„Prieš tapdama savanore, apie vaikų globą net negalvojau. Veikla ligoninėse pamažu pradėjo keisti mano nuomonę globą ir įvaikinimą ir po truputi pradėjo belstis mintis, tiek į galvą tiek į širdį, kad galbūt viso pasaulio neišgelbėsi, bet gali padėti bent vienam ir tai jau bus daug!”, – prisimena Ignė.
Pirmiausia apie šias mintis moteris papasakojo savo dukrai, kurios nuomonė buvo svarbiausia. Gavus jos sutikimą apie tai pradėjo kalbėtis ir su vyru ir neilgai trukus pradėjo savo kelionę globos link.
„Kadangi užsiėmiau savanoriška veikla su vaikais, turėjau gan nemažai žinių apie vaikų raidą, prieraišumą, apie ką buvo kalbama ir GIMK mokymų metu. Mokymai man buvo naudingi, nes suteikė daug praktinių žinių. Kadangi su vyru buvome tvirtai nusprendę globėjais tapti abu, kursus lankėm kartu. Jam buvo labai įdomu ir nauja, kursai suteikė daug žinių, padėjo pasiruošti“, – sako Ignė.
Globai ruošėsi kelis mėnesius, tačiau Elijus į šeimą atėjo netikėtai
„Žinia, kad galime vykti Elijaus parsivežti į savo namus atėjo labai staiga ir vos per naktį reikėjo persidėlioti visus kasdienius darbus ir planus ateičiai“, – prisimena Ignė.
Tuo metu jiedu abu su vyru dirbo. Kadangi Elijui buvo tik 1 metai ir 3 mėnesiai, Ignei reikėjo greitai susitvarkyti vaiko priežiūros atostogas. Visus reikalingus daiktus teko įsigyti per kelias dienas.
„Atvažiavus pasiimti Elijų iš budinčios globotojos širdyje jautėme ir begalinį džiaugsmą ir tuo pačiu didelį nerimą. Man vis galvoje sukosi mintys kaip praleisime pirmąją naktį, kaip užmigdysime vaiką, ar viską turime ko reikia. Pirmieji mėnesiai buvo gan sunkūs. Juos prisiminus, galiu pasidžiaugti, kad tuo metu buvo išties daug palaikymo, padėjo visi šeimos nariai – tiek vyras, tiek dukra“, – sako Ignė.
Vaikas vis dar bijo užmigti, kad neliktų vienas
Kiekvienas vaikas į namus atkeliauja su savo istorija, Elijus taip pat. Berniukas būdamas 4 mėnesių pateko į ligoninę ir ten išbuvo net 7 mėnesius, kas labai stipriai įtakojo jo tolimesnes reakcijas į aplinkinius ir įvairias situacijas.
„Per šiuos 2 metus, kai Elijus yra mūsų šeimoje, matėme kaip jis auga, pamažu prisiriša prie mūsų, tačiau kai kurios problemos išlieka iki dabar. Pavyzdžiui, vaiko migdymo laikas yra tikras iššūkis mūsų šeimai. Šis procesas trunka iki dviejų ar trijų valandų kasdien. Mes turime savo migdymo ritualą, tai – pasiruošimas miegui, pasakų skaitymas. Visada būname šalia, kol jis užmiega“, – pasakoja Ignė.
Moteris mano, kad vaikas šią miego ar tiksliau užmigimo baimę atsineša iš to laiko, kurį praleido ligoninėje: „Dienos metu su kažkas būdavo, tačiau naktimis jis likdavo visiškai vienas. Galvojame, jog miegas jam asocijuojasi su palikimu, dėl to jis bijo užmigti, kad ir vėl neliktų vienas“.
Ignė sako, kad nuo pat pirmųjų dienų jų šeimoje Elijus siekė nuolatinio dėmesio bei fizinio kontakto, nuolatos jį nešiodavo, glausdavo, jis nenulipdavo nuo rankų. Net ir dabar vaikas nusiramina tik paėmus jį ant rankų. O ir nusiraminti jam reikia žymiai daugiau laiko, nei įprastai vaikams reikia.
