Bandys atgaivinti praeityje buvusį populiarų verslą

Dabar bene pagrindinis kriterijus perkant naują daiktą yra jo ilgaamžiškumas. Kiekvienas pirkėjas nori įsigyti kuo geresnės kokybės pirkinį. Tačiau ar susimąstoma, į ką pavirsta jau išmestas televizorius, spinta ar paprasčiausias rankinis laikrodis? Į ką galima paversti naudoti nebetinkamus daiktus ir kaip juos prikelti naujam gyvenimui?

Pirmiausia – taisyti

Aplinkos viceministras Mindaugas Gudas DELFI yra sakęs, kad, Lietuvai pereinant prie žiedinės ekonomikos, turi keistis ir vartotojų, ir gamintojų įpročiai. Anot jo, pagal žiedinės ekonomikos principus, atliekų tvarkymo prioritetai išsidėsto tokiu eiliškumu: atliekų susidarymo prevencija (pvz., ilgaamžiškesnių daiktų gamyba), paruošimas pakartotiniam panaudojimui, perdirbimas, kitoks panaudojimas (pvz., deginimas), šalinimas: „Pirmiausia – reikia skatinti tokią gamybą, kad daiktai ilgiau tarnautų, pakuotės būtų perdirbamesnės; daiktui „sugedus“ – jį pataisyti, jei dar yra galimybė, bet jei jis jau tampa atlieka, jį reikia perdirbti, ne išmesti. Tai liečia ne tik atliekas, bet ir kitus resursus, pavyzdžiui, vandenį. Tą patį vandenį naudoti ne vieną kartą. <...> Laikantis šių principų ne tik taupomi resursai, bet sutaupoma ir energija.“

M. Gudo teigimu, jei, pavyzdžiui, sugenda elektros ar elektronikos prietaisas, sulūžta baldas, pirmiausia reikia stengtis jį pataisyti. Vis dėlto, jei tai neįmanoma ir ilgai tarnavęs daiktas tampa atlieka, jis turi būti pristatytas į stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles (jų sąrašą galima rasti ČIA). Elektros ir elektronikos prietaisus taip pat galima grąžinti tiekėjui. Toks būdas atsikratyti šio pobūdžio atliekų turėtų būti prioritetinis.

Tačiau ir pirkėjas, ir gamintojas patirs mažiau išlaidų, jei daiktą bus galima pataisyti ir „prikelti naujam gyvenimui“. Aplinkos viceministro teigimu, tai yra vienas pagrindinių žiedinės ekonomikos principų, prie kurių stengiasi pereiti visa Europa. Anot M. Gudo, daiktų „prikėlimas antram gyvenimui“ Lietuvoje reikalingas ne tik dėl aplinkosauginio aspekto (tausojami gamtos ištekliai, mažiau teršiama aplinka, mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis), bet ir dėl finansinių išteklių taupymo. Be to, jis įžvelgia naują nišą verslui.

„Skatinti pakartotinų perdirbimo centrų kūrimą, pavyzdžiui, kur taisomi baldai. Ne išmetami, o taisomi ir vėl perduodami naudoti. Lygiai tas pats turėtų būti daroma su elektronikos prietaisais. Aplinkos ministerija per ES fondus tam tikra apimtimi finansuoja tokių centrų skatinimą. Taip pat turime planų kartu su Ūkio ministerija sudaryti palankesnę teisinę ekonominę aplinką plėtoti tokio tipo verslą. Tuo būdu daugiau daiktų būtų taisomi, o ne naudojami nauji ištekliai ir energija naujų daiktų gaminimui“, – apie planus kalba M. Gudas.

