbėjosi apie tai, kas verčia netinkamai elgtis ir kaip gali kartu ištaisyti situacijas.
Dėl to, kad tokie vaikai elgiasi kitaip, pasak globėjos, nereikia stebėtis, nes jie ateina iš tokių šeimų, kur reikėdavo išgyventi kiekvieną dieną ir jeigu vaikas norėjo kažką turėti, jis, pavyzdžiui, nueidavo į parduotuvę ir pavogdavo.
„Būna eidavome kartu į parduotuvę, o jis akimis tik dairosi, kur kameros, kur apsauga. Aš juk matau visa tai ir jau laukiu, kol tuoj nugvelbs ką nors iš lentynų. Prieidavau ir pasakydavau aiškiai, kad net nebandytų, visuomet duodavau suprasti, kad viską žinau, kad matau, kad jis vogs. Namuose kalbėdavomės apie tai, kodėl jis taip daro, ir ką turime visi kartu daryti, kad taip nebūtų. Tai padėdavo jam suprasti, kad jei nori turėti, nereikia vogti, – apie anksčiau globotą paauglį pasakoja Violeta, – Kiekvieną blogį mes iššifruojame, todėl nėra šansų ką nors blogo padaryti, nes apgaulė bus tik minutei, todėl geriau net nebandyti“.
Globėja sako, kad nors vyresni vaikai ateidavo su didesnėmis problemomis, tai jos neatbaidė nuo noro globoti: „Man įdomu su paaugliais, nestatau barjerų, kad štai esu globėja ir kad viskas tik pagal mano taisykles. Aišku, taisyklės pas mums yra, bet sudarome tokias situacijas, kad vaikas pats jų laikytųsi, kad nereiktų pakelto tono. Bet be taisyklių, ypatingai, su paaugliais niekaip neišgyvensi. Juk jie ateina iš tokios aplinkos, kur galėjo neiti į mokyklą, leido laiką gatvėse. Tuose dienos centruose, kur jie lankydavosi, vaikai irgi to paties likimo. Jie nesupranta, kodėl reikia paskambinti grįžtant namo, arba pasakai, kad grįžtų 20 val., o nori grįžti pirmą nakties. Pati pradžia su visais panaši būna, bet paskui pamato, kad nebus kitaip. Jiems aiškinu apie tai, kad rūpinuosi, pergyvenu dėl jų, nemiegu, jeigu negrįžta, o ne dėl to, kad užsispyriau ir neleisiu. Per kelis mėnesius prieiname prie to, kad pradeda skambinti, pareina laiku.
Mergaitė, kurią dabar turime ir kuriai keturiolika metų, prie to reikėjo pripratinti metus ir septynis mėnesius. Tik dabar pajutau, kad ji tapo kitokia. Anksčiau tiesiog sėdėdavo kampe įsikabinusi į telefoną, be jokios iniciatyvos, niekas jos nedomino. Pasakai, padaro, bet kad pati ką nors – tai niekada. Dabar ji elgiasi visai kitaip, kaip laisvas žmogus, supranta, kad čia jos namai. Visada vaikams kartoju, kad čia yra jų namai, kad jie čia saugūs ir kad kitų namų pas juos kol kas nėra. Aš pati savo namus labai myliu, ir matau, kad mergaitės jau irgi juos myli“.
Norintys globoti vaikus tik dėl pinigų, juos neretai atiduoda atgal
Paklausus, kodėl patys globėjai kartais atsisako savo globojamų vaikų, Violeta sako, kad yra kelios rūšys globėjų: „Yra tokių, kurie tokiu būdu nori prisidurti pinigų ir įsivaizduoja, kad kai paims vaiką, nuo jo liks pinigų, kad tam vaikui nereiks daug, kad bus galima tvarkytis kaip nori. Žmogus, kuris gyvena nepritekliuje, nėra pilnai laimingas, ką jis gali duoti tam vaikui? Juk ir vaikas kenčia. O tie žmonės, kurie susitvarkę ir užsitikrinę savo gerbūvį, turi nuolatines pajamas, jie visai kitaip ir vaikus augina, o ir vaikai kitaip pradeda elgtis, nes aplinka yra kitokia, kuri jo neslegia. Jeigu vaikas atėjo iš šeimos, kurioje jis neturėjo savo lovos, miegodavo su rūbais ir valgė tik tai, kas lieka arba išvis nelieka, ir vaikas vėl papuola į šeimą, kurioje vėl nepriteklius, prastas maistas, drabužiai nunešioti, tai tam vaikui pernelyg daug niekas ir nepasikeičia, dar pridėkime, kad tai jam svetima šeima“, – pastebi Violeta.