„Globos pradžioje reikėjo ypatingai daug laiko skirti tik jam. Kita vertus, nors Elijas siekė to nuolatinio kontakto, jo prieraišumas buvo sutrikęs. Mums tai buvo emociškai turbūt sunkiausias etapas, kadangi Elijus laisvai bendravo su visais, galėdavo nueiti su visiškai jam nepažįstamu žmogumi. Turėjome būti itin atidūs, kad jis kur nenuklystų. Tam, kad vaikas mus išskirtu kaip svarbius, reikėjo beveik metų laiko“, – apie nelengvą laikotarpį pasakoja Ignė.
Padėjo specialistų pagalba bei asmeninis domėjimasis
Kilus prieraišumo problemoms moteris sako, labai daug skaičiusi literatūros šia tema, lankė kursus, konsultavosi su vaikų psichologe. Gauta informacija buvo naudinga tuo, kad ir pati įgijo vidinės stiprybės, pasitikėjimo tuo ką daro, nes ėmė labiau suprasti vaiko elgesį, žinojo iš kur tai kyla ir ką turi daryti. Be žinių jai būtų buvę daug sunkiau, nes kai kurio vaiko elgesio tiesiog nebūtų gebėjusi paaiškinti.
„Iki šiol mūsų šeima vengia lankytis svečiuose pas draugus, nes Elijus svetimoje aplinkoje jaučia vidinį nerimą, jam kyla įvairios emocijos, jis tampa ypatingai aktyvus, elgesys tampa nenuspėjamas, vaikas tampa irzlesnis. Gali būti, kad ateityje mums bus reikalinga specialistų pagalba. Gali būti ir taip, kad to vidinio nerimo Elijui pilnai nepavyks išgyvendinti niekada, bet mes darome viską, kad jam padėti ir matome, kaip jis keičiasi. Tai matyti ir jausti labai gera“, – patikina Ignė.
Palaiko ryšį su biologine vaiko mama
Ryšį su Elijaus mama Elijų globojanti šeima palaiko nuo pat pradžių, kai dar buvo laikinoji globa. Nors kartais ir kildavo vidinių dvejonių, tačiau visada buvo pozityviai nusiteikę vaiko santykiams su biologine mama.
„Deja, pati mama niekada nesiryžo gyvam susitikimui, jai buvo priimtinas bendravimas elektroninėmis priemonėmis. Siunčiame jai informaciją apie vaiką, nuotraukas, skambinamės, skatiname ją bendrauti. Elijui sakome, kad tai jo mama skambina. Šiuo metu jam daugiau klausimų nekyla, tačiau kai jie kils, neslėpsime tiesos. Dabar su Elijaus mama kalbamės apie įvaikinimą. Ji supranta, kad pati nesugebės savarankiškai rūpintis vaiku, bei pilnai juo pasirūpinti. Santykį su mama planuojame palaikyti ir po įvaikinimo“, – sako Ignė.
Būsimiems globėjams pataria turėti tinkamus lūkesčius
Moteris sako, kad globodama vaiką gauna tai, ką net sunku apsakyti žodžiais. Tai labai stipri emocija, kai matai koks esi reikalingas tam vaikui. Kai gali pakeisti jo gyvenimą. Tik reikia pasiruošti, kad ne viskas bus „rožėm klota“.
„Labai svarbu turėti tinkamus lūkesčius ir nesitikėti idilės. Kai bus tinkamai suformuoti lūkesčiai globai ir vaikui, tada ir pats procesas pasirodys sklandesnis. Globą galėčiau sulyginti su natūraliu kūdikio laukimusi, tik globos atveju tenka peršokti kai kuriuos etapus ir greitai adaptuotis prie situacijos. Tiesiog reikia būti pasiruošus netikėtumams“, – šypsosi Ignė.