„Atvykę žmonės dažniausiai jau turi planą B – vyksta pas artimuosius, dirbančius Lenkijoje, Vokietijoje. Į Lietuvą važiuoti norinčių nėra daug. Organizuotumas pasienyje, kur dabar – didžiuliai žmonių srautai, tikrai nustebino. Tik kai kurioms kompanijoms neramu, kad vyrai, dirbantys kitoje šalyje, ruošiasi išvažiuoti į Ukrainą pas šeimą, tad darbdaviai domisi, kaip ukrainiečių artimuosius nuo pasienio pargabenti. Atvažiavus iki Lvivo, iki pasienio galima ramiai nuvažiuoti. Jokios panikos, žmonės žino, kur judėti“, – pasakoja vyras ir priduria, kad tarp pasitinkančių pasienyje panikos nebuvo, tačiau atvykusių nerimą jautė.
Sumanęs prisidėti su draugais prie gerų darbų, K. Sankauskas sako išsinuomojęs 50-ies vietų autobusą ir jį pilnutėlį prikrovęs miegmaišių, kilimėlių, vandens, degalų, įvairių kitų daiktų.
„Su vietiniais sutariau, kur reikia vežti, ir nuvežiau. Tuomet nuvykau į Pabėgėlių centrą, o man sako: „Ne, nieko nereikia vežti“. Visgi išsiaiškinome, kur ieškoti atvykusių žmonių, nuvažiavome į vieną vietą, į kitą, ir surinkau 42 žmones, juos nuvežėme į Lietuvą. Žmones „rankioti“ teko vos ne po visą Lenkijos pasienį. Situacija jiems žiauri. Įsivaizduokite: tarkim, Jūs perėjote pasienį, ir kas toliau? Kur eiti, kur kreiptis? Jie to nežino. Nežino, ką daryti. Kai pamačiau, kokia situacija, nuvežęs daiktus padovanojau ir autobusiuką, kad galėtų žmones surinkti. Tai nėra naujas daiktas, bet jį galima naudoti“, – dalijasi dar neseniai matyta situacija Ukrainos pasienyje.
Pabėgėlių centrui Lenkijoje ir ten dirbantiems žmonėms vyras negaili komplimentų – nauja patalynė, naujos išskleidžiamos lovos, o daiktus atvežusiems po kelionės pavargusiems lietuviams taip pat maloniai pasiūlė pailsėti. Atvykusių iš Ukrainos žmonių čia jau laukia šiltas maistas, savanoriai ramina, išsiaiškina, kas kur planuoja vykti, ir tai organizuoja. Centre pasirūpinta ir drabužiais.
Be to, į laikiną apgyvendinimo vietą patenka ne tik ukrainiečiai, bet ir į Ukrainą studijuoti atvykę studentai iš Indijos, Afrikos, kitų šalių. Jiems taip pat organizuojama pagalba, kad galėtų saugiai sugrįžti į savo gimtinę.
42 keleivius į Lietuvą atvežęs vyras atvirauja, kad likti abejingam karo akivaizdoje neįmanoma. O į karo zoną patekę taikūs žmonės sunkiai valdė ašaras. Tie, kurie pasitiko, padovanojo ir viltį, kad jie pagaliau saugūs.
„Kartu su mumis vyko viena mergina, ištekėjusi už lietuvio. Ji antrą kartą gyvenime atvažiavo į Lietuvą. Sakė, kad Lenkijos pasienį pasiekė labai greitai, per pusantros paros iš Charkivo. Aš ją pasitikau geležinkelio stotyje. Kai paklausiau, kokia dabar situacija su Charkivu, atsakė, kad važiuodama gavo SMS, jog susprogdinti geležinkelio bėgiai, tad iš Charkivo žmonės traukiniu išvažiuoti nebegalės. Tokių istorijų atsiveža žmonės. Per vieną dieną viskas pasikeitė. Baisu. Gyveni ir staiga įvyksta karas. Ir važiuoja žmonės su kuprine ar lagaminu. Baisiausia, kai tas vienas lagaminas – šešių asmenų šeimai“, – dalijasi pašnekovas.
Anot verslininko, neatlygintinai įsitraukęs į paramą pamatė, kad Lietuva nėra itin populiari šalis, ir puikiai suprato: kaip ir mūsų tautiečiai, vyrai iš Ukrainos geresnio uždarbio dažniau ieško kitose šalyse.
Organizuoti pagalbos tiekimą vyras rengiasi ir toliau. Nuo pasienio paimti daiktai keliauja į Ukrainos gilumą. Karolis pastebi, kad atvykusiems pagalbos reikės ne tik daiktais – kaip verslininkas, sako puikiai suprantantis, jog mūsų ekonominiai skirtumai žmonėms bus nelengvas iššūkis.
„Pakeliui, dar Lenkijoje, sustojome pavalgyti, kavinėje nupirkome maisto. Viena ukrainietė, pamačiusi, kad porcija kainuoja 8 eurus, pasakė, jog labai brangu. O Lietuvoje kainos dar didesnės. Kaip verslininkas, puikiai suprantu, kad tik atvežti, apgyvendinti ir padėti drabužiais nepakanka, todėl kreipiausi į draugus, jog įdarbintų bent kelis žmones. Jiems čia gyventi nebus lengva“, – mintimis dalijasi K. Sankauskas.