Vyresnės kartos gyventojai turbūt gerai prisimena baldų taisymo dirbtuves ar panaudotų baldų, elektros ir elektronikos prietaisų parduotuves. Jos buvo ypač populiarios regionuose, mažesniuose miestuose. Tačiau nemažai tokių verslų bankrutavo dėl aukštų paslaugos kainų. Dabar gi, anot M. Gudo, toks verslas bus skatinamas. Norima, kad pakartotinio daiktų naudojimo „prikėlimas antram gyvenimui“ būtų populiariau už naujų baldų ar elektronikos prekių pirkimą.

Perdirbimas – ekonomiškai naudinga alternatyva

Vis dėlto ne visus daiktus galima pataisyti. Pakartotiniam naudojimui nebetinkami prietaisai ar baldai, taupant gamtinius ir finansinius išteklius, gali būti perdirbti.

Gyventojams dažniausiai daiktų perdirbimas asocijuojasi su jų pavertimu į žaliavą, iš kurios galima pagaminti kitą daiktą. Viena vertus, tai yra tiesa, tačiau, kaip teigia Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos, darnaus vystymosi politikos specialistė Audronė Alijošiutė, reikia nepamiršti, jog atlieka tapusį daiktą galima išardyti ir jo dalis panaudoti keliems skirtingiems daiktams.

Kita vertus, ne visas seno daikto dalis galima naudoti antrą kartą, nes, pavyzdžiui, elektronikos prietaisų atliekos yra priskiriamos pavojingų atliekų kategorijai dėl jose esančių aplinkai kenksmingų medžiagų.

Aplinkos viceministro M. Gudo teigimu, kad būtų pereita prie žiedinės ekonomikos ir atliekų perdirbimo, nemažai pastangų turi įdėti kiekvienas gyventojas, pavyzdžiui, rūšiuodamas atliekas, keisdamas vartojimo įpročius – vartodamas mažiau, rinkdamasis prekę, pasižyminčią didesniu patvarumu, pagamintą iš perdirbtų atliekų, įpakuotą į perdirbamesnę pakuotę arba apskritai į nieką neįpakuotą ir pan.

Tačiau Baltijos aplinkos forumo specialistė A. Alijošiutė mano, kad, skatinant daiktų perdirbimą, pakartotinį naudojimą reikia gręžtis į gamintojus.

„Aplinkosaugininkai jau daugiau nei 50 metų vis kartoja, jog reikia saugoti žemę, rūšiuoti, nešiukšlinti, bet mes visą laiką žiūrime į vartotoją. Tačiau reikia tvarkytis pirmiausia gamybą ir taip tvarkytis, kad vartotojui ir finansiškai, ir patogumo prasme labiau apsimokėtų pirkti tuos daiktus, kurie yra ilgaamžiai arba tokie daiktai, kuriuos susirenka gamintojas ir jie grįžta į ekonomikos ciklą“, – teigia specialistė.

Daugiausiai naudos gautų gamintojas

A. Alijošiutė aiškina, kad, kai daiktas sugrįžta į ekonomikos ciklą, naudos, pirmiausia, iš to gauna gamintojas: „Yra tiesioginė nauda gamintojui, nes pirminė žaliava yra brangesnė už antrinę. Tai, kad daiktas, kuris buvo laikomas atlieka, gali tapti nauja žaliava, yra naujas požiūris į verslą. Taip pat formuojasi visiškai kita verslo atsakomybė. Nes iki šiol mes gyvenom tokioj visuomenėj, kur daiktas buvo laikomas žaliava.“

Ji tęsia, kad antrinė žaliava pigesnė nei pirminė, todėl gamintojas gali sutaupyti nemažai finansinių išteklių. Tačiau Lietuvos verslininkai vis dar nemoka pelnytis iš perdirbimo: trūksta informacijos, ką ir iš ko galima pagaminti, kokios medžiagos daiktuose yra vertingiausios, ką reikia išmesti, o ką galima panaudoti antrą kartą.

