Visos reakcijos ištikus krizei – normalios
Tą pirmąjį karo šeštadienį Inga Kindurienė savo namuose maudė sūnų, kai gavo skambutį. Spaudos ir reklamos gamybos įmonę valdanti moteris sulaukė pagalbos šauksmo – čia ir dabar reikalingi informaciniai lipdukai ukrainiečių ir rusų kalbomis, kad pasitinkant pabėgelius būtų lengviau juos informuoti, nukreipti. Tą patį šeštadienį visi įmonės darbuotojai atvyko į darbą ir darė tai, ko tuo metu reikėjo labiausiai, bet Ingos širdyje toliau virė nerimas. Ką daryti? Kuo dar prisidėti? Kaip pagelbėti tiems, kuriems dabar itin sunku? „Turime suvokti, kad vyksta tai, kas vyksta, ir klausti „kodėl?“ ar sėti pyktį ir ypač perduoti jį savo vaikams mes neturėtume. Po šių minčių protas man nušvietė kelią“, – pasakoja moteris, pasukusi savanorystės keliu.
Užpildžiusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorio anketą, Inga buvo pakviesta į pirmosios psichologinės pagalbos kursus krizės paliestiems žmonėms. Moteris atvira – ir kare, ir gyvenime turime mokėti atpažinti žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir mokėti tą pagalbą pasiūlyti:
Pirmiausia, sako pašnekovė, reikia suprasti, kad visos žmogaus reakcijos, ištikus krizei, yra normalios: vieni gali rėkti, antri verkti, treti net isteriškai juoktis ar tylėti. „Kursų metu buvome išmokyti, kad visos reakcijos yra normalios. Be to, žmogus gali atsisakyti pagalbos ir tai irgi yra normalu. Mėginančiam padėti svarbu atsitraukiant nuo žmogaus leisti suprasti, kad jei vis dėlto reikės – tu visada esi kažkur greta, šalia. Ir nemanau, kad šiuos principus naudinga žinoti tik susidūrus su tokia krize, kokią pasaulyje turime šiandien. Juk žmonių gyvenime įvairios krizės, asmeninės tragedijos vyksta nuolat.“
P.I.N. metodas ir tinkamas elgesys su krizės paliestu žmogumi
Inga dalinasi mokymų fragmentais apie tinkamą elgesį su krizės ištiktu žmogumi: „Reikia atsisakyti šališkumo, asmeninės patirties mėginimo pritaikyti kito gyvenime. Be galo svarbu pagarba – amžiui, lyčiai, tautybei. Patikimumo ir sąžiningumo užtikrinimas – būtinas, bendraujant su į jautrią situaciją papuolusiu žmogumi. Mus mokė, jog neturėtume prisistatyti „gelbėtojais“, be kurių žmogaus situacija nebus išspręsta. Negalima naudoti prievartos siūlant savo pagalbą, primygtinai žmogaus klausinėti apie jo situaciją, versti išsipasakoti. Galiausiai – nederėtų žadėti to, ko negalėtumei įgyvendinti. Kad ir kaip norėtųsi prižadėti kažką, tuščių pažadų dalinimas situaciją gali ženkliai pabloginti.“
Mokymu metu, sako pašnekovė, savanoriai buvo supažindinti su P.I.N. metodu – Pamatyk, Išgirsk, Nukreipk: „Mes nesame nei teisininkai, nei profesionalūs psichologai ir nereiktų tokiais apsimesti, mėginant nuo pradžios iki galo išspręsti žmogaus problemą. Mūsų užduotis – padėti žmogui rasti išeitį jo konkrečioje situacijoje. Tam pirmiausia reikia gebėti pamatyti arba atpažinti žmogų, kuriam reikalinga pagalba. Suprasti šio žmogaus tipą.
Tuomet įsiklausyti į žmogaus situaciją. Pralaukus pirmines emocijas, būtų gerai susirasti tinkamą, jaukią erdvę, kur gali su tuo žmogumi pasikalbėti. Stengtis ne priminti išgyventą emociją, o išklausinėti, kaip jis čia atvyko, kaip šiuo metu jaučiais, ar jam kažką skauda. Galiausiai, jį nukreipti tinkama linkme – pas specialistą – psichologą, teisininką, vaikų teisių specialistą, į ligoninę. Atsakomybė už to žmogaus gyvenimą lieka jo paties rankose, o pirmąją psichologinę pagalbą suteikiantis žmogus yra tas, kuris padeda greitai ir efektyviai suprasti, kaip galima dorotis su problema.“
Svarbu nepamiršti savęs
Pagalba susisiekiant su artimaisiais – dar viena itin svarbi savanorių darbo dalis. Tam Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjime vykdoma Šeimos ryšių atkūrimo veikla, kurios tikslas – karinių konfliktų, stichinių nelaimių kontekste padėti atkurti giminystės ryšius, rasti pasimetusius mylimuosius.
Savanoriai, pasakoja Inga, taip pat patiria krizes, nes, stengiantis padėti žmogui, emocijos norom nenorom neretai perimamos. Pasak Ingos, mokymuose savanoriai skatinami pirmiausiai stengtis nepriimti visos situacijos per daug asmeniškai, neapsiimti nuspręsti žmogaus likimo už jį patį. Kuomet pajuntama, kad pačiam savanoriui reikalinga pagalba, galima ir reiktų kreiptis į kolegą, savanorių vadovą patarimo.
Svarbu suvokti, kad žmogiškos, norinčio padėti savanorio ribos vis dėlto egzistuoja ir net labiausiai norint padėti, visi žmonės turi teisę į ramybę, poilsį, privatumą, o didžiulė klaida jausti kaltę dėl to, jog mėgini padėti sau, o ne vien kitiems.
Inga sako mokymų metu išgirdusi gausybę praktinių patarimų, kaip žmogui, kuris padeda kitam, padėti ir sau pačiam. Miego režimas, sportas, pokalbis su kitais bendraminčiais – itin pagalbios priemonės. Be to, anot pašnekovės, akcentuota ir tai, jog alkoholis patirto streso nesumažina, nors gali atrodyti kitaip, ir vietoje to po sunkios, psichologiškai alinančios dienos verčiau rinktis fizinius pratimus ir dienoraščio rašymą.
„Šiomis dienomis ir šioje krizėje labai svarbu atrasti balansą – žiūrėti žinias reikia, bet ne kiaurą dieną. Padėti kitiems – irgi būtinai reikia, bet kartu nepamiršti savęs, prižiūrėti savo psichologinę sveikatą, savijautą. Man atrodo, kad mums visiems dabar svarbu suvokti viena – turime vieni kitiems padėti. Juk daryti gera nėra taip sunku, būdų prisidėti dabar – apstu, o be to ir patys niekada nežinome, kada mums prireiks pagalbos. Tada juk nenorėtume išgirsti, kad kažkas neturėjo laiko ar noro.“