Internete plinta jautri Arijos istorija: nuo karo bėgo su šunimi ant rankų – pažadėjo nepalikti, kad ir kas nutiktų

Ar savanaudiška kartu pasiimti augintinį, kai esi evakuojamas iš karo zonos? 20 metų medicinos studentė Arija Aldrin, kuri pabėgo iš Ukrainos su Sibiro haskiu, taip nemano. „Labiau savanaudiška būtų šunį palikti“, – sako ji.

Todėl į alinančią tūkstančių kilometrų kelionę į Keralos valstiją pietinėje Indijos dalyje ji leidosi kartu su 5 mėnesių augintine Zaira.

Nors daugybė Indijos studentų iš Ukrainos pasiėmė savo kates ir šunis, Arijos nuotrauka su augintine, lydinčia ją autobuse link Rumunijos pasienio, greitai išplito internete. Kadras sulaukė ne tik gerbėjų, bet ir „trolių“ reakcijos – pastarieji klausė, ar Arijos tėvai ją išsiuntė į Ukrainą mokytis, ar rūpintis gyvūnais. Kiti klausė, kodėl Indijos vyriausybė turėtų priimti gyvūnus į evakuacinius skrydžius, kai žmonėms gresia pavojus.

Tačiau Arija pažymi, kad Zaira neužėmė žmonėms skirtų vietų – skrydžio iš Rumunijos į Delį metu augintinė keliavo narve, krovinių skyriuje.

„Esu medicinos studentė – esame išmokyti gelbėti gyvybes be diskriminacijos. Niekam nebūtų geriau nuo to, jei būčiau ją palikusi“, – sako Arija.

Gyvūnų gelbėjimas humanitarinės krizės akivaizdoje gali būti kebli problema. Gyvūnų prieglaudai Afganistane vadovavęs britas Penas Farthingas 2021 metais buvo aršiai kritikuojamas už tai, kad paliko šalį kartu pasiimdamas šunis ir kates, o ne afganų kolegas, kai Talibanas užėmė teritoriją. Jis aiškino, kad kolegų negalėjo pasiimti dėl Talibano grasinimų, todėl prieglaudos darbuotojai į Jungtinę Karalystę grįžo vėliau.

Nors Arijos istorija – kitokia, kelionė vis vien buvusi įtempta.

„Negaliu jos palikti“

Arija atvyko į Ukrainą 2020-aisiais studijuoti Nacionaliniame Pirogovo memorialiniame medicinos universitete, Vinicoje. Ji greitai susirado draugų, kurių dauguma buvo iš jos gimtosios Keralos, ir džiaugėsi naujuoju gyvenimu Ukrainoje.

Žinodama, kaip Arija myli gyvūnus, 2021-ųjų gruodį draugė jai padovanojo poros mėnesių šunytį, kurį naujoji savininkė pavadino Zaira ir greitai prie jo prisirišo. Kol Arija būdavo paskaitose, Zaira nieko neėsdavo ir kantriai laukdavo grįžtančios šeimininkės, o ši dažnai atsisakydavo laiko su draugais, kad Zairai netektų vienai liūdėti.

Ukrainoje prasidėjus karui, Arija tučtuojau pasirūpino augintinio pasu, skiepų dokumentais ir ženklinimu – paskelbus supaprastintą gyvūnų migracijos tvarką, visa tai jai pavyko padaryti per dieną.

Prasidėjus neramumams, Arija sako vis galvojusi – „kad ir kas nutiktų, negaliu palikti Zairos“. Norėdami padėti, draugai ir artimieji siūlė kam nors laikinai perduoti šunį, tačiau Arija nesutiko. „Žinojau, kad niekas kitas jos taip nemylėtų, kaip aš.“

Kai teko evakuotis, Arijos mama palaikė sprendimą kartu pasiimti Zairą. Iš pradžių tam prieštaravęs, netrukus sutiko ir tėvas.

Praėjus dviem dienoms nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, vasario 26 dieną Arija su drauge ir Zaira paliko Vinicą. Kitą dieną jos keliavo autobusu iki Rumunijos pasienio, o Zaira tyliai glaudėsi prie Arijos, bijodama triukšmo ir nepažįstamųjų.

