Moters diena – ir džiugina, ir žeidžia: istorikas paaiškino, kodėl to negalima laikyti „sovietiniu palikimu“

Kovo 8-ąją minima Tarptautinė moterų solidarumo diena, kurios metu pagerbiama moterų kovos už lygias teises istorija. Nors šventę sunku įsivaizduoti be dovanojamų gėlių, toks gestas šiandien išties pradžiugintų ne kiekvieną. Dalis visuomenės mano, jog ši diena yra „sovietinis palikimas“, o tradiciją sveikinti moteris ir dovanoti gėles prilygina įžeidimui. Apie tai, kodėl iš tiesų šiandien Lietuvoje minime šią dieną, ką ji mums reiškia ir kodėl kartais yra pavadinama „sovietiniu palikimu“, kalbame su istoriku dr. Algirdu Jakubčioniu.

Moters dienos kilmės ištakose – nieko bendro su sovietmečiu

Kovo 8-osios minėjimo kilmė neatsiejama nuo pirmųjų moterų judėjimų, kurie Europoje prasidėjo XX amžiaus pradžioje. Kaip teigia istorikas, Vilniaus universiteto docentas dr. Algirdas Jakubčionis, anuomet į areną ėmė aktyviai išeiti ir socialistinės pakraipos moterys, tačiau tai nereiškė, kad neišėjo ir katalikės moterys: XX amžiaus pradžioje Lietuvoje vyko ir Lietuvos katalikių moterų suvažiavimas.

„Praktiškai moterų judėjimas diferencijuojasi bent jau dvejomis kryptimis. 1910 metais kovo 8 dieną Kopenhagoje įvyko socialisčių moterų kongresas – jos ir pasiūlė minėti moterų laisvės ir lygių teisių dieną. Tad 1911 metų kovo 8 dieną Vokietijoje ir Italijoje ši šventė, moterų diena, jau buvo paminėta. Sutikite, su Rusijos sovietinėmis ištakomis tai nieko bendro kol kas neturi“, – sako A. Jakubčionis.

„Kopenhagos kongrese dalyvavo 100 moterų, tarp kurių – Suomijos socialistės, kurios buvo pirmosios moterys, išrinktos į Suomijos parlamentą. Kaip žinoma, Suomijos moterys pirmos gavo teisę dalyvauti rinkimuose ir teisę balsuoti. Todėl negalima Moters dienos sieti su socialistiniu judėjimu – tai pirmiausia yra moterų įsitraukimo ir leidimo dalyvauti politikoje dalykas“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Kadangi moterys darėsi aktyvios, nieko keisto, kad ir socialistai bandė pasinaudoti tuo savo tikslais. Savo ruožtu, Rusijos komunistės bandė šią dieną propaguoti kaip komunisčių moterų dieną.

„Buvo tokia Aleksandra Kolontaj (rusų revoliucionierė ir feministė – „Delfi“), įdomi asmenybė, siūliusi iš visų tėvų atimti vaikus, kad internatuose juos auklėtų komunistai, nes tik tokiu atveju jie užaugs tikrais komunistais. Ji įtikino Leniną, kad reikia minėti šią dieną.

Tačiau ši idėja Rusijoje susidūrė su dar vienu reiškiniu – socializmu, kuris išlaisvina moterį ir visi tampa lygūs. Tai kam reikia minėti kažkokią išskirtinę moterų dieną? Tai, ką mes vadiname moteriškumu, tame laikotarpyje buvo pradėta neigti – jokių kvepalų, jokių madų, tai yra atgyvena, turi būti patogūs darbo drabužiai. Net kvepalų nenaudojimas buvo nenusakomai gražiai įvardytas – tikrasis moters kvapas yra natūralus jos kvapas“, – kalba istorikas.

Moteriškumo suvokimas Rusijoje išgyveno didelę kaitą

Anuomet moterų įgalinimas socialistiniame fone atsispindėjo pabrėžiant – „moteris darbininkė“, „moteris sportininkė“, „moteris aktyvistė“, „moteris darbo pirmūnė“. Anot A. Jakubčionio, taip moterys tapo lygiateisės su vyrais darbininkais – ir dar daugiau.

„Viso šito moters sulyginimo absurdas – 1938 metais buvo paskelbta „100 tūkstančių moterų ant traktorių“. Tai reiškė, kad tiek moterų turėtų išmokti valdyti traktorius. Bet po karo, kai paaiškėjo didžiuliai Rusijos patirti nuostoliai, požiūris į moteriškumą keitėsi. Todėl Antrojo pasaulinio karo metais imta skatinti moteris gimdyti, buvo įvestas motinos didvyrės ordinas, motinystės medalis ir panašiai. Buvo skelbiama, kad tikrasis moters pašaukimas yra gimdyti vaikus tėvynei“, – sako istorikas.

7 dešimtmečio pradžioje Vakaruose atsiranda naujas reiškinys – feministinis judėjimas dėl moterų lygių teisių, o Sovietų Sąjungoje „Moters diena“ transformuojama į „Tarybinės moters dieną“. Ši šventė skelbė apie moters vaidmenį komunizmo statyboje, moteris siejo su darbo herojiškumu, nesavanaudiškumu, pasiaukojimu socializmui.

„Ir būtent šioje bendroje moterų teisių kryptyje 1965 metais kovo 8 diena pirmąkart buvo paskelbta nedarbo diena. Tai, kad Sovietų Sąjunga Moters dieną paskelbė nedarbo diena, galima sakyti, taip ir išliko vyresnės kartos mintyse. O Lietuvoje Moters diena buvo pradėta diegti ir tam, kad išstumti Motinos dieną, kuri buvo laikoma katalikiška švente“, – teigia A. Jakubčionis.

Klasikinis įvaizdis, kurio šiandien bandoma atsikratyti – girti vyrai su tulpėmis

Istoriko teigimu, didžiausiu šios šventės „klestėjimo“ laikotarpiu galima vadinti aštuntąjį dešimtmetį. „Moters diena darbovietėse švęsta su šampanu, ir ne tik, ir tulpėmis. Klasikinis įvaizdis, kaip vyras, atšventęs darbovietėje su svetimomis moterimis, grįžta į namus vėlokai vakare, „nuvargęs“, ir ta tulpė jau nuvytusi. Bet ką padarysi, taip jau buvo“, – sako jis.

Tam laikmečiui būdingą Moters dienos atmosferą galima pajusti ir Juozo Baltušio atsiminimuose. Kovo 7 dienos įraše jis dėsto: „neįmanoma prasimušti iki dovanų. Visur vyrai, daug girtų. Moters dienoje kažkas įžeidžiančio, kažkas, ko visiškai nebūdavo Motinos dieną.“ Kaip pastebi A. Jakubčionis, vienaip ar kitaip, dalyje visuomenės vyravo nuostata, kad Motinos diena buvo kilnesnė.

„Tulpių teikimas moterims išliko iki šiandien. Neseniai skaičiau, kad policininkai stabdė moteris ir įteikinėjo tulpes, o Vilniuje prieš šią šventę imama daugiau prekiauti gėlėmis. Vadinasi, kažkurioje visuomenės dalyje išliko tas įprotis ar tai noras pagerbti moteris.

Kitas dalykas: jei yra Motinos diena, visi sveikina motinas, jeigu yra įsimylėjėlių diena – gerai, jei turi jaunikaitį, jis tave pasveikina. O ką daryti vienišoms, pagyvenusioms, gal jos irgi nori sulaukti dėmesio bent kartą per metus? Taip kad žiūrėčiau į tai gan liberaliai – kas nori, kam reikia, tegu sveikina“, – sako A. Jakubčionis.