Pasak D. Varno, vieną vakarą, leisdamas laiką prie stalo su draugais, kalba pasisuko apie visą esamą karo situaciją.
„Mes supratome, kad aš ir jie turi kažkiek pažįstamų ir artimų žmonių iš ten. Pradėjome su jais bendrauti ir komunikuoti tiesiogiai, kokia yra situacija ten, ko iš tikrųjų trūksta, o trūksta labai žmogiškų dalykų, todėl pradėjome rinkti viską. Surinkome nemažą dalį ir trise su draugais pradėjome planuoti – važiuojame ir padarome viską savo rankomis“, – kalbėjo dainininkas.
Pasak jo, kelionę susiplanuoti užtrūko 2–3 dienas. Dainininkas ragina žmones, kurie patys galvoja arba ieško būdų, kuo galėtų prisidėti, ieškoti visko internete.
„Feisbuke yra įvairių grupių, per ten mes ir patys viską susiradome, matėme, kad bendraminčių yra tiek pat, todėl pradėjome jungtis į tą kompaniją“, – kalbėjo jis.
Pasak dainininko, keliaujant link Ukrainos sienos neapseita ir be linksmu situacijų.
„Mes išvažiavome, įsipylėme kuro, sėdome į autobusiukus, susijungėme racijas, važiavome į Lenkiją, o ten mane nuskausmino, nes vesdamas koloną viršijau greitį, susimokėjome 220 eurų baudą. Mus sustabdė, sakėme, kad vežame humanitarinę pagalbą, dar priėjau prie policininko ir daviau lipduką „Slava Ukraini“, iš pradžių jis galvojo, kad duodu kyšį, bet tada jis suprato ir paleido. Čia buvo tokia linksma dalis“, – D. Varnas.
Žmonių yra gerokai daugiau, nei mes galime suprasti
Dainininko teigimu, atvažiavus į neutraliąją zoną prie Lenkijos-Ukrainos sienos buvo matomas šiurpus vaizdas.
„Nenoriu piešti liūdnai to vaizdo, bet jis iš tikrųjų nėra labai linksmas. Ten tų žmonių yra gerokai daugiau, nei mes galime suprasti. Stovi didelis kiekis žmonių, ten yra moterys ir maži vaikai, su tais autobusais atvažiuojame šilti, nors pavargę, bet pas mus šilta, tačiau negalime nieko priimti. Į mūsų mašinas žiūri, bet mes nuleidžiame akis, nes atvykome konkrečiai pasiimti vaikų, todėl jų ir laukėme.
Lenkai mums pasakė, kad yra unikali proga – galima paruošti autobusiukus vaikams, nes ten yra pledai, vanduo, šokoladas, pliušiniai žaislai. Būdami strese mes nevisai supratome kas vyksta, nes prie sienos yra pakankamai baisu, už sienos irgi yra matomos palapinės, žmonės miega lauke, šildosi degindami padangas, todėl jaučiamas mazuto kvapas. Ruošėme tą erdvę, atsimenu, kad dėjau tą šokoladą galvodamas, ar tikrai čia jo reikia, bet galbūt reikia, ką aš žinau? Bent vandens kelionei reikia“, – kalbėjo D. Varnas.
Jų tėvai kovoja, o mes juos paėmėme su pasais stovinčius ir laukiančius
Atvykus vaikams, dainininkas pastebėjo, kad autobusiukuose buvo per mažai vietos visiems.
„Atvažiuoja tie vaikai po kažkur 12 val. kelionės per pačią Ukrainą ir pastebime, kad pas mus yra per mažai vietos, nes daug kas autobusiukuose važiavo po du, kad galima būtų apsikeisti vairuojant, o mes vairavome po vieną, todėl buvome kelionės metu pikti, bet žinojome, kad tai nėra kelionė su kava. Realiai, mūsų autobusiukai buvo 6+1 ir galų gale gavosi 8+1, kai kas net turėdavo 9+1. Guldėme vaikus per vidurį, dėjome pagalves, pledus, kad jie patogiai galėtų pasiekti namus. Man buvo žiauru, kad vaikai pradėjo migti tada, kai buvome valandą su puse Lenkijoje, jie daugiau mažiau pasijautė, kad yra Europos Sąjungoje, NATO, galbūt tai labai nieko nelėmė, bet jie pradėjo migti“, – dalinosi dainininkas.
Anot jo, kai buvo pasiekta Lietuva, vaikai buvo nugabenti į priėmimo centrą.
„Kai traukėme jų daiktus, lagaminus, pamačiau, kad jie net vandens nebuvo palietę. Nekalbu apie žaislus ir šokoladus, nebuvo jokių prašymų sustoti, jų mintys buvo visai kitur. Jų tėvai kovoja, o mes juos paėmėme su pasais stovinčius ir laukiančius. Daugelis jau supranta, kad yra be tėvų, laukia, kad kažkas su jais susisieks, kiekviena diena yra nežinomybė. Mūsų pasieniečiai siūlo vaikams internetu nemokamas korteles, kad galėtų susisiekti su savo šeima, o kai kas jau ir kortelių neėmė“, – kalbėjo D. Varnas.
Jo teigimu, šiuo metu atgabenti vaikai yra Kulautuvos centre, kur jie turi visas sąlygas gyventi.
„Juos mes vežėme į Kulautuvos centrą, ten prisidėjo Raudonasis Kryžius, jų laukia edukacija. Fainiausia, kad tie vaikai, kuriuos parvežėme, o jų 105, visi liks vienoje vietoje. Jie liks viename centre, ten ir gyvens. Sąlygos yra tikrai geros ir tai nėra tik tai, kad čiužinys ir šilta aplinka, o jie tikrai galės gerai leisti laiką. Viena mergaitė prieina ir sako: „Aš suprantu, kad esu čia ne 3 savaitėms“. Todėl toks dabar jų likimas, jie lauks ir galbūt kažkas iš artimųjų susisieks“, – kalbėjo dainininkas.
Nesuvokiau masto absoliučiai
D. Varno teigimu, ši patirtis jį stipriai palietė.
„Aš nesuvokiau masto absoliučiai. Suprantame, kad yra problema, reikia padėti, bet kai ten atsiduri, tuo labiau, kad mes net nebuvo fronte, kur yra dar kitaip. Matėme didžiulį kiekį pasimetusių vaikų. Nenoriu būti ciniku, bet suaugę stovi ir gali pakentėti šaltyje, bet kai matome vaikus, nuo 6 iki 11 metų, kurie viską supranta – tai kerta. Ir ta kelionė buvo sunki, lyg ir bandai kalbinti vaikus, bet nežinai ką sakyti.
Tie vaikai labai skirtingi, kai stojome kavos ar kuro, tai kai kurie vaikai išlipa tokie piktoki bei uždari. Buvo atvejai, kai nuo 13 iki 15 metų vaikai eidavo parūkyti už kampo, bet čia viskas suprantama, bet jie bent kalbėjo. O maniškiai buvo labai maži, vienas vaikas važiuojant Lietuvoje pradėjo kukčioti, aš pats dar nesu tėtis, bet kažkaip bandai lyg ir paguosti“, – dalinosi D. Varnas.
