Ukrainiečių šeimas priėmęs Vytautas Stankevičius sako, kad nė nekilo abejonių ar svarstymų atverti svečių namų duris žmonėms, tapusiems karo pabėgėliais. Pirmieji vyro valdomuose svečių namuose apsigyveno dar vasario pabaigoje.
„Dar prieš kovo 1-ąją devynis žmones priėmėm. Žmonės naktį atvažiavo, suteikėme pirmąją pagalbą. Prieš tai jie slėpėsi nuo bombų – rūsiuose, metro. Labai ilgai važiavo, tris dienas keliavo, didelės eilės. Pirmiausia juos apgyvendinome. Žmonės buvo ištikti didelio šoko, sakyčiau. Dabar jau į vietas daug kas stojo, vyksta normalus gyvenimas, – dalijasi V. Stankevičius. – Atvažiavo labai išvargę, reikėjo vaikams visus rūbelius plauti. Pirmas dienas jie jautė labai didelį nerimą.“
Vyras neslepia, kad net ir matant sutrikusius bei pavargusius žmones, sunku suprasti, ką šiems teko patirti. Jie atvyko su nedideliais krepšiukais, pasiėmė tik būtiniausius daiktus. Vyras sako, kad jo šeima žaibiškai įsitraukė į pagalbą, kad tik kuo greičiau karo siaubą matę žmonės čia galėtų gyventi saugiai ir ramiai.
„Jei atvirai, jau nieko nebereikia. Mano didelė šeima – seserų vaikai, mano trys dukros, ir viską taip organizavo, kad dabar tikrai visi aprūpinti. Na, negalima sakyti, kad nieko nereikia, bet šiandien, kad tie žmonės faktiškai galėtų normaliai gyventi, viską turi“, – atvirauja pašnekovas.
Anot V. Stankevičiaus, geri darbai kaipmat pritraukia dar daugiau gėrio – kas panoro remti pinigais, o maistu tuoj pat pasirūpino ir įmonės, ir pavieniai žmonės.
„Tikrai suvežė čia maisto, aš dar savo turiu ūkelį, ir kiaušinių naminių, daug ką savo turiu, tai tikrai aprūpinom, nėra problemų“, – sako svečių namuose nuo karo pabėgusias šeimas apgyvendinęs vyras.
Anot pašnekovo, 25 žmonės gyvena įprastą gyvenimą – tvarkosi, skalbiasi patys.
„Yra nuo dvejų iki keturiolikos metų vaikų. Maži vaikučiai dar nelabai ką supranta, o vyresni gal ką ir jaučia. Jiems čia visos sąlygos yra, dar ir dviratukų privežė, mamos gamina valgį. Čia jau vyksta normalus gyvenimas“, – sako V. Stankevičius.
Vyras teigia, kad vienas sudėtingesnių klausimų – darbas. Moterys norėtų dirbti, visgi Kalvarijos – gyvenvietė nedidelė, tai pirmas miestelis nuo pasienio, ir darbų pasiūlos nelabai yra.
Be to, šeimos gyvena nežinomybėje, nes neaišku, kada baigsis karas ir kada galės sugrįžti į savo šalį ar į tai, kas iš jos liks.
„Čia yra internetas, galima bendrauti. Be to, dukra yra įkėlusi į internetą informaciją, kad pas mus galima nemokamai užsukti, tad čia – dar lyg tarpinė stotelė: nuo nuo 7 iki 10 žmonių pramiega, mes juos pamaitiname ir jie išvažiuoja toliau. Buvo iš Mykolajivo, papasakojo apie tas bombas, apie 5 ryto baisius garsus. Paskui jie išvažiavo arčiau Lvivo, arčiau Lenkijos, ir toliau keliavo į Estiją, galbūt ten turi giminių. Po pirmų smūgių, sakė, važiavo į gilumą, nes pas save negalėjo gyventi. Dar pas mus gyvena žmonių iš Odesos, iš visur yra. Vienas žmogus atvažiavo ir parodė bamperį – nuo kažkokios skeveldros jiems bevykstant liko žymė“, – pasakoja netoli pasienio gyvenantis ir su šeima ukrainiečiais besirūpinantis vyras.
V. Stankevičius sako iš atvykusių žmonių girdintis istorijų, kad kai kurie nebeturi namų, gamykla, kurioje jis svečių namams anksčiau yra užsakęs duris, taip pat sulyginta su žeme.
„Nuostolių ten daug ir įvairių. Žmonės susisiekia su giminaičiais, seka įvykius kiekvieną dieną, bet ką tie paprasti žmonės gali padaryti. Labai sunku. Matyti, kad jaudinasi, ir ašarą nubraukia“, – atvirauja V. Stankevičius.
Pašnekovas sako, kad jis vienas nebūtų galėjęs visko suorganizuoti, tačiau susivienijusi šeima išjudino aplinkinius žmonės ir taip geri darbai aplink ėmė plisti.