Tada, pasak moters, vaikas maištauja, jam nepatinka, gobėjai to nesupranta, nes įsivaizduoja, kad padarė gerą darbą, kad paėmė vaiką, maža to, dar ir nuolat primena, kokį gerą darbą padarė, kad galėjo jam būti blogiau, kad jis galėjo patekti į globos namų butus ir panašiai. „Tuomet gaunasi nesusikalbėjimas, problemos nesprendžiamos, žmonės nenori gadintis sveikatos, dar kokie kaimynai ar pažįstami paantrina, kad kam čia kankintis, ir atiduoda vaikus atgal. Ne tokie lūkesčiai būna iš vaiko. Jie galbūt ir dėkingumo nori iškart, bet dėkingumas ateina su laiku, tikrai ne taip greitai“, – patirtimi dalijasi Violeta.
Apie kiekvieną globojamą vaiką rašo prisiminimus
„Svajoju kada parašyti knygą apie visus mūsų globotus vaikus. Visus tuos metus, kai juos globojame, rašau apie kiekvieno jų pažangą, kas jam sekasi, kam reikia daugiau laiko, kur link einame. Tikiuosi, kada nors tai bus įdomu ne tik mūsų globotiems vaikams, bet ir tiems, kurie norės tapti globėjais“, – sako Violeta.
Globėja sako bendraujanti su išėjusiais iš jų globos vyresniais vaikais bei domisi jų tolimesniu likimu: „Aišku, su mažiukais yra kitaip, jie yra priklausomi nuo tėvų, į jų gyvenimą nesikišame, nemanau, kad ir tėvai norėtų. O štai vyresnių vaikų tėvai, gal ir nenorėtų, bet jų vaikai patys rodo iniciatyvą, o mes jų neatstumiame. Turiu visų jų telefonus, vaikai sveikina mus ir su šventėmis, bendraujame, jie žino, kad bet kada gali atvažiuoti į namus, pasikalbėti, pasitarti“.
Violeta sako, kad jųdviejų su vyru kitų kalbos apie tai, kam mums to vargo su svetimais vaikais, nepasiekia: „Kai su vyru gyvenome tyliai ramiai, o dabar turime keturis vaikus, o tai jau pilnas kiemas, tai gal ir yra galvojančių aplink, kad kam čia mums viso to reikia. Atvirai sakant, nekreipiu dėmesio į jokias kalbas, mes gyvename savo gyvenimą. Mūsų mergaitės geros, nuoširdžios, mandagios, tvarkingos, ir gėles kieme palaisto, ir aplink save susitvarko. Mums jos yra pačios geriausios, mylimiausios, o jei kas ką nors blogo galvoja, tegul ir galvoja, jos yra mūsų vaikai, tokie pat kaip ir jų vaikai“.
Paklausus, kas ją pačią motyvuoja, Violeta sako, kad tai tos pačios mergaitės: „Vaikai jau nuo septynių ryto mane taip mane užveda, kad vakare stovėdama virtuvėje ir ruošdama kitai dienai maistą, galvoju, kad tuoj nualpsiu nuo pervargimo, bet nieko panašaus neatsitinka – pailsiu, o kitą dieną – ir vėl viskas gerai. Dar turiu begalę mergaičių nuotraukų telefone. Kai jų nėra, peržiūrinėju jų nuotraukas. Tuomet gerai pasikraunu ir noriu dar labiau dėl jų stengtis“.