„Reikia suinteresuoti tą gamintoją, kad jis gautų pigesnę žaliavą. Kiek kalba žiedinės ekonomikos žinovai, tai praktiškai apie 90 proc. poveikio aplinkai galima sumažinti kuriant daiktą. Tai reiškia, kad gamintojas turi išmokti kurti tokius daiktus, kad jų nereikėtų išmesti. Jie turi sugrįžti pas gamintoją. Nes taip, kaip mes šiandien perdirbame daiktus, pavyzdžiui, elektros ir elektronikos prietaisus, tai mes tiesiog išimame iš jų brangius metalus ar brangesnes dalis ir praktiškai didžiąją dalį mes tiesiog sumalam ir panaudojame toli gražu ne pagal tą paskirtį. Tai yra nepaprastai dideli kiekiai įvairių spalvotųjų metalų ir, pavyzdžiui, tokia medžiaga kaip kobaltas, kuris yra labai brangus ir pavojingas“, – aiškina ekspertė.

A. Alijošiutė primena ankstesnius laikus, kai dėl daiktų trūkumo beveik visi jie buvo naudojami antrą kartą: jais manytasi, jie buvo perdirbami, drabužiai – persiuvami. Tačiau, prasidėjus pramonės perversmui, daiktus pradėta gaminti masiškai.

„O dabar mes jau susiduriame su išteklių stoka, nes mes išmetame daiktus visiškai negalvodami. Čia atsiranda ne tik aplinkosauginis aspektas, bet ir labai stipri ekonominė reikšmė“, – komentuoja A. Alijošiutė.

Perdirbimas turi būti efektyvus

Apie efektyvų daiktų perdirbimą, jų dalių panaudojimą antrą kartą nuolat kalba ir žiedinės ekonomikos specialistai. VŠĮ „Žiedinė ekonomika“ atstovė Rasa Tumaševičiūtė akcentuoja, kad ruošiantis perdirbti daiktą, svarbiausia tinkamai nuspręsti, į ką perdirbtas daiktas bus labiausiai naudingas. Be to, vertėtų apgalvoti, ar išvis apsimoka tam tikrą produktą perdirbti.

„Pedirbimas yra panaudojama atliekų tvarkymo metodika, tačiau ji nėra tokia efektyvi, kai kalbame apie trumpą būvio ciklą turinčius produktus, tokius kaip aliuminio skardinės ar kitokios pakuotės. Problema yra ta, kad smulkūs praradimai kiekvieno perdirbimo ciklo metu didėja negrįžtamai. Aliuminis yra puikus pavyzdys, nes jis turi didžiausią perdirbimo potencialą tarp visų perdirbamų produktų“, – pasakoja R. Tumaševičiūtė.

Ji aiškina, kad kiekvienas perdirbto aliuminio kilogramas išsaugo 8 kilogramus boksito, 4 kilogramus cheminių produktų ir 14 kilovatvalandžių elektros energijos: „Vienas perdirbtas kilogramas aliuminio išsaugo tiek energijos, kiek jos užtektų 3 valandoms veikti televizoriui. Bet net ir turint galimybę perdirbti 90 procentų aliuminio skardinių, mes vis vien prarandame 10 procentų aliuminio kiekvieną kartą jį vis iš naujo perdirbdami. Praktiškai visos aliuminio skardinės gyvavimo ciklas siekia 3 mėnesius, o tai tėra 4 metai iki tol, kol skardinė yra visiškai perdirbama ir iš jos nebelieka nieko. Nepaisant to, pats perdirbimas yra gera idėja. Tačiau linijinėje ekonominėje sistemoje tai tiesiog sulėtina vertingų medžiagų praradimus, t. y. neapsaugo žaliavų ir tik trumpam jas užkonservuoja sistemoje, kuri tik sukuria žiedinės sistemos iliuziją.“

Kiekvienas daiktas gali būti perdirbtas, tačiau svarbu apsvarstyti jo eksploatacijos, naudojimo, produktyvumo galimybes. Vis dėlto, tai yra puiki alternatyva, norint mažinti gamtinių ir finansinių išteklių naudojimą.