Dėl didelių spūsčių vairuotojas keleivius išleido likus maždaug 20 kilometrų iki pasienio, todėl Arijai su drauge teko eiti. Jos buvo pasirūpinusios sulčių, sausainių ir maisto šunims atsargomis. Vandens ir duonos parduotuvėse tuo metu nebuvo.

Pakeliui Arijai prasidėjo menstruacijos ir įsiskaudo nugara. Zairai ėmus šlubuoti, Arija suprato turėsianti augintinę nešti. „Kai ją paėmiau, ji ilsėjosi ant mano peties lyg kūdikis“, – prisimena ji, nepaisant to, jog Zaira sveria apie 16 kilogramų.

Nors bendražygiai Arijai padėjo, ėjimas buvo varginantis ir reikėjo dažnai sustoti pailsėti. Pakeliui jai teko palikti didelę dalį maisto ir sulčių, kad našta būtų lengvesnė. Arija sako, kad šunį nešėsi apie 10-12 kilometrų.

Pasiekus Rumunijos pasienį, savo krepšyje Arija turėjo tik šuns maistą ir kelionės dokumentus. Čia jai teko laukti apie 7 valandas. Kaskart prasivėrus vartams, karo pabėgėliai stumdėsi, o ant žemės nuleista Zaira sulaukė spyrio ir sukaukė iš skausmo.

„Stovėjau prisiglaudusi prie Zairos ir verkiau. Norėjau grįžti atgal į Vinicą, nepaisant to, kad joje nesaugu“, – sako Arija.

Belaukiant teko atsisakyti didelės dalies šunų maisto, nes svoris buvo nepakeliamas. Sulaukus savo eilės, Arijos draugei pavyko pereiti sieną, tačiau Arija su Zaira būrio studentų buvo nustumtos atgal. Kai Arija pakėlė Zairą ant rankų, tai atkreipė Ukrainos kario dėmesį ir jis jas praleido. „Neįmanoma nusakyti palengvėjimo, kurį jaučiau perėjusi“, – sako ji.

Kelionė į Indiją

Rumunijoje karo pabėgėliai gavo maisto ir vandens, o savanoriai Arijai parūpino naują dėvėtų batų porą. Tuomet teko laukti, kol jie bus nugabenti į kitą pabėgėlių prieglobsčio centrą, esantį arčiau tarptautinio oro uosto Bukarešte. Čia Rumunijos pareigūnai keleivėms davė daugiau maisto ir padėjo nusigauti iki taksi, vežančio į oro uostą.

Artėjant Indijos vyriausybės surengtam evakuacijos skrydžiui, Rumunijos pareigūnai Ariją įspėjo, kad Zaira turės keliauti narve. Prireikė daug laiko ir teko praleisti vieną skrydį, kol Arija ir Zaira pagaliau galėjo skristi į Delį.

Kelionę į Keralą teko atidėti, nes skrydžius iš Delio vykdanti „AirAsia“ neleidžia keliauti su gyvūnais, todėl Arija laukė kito reiso.

Tuo metu apie Arijos kelionę jau buvo pranešta žiniose, o Keralos valstijos ministras feisbuke paskelbė įrašą, kuriame ją pagyrė. Pasiekus Kočio oro uostą, Ariją ir Zairą pasitiko būrys žurnalistų, norinčių ją pakalbinti.

Pirmiausia Arija nuvežė Zairą pas veterinarijos gydytojus apžiūrai ir vakcinacijai nuo parvoviruso. Ir tik tada, galų gale, ji sugrįžo į savo namus Munare. Iš pradžių nerimavusi, kad Indijoje Sibiro haskiui bus per karšta, Arija teigia, kad augintinei puikiai sekasi prisitaikyti.

„Iš tiesų, dabar šiek tiek pavyduliauju – atrodo, kad Zaira mieliau leidžia laiką su mano mama, nei su manimi“, – juokiasi Arija.