Ekspertė perspėja: turime ruoštis – žiedinė ekonomika paveiks visą verslą

Nuo naujos Europos Sąjungos direktyvos, numatančios vienkartinių plastikų gaminių ribojimą ES, iki šokiruojančių vaizdų ir pasikartojančių žinučių apie nugaišusius banginius, kurių organizmuose rasta po keliasdešimt kilogramų neatsakingai žmonių išmestų plastiko atliekų. Šios ir kitos su aplinkosauga susijusios temos pastarąsias savaites viešojoje erdvėje sulaukė palyginus gerokai daugiau dėmesio. Tokiame kontekste dažniau nei įprastai nuskambėdavo ir „žiedinės ekonomikos“ terminas.

Atsiųstame Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorės Ramintos Radavičienės komentare spaudai teigiama, kad žiedinę ekonomiką, kurios principas yra efektyvus išteklių naudojimas, galima įvardyti kaip pastebimą pasaulinę tendenciją. Tai kelias, kuriuo jau eina ar dar tik pradeda eiti miestai ir valstybės.

Išskirtiniai pavyzdžiai žiedinės ekonomikos kelyje – Slovėnija, Švedija, Nyderlandai; lyderiaujantys miestai – Liubliana, Helsinkis, Haga, Oslas ir kt. Šiuose miestuose ir valstybėse jau kurį laiką neapsiribojama požiūriu, kad užtenka tiesiog rūšiuoti ir perdirbti atliekas, todėl aplinkos apsaugos požiūriu jie yra kur kas pažangesni.

Nors sektinų gerosios praktikos pavyzdžių turime ir Lietuvoje, tenka pripažinti, kad didžiosios verslo ir visuomenės dalies dar laukia perėjimas nuo dabartinio vadinamojo linijinio ekonomikos modelio į žiedinės ekonomikos kelią. Galimybės jo išvengti, bandyti „apvažiuoti“ atidedant ateičiai – nėra. Europos Komisija akcentuoja, kad linijinės ekonomikos modelis išsikvėpė ir kelia grėsmę Europos konkurencingumui.

Prognozuojama, kad globaliu mastu reikšmingas pokytis šioje srityje įvyks po dešimties metų. Todėl Lietuvos pramonininkų konfederacijos kartu su Lietuvos inovacijų centru organizuojamose diskusijose žiedinės ekonomikos tematika klausiame ne „ar verta imtis pokyčių?“, o „kam ir kokius pokyčius būtina įgyvendinti“?

Žinoma, ne visos Lietuvos pramonės įmonės vienodai traktuoja būsimus pokyčius. Vieniems tai iššūkiai, kitiems – galimybės. Iki 2035 m. Lietuvoje žiedinės ekonomikos srityje užsibrėžti tikslai paveiks ne tik perdirbimo pramonės atstovus, tačiau visą verslą.

Diskutuodami su verslo ir visuomeninių organizacijų bei valdžios atstovais, ieškome sprendimų, kurie leistų panaikinti verslo posūkį į žiedinę ekonomiką apsunkinančius barjerus: technologinius, reguliavimo, o svarbiausia – kultūrinius – t. y. dar tik augantį vartotojų susidomėjimą aplinkosauga ir palyginti žemą įsitraukimą į aplinką tausojančias veiklas; bei ekonomiškai pagrįstų žiedinės ekonomikos modelių trūkumą.

Kuo greičiau tai pavyks, tuo paprasčiau įvyks pramonės transformacija, suskubsime išnaudoti atsiveriančias galimybes – juk jei mes nesukursime ir neįgyvendinsime inovatyvių ir aplinką tausojančių sprendimų, tai padarys kiti, o mums beliks juos perimti ar kopijuoti. Be to, mažėja ir dėl to brangsta turimi ištekliai, todėl privalome išmokti juos naudoti protingiau. Išmokę pažaboti naujų žaliavų poreikį ir pakeisti jas turimomis žaliavomis – tapsime mažiau priklausomi nuo importo ir galiausiai – prisidėsime prie CO₂ pėdsako mažinimo.

Prireiks daug visų mūsų bendrų pastangų sukurti uždarą ciklą, o pramonės įmonėms – užsitikrinti konkurencinį pranašumą. Pavieniui įmonėms veikti praktiškai neįmanoma, tam būtinos kolektyvinės pastangos. Reikės bendradarbiauti tiek savo organizacijoje, tiek išorėje su tiekimo grandine, valdžios institucijomis ir klientais.

Džiugu, kad verslo inicijuojamose diskusijose vis aktualesnėmis tampančiomis temomis dalyvauja ir pagrindinių šioje srityje – Ekonomikos ir inovacijų bei Aplinkos ministerijų atstovai, kurių artimiausiu metu laukia nemažas iššūkis – perkelti priimtų, su žiedine ekonomika siejamų Europos direktyvų reikalavimus į nacionalinę teisę.