„Vienas iš didžiausių rodiklių mano profesijoje yra darbo patirtis. Studijavau finansus, vėliau – prekių ir prekybos dizainą, tačiau visuomet domėjausi baldų ir interjero dizaino istorija. Žinoma, reikėjo įdėti nemažai pastangų. Pradedantis dizaineris turi turėti pajautimą, mylėti tai, ką daro ir, svarbiausia, niekada nenuleisti rankų, nenusivilti, nes anksčiau ar vėliau darbas bus įvertintas“, - patikino N. Sabaliauskienė.
Jaučia augantį pasitikėjimą
Ji pripažino, kad šiandieną jaunam kūrėjui yra sudaryta daugybė galimybių studijuoti, tobulėti, kurti ir būti įvertintam.
„Jaunieji dizaineriai yra labai inovatyvūs, kosmopolitiški, turintys ir galintys realizuoti daug idėjų. Jie gali save pristatyti vietinėse ir tarptautinėse dizaino mugėse. Yra daug puikių, į istoriją įėjusių baldų ir interjero dizaino specialistų, kurių darbai replikuojami. Jie dažnai atspindi tam tikrą laikmetį, o tai puikus pavyzdys jaunam kūrėjui, kaip pažinti buvusią istoriją ir padėti kurti savąją“, - patikino dizainerė.
Anot jos, dizaino specialybė visame pasaulyje labai vertinama, o Lietuva tikrai gali didžiuotis gabiais šios srities specialistais.
„Keičiasi ir vyresnių žmonių požiūris į šią profesiją. Klaidinga manyti, kad tai nėra rimta specialybė. Pastebiu ir tai, kad interjero dizaineriai nebėra samdomi tik dėl to, kad užsakovams trūksta laiko patiems viską suspėti. Žmonės pradėjo labiau pasitikėti specialistais“, - pastebėjimais dalijosi N. Sabaliauskienė.
Diena prabėga mašinoje
Neseniai išleistoje knygoje apie interjero dizainą ji dalijasi patikrintais sėkmės receptais. N. Sabaliauskienė ne kartą yra pripažinusi, kad mėgsta antram gyvenimui prikelti daiktus, perpasakoti jų istorijas naujuose namuose, sendaikčiais sužadinti būsto savininkų emocijas. Taip pat ji mėgsta kuriamą namų interjerą pagyvinti savo pačios pieštais paveikslais.
Dizainerė savo kūrybingumą pastebi, bet jo nesureikšmina ir juokauja, kad daugiausiai laiko praleidžia ne kūrybos namuose, bet mašinoje.
„Mano darbo diena prasideda nuo planų braižymo, nes prieš pradedant kurti interjerą reikia susitarti dėl geriausio ir patogiausio būsto išplanavimo, elektros ir santechnikos išdėliojimo. Didžiąją dienos dalį praleidžiu mašinoje, nes reikia ne tik surasti atitinkamus vienetus baldų, plytelių, šviestuvų, medžiagų, bet ir aplankyti objektus, kurie dažnai būna visiškai tušti. O tai reiškia, kad vykstant statybos darbams, man reikia eiti koja kojon su statybininkais. Interjero dizainerio darbas nėra tik dekoravimas, tai tik galutinis žingsnelis, bet visas kūrybinis procesas dažnai būna tikrai ne moteriškas“, - šyptelėjo dizainerė.
Mano pozityvią ateitį
Ji prasitarė, kad kurti ją labiausiai įkvepia kelionės, skirtingos kultūros ir istorija (dažnai interjere ji naudoja antikvarinius baldus, pritaikydama juos šiuolaikiniam interjerui).
„Dažnai įkvėpimas ateina visiškai netikėtai, pamačius paraudusį klevo lapą ar šlapią asfaltą, įvairiaspalvę vandenyno gamą ar seno namo Buenos Airese fasadą. Spalvinę gama gali inspiruoti senas paveikslas ar paveldėtais baldais. Bet svarbiausias rodiklis yra žmogus, jo pomėgiai, gyvenimo būdas, įpročiai ir pageidaujamas komfortas. Tai ir suformuoja būsimą interjerą“, - patikino N. Sabaliauskienė.
Interjero dizainerė pasakojo įkvėpimo besisemianti iš Jacques Garcia, Kelly Wearstler, Anoushka Hempel dizainerių ir Charles & Eames bei Le Corbusier kūrinių. O paklausta apie tai, kokią dizaino ateitį mato Lietuvoje tik džiugiai sušuko: „Ji bus labai pozityvi!“