„Sąvartynas – ganėtinai sudėtingas ir tvarkingas įrenginys. Matyt, nuomonė, jog tai tiesiog duobė ir šiukšlių krūva, yra likęs iš anksčiau. Dabar į sąvartyną vertėtų žiūrėti kaip į įrenginį, kuris turi savo dugną, jame išvedžiotas sistemas – nuotekų, dujų surinkimo.
Pavyzdžiui, surinktos dujos iš Kazokiškių sąvartyno keliauja į Vievį, kur yra panaudojamos elektros, šilumos gamyboje“, – pokalbį pradeda UAB „Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro“ („VAATC“) Gamybinio proceso tarnybos vadovas Aurimas Uldukis.
Susidariusį mitą, jog sąvartynuose apsigyvena net benamiai žmonės A. Uldukis taip pat paneigė: „Šiame sąvartyne nebuvo įleistas nei vienas toks žmogus. Senuosiuose sąvartynuose toks laikotarpis buvo. Pamenu, dar būdamas studentas esu nuvykęs į Kariotiškių sąvartyną, ten tokių gyventojų rasdavosi, bet juk tai buvo tam tikras verslas, pragyvenimo šaltinis.“
Sąvartynas kaip sumuštinis
Kazokiškių sąvartynas, kuriame DELFI ir teko lankytis, jau atšventė savo dešimtmetį. Sąvartyno gyvavimo pradžia yra laikomas jo dugno įrengimas.
„Pirmiausia yra įrengiamas dugnas, yra keletas sluoksnių – išlyginamasis, paruošiamasis sluoksniai. Dedamos drėgmės nepraleidžiančios plėvelės, stori molio sluoksniai, dabar atsiranda ir dirbtinių, plonesnių medžiagų, kurios nepraleidžia drėgmės – kelių milimetrų plėvelė gali atstoti pusmetrį molio.
Taip sluoksnis po sluoksnio ir yra „auginamas“ sąvartynas. Susikaupus tam tikram sluoksniui atliekų, jos yra uždengiamos specialiomis medžiagomis – taip kuo labiau sumažinant poveikį aplinkai“, – pasakoja A. Uldukis.
Sąvartyno įprasta darbo diena atrodo taip: nuolatos į jį atvyksta atliekų gabenimo mašinos, kurios yra pasveriamos, fiksuojama, kas atvažiavo, patikrinama, ar atvyko tas, kas turėjo atvažiuoti. Į numatytą darbinį plotą sąvartyne atliekos yra išpilamos – vėliau išsklaidomos, tankinamos, perdengiamos. Tokį procesą A. Uldukis įvardijo kaip sumuštinio gaminimą.
Nuo 2016-ųjų gegužės 3-iosios pradėjus eksploatuoti mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginius, įsigaliojo 71,13 eurų už toną be PVM Vilniaus regioninio sąvartyno atliekų šalinimo vartų mokestis. A. Uldukis pažymi, jog šis mokestis per pastarąjį penkmetį paaugo: „Mokestis apskaičiuojamas pagal kaštus, tačiau pasirenkame jį nustatyti šiek tiek didesnį tam, kad tai būtų tarsi paskata mažiau šiukšlinti, daugiau galvoti kaip perdirbti, pernaudoti. Manau, kad toks mokestis įtakos daugiausiai turi atliekų gamintojams – gyventojams.“
Pastebi atliekų mažėjimą
Sąvartyno veikimo laikotarpis priklauso nuo atliekų laidojimo jame intensyvumo, tačiau pašnekovas pažymi, jog uždarius sąvartyną dar 20 metų iš jo renkamas besikaupiantis vanduo, dujos, kol galiausiai viskas pasibaigia: „Per 20 metų procesai sąvartyne jau užgęsta ir jo gyvenimas laikomas baigtu.“
A. Uldukis pažymi, jog į sąvartyną atliekas atveža tiek atliekų surinkėjai, tvarkytojai, tiek ir įmonės, kurių veiklos metu susidaro neperdirbamos atliekos. Šiuo metu sąvartyne dirba apie 20 žmonių – daugiausia jų dirba su sąvartyne esančiais mechanizmais, prižiūri visas sąvartyne esančias sistemas bei stebi ir kontroliuoja atliekų judėjimą į sąvartyną.
„Atliekų mažėja, anksčiau atliekų sąvartyne buvo pašalinama tarp 200–300 tūkst. tonų per metus, dabar šis kiekis žymiai sumažėjęs – iki 170 tūkst. tonų per metus. Atliekų susidarymo mažėjimą numatome ir toliau. Kuomet Lietuvoje atsiras atliekų deginimo gamyklos, atliekų kiekis sąvartynuose išvis turėtų drastiškai kristi – maždaug iki 40 tūkst. tonų per metus“, – tikino A. Uldukis.
Jau porą metų į Kazokiškių sąvartyną atliekos tiesiogiai nebepatenka – jos pirmiausia perrūšiuojamos MBA įrenginiuose. A. Uldukis patvirtina, jog mišrios komunalinės atliekos tiesiogiai sąvartyno tikrai nebepasiekia.
Nors atliekų mažėja, sąvartynas plėsis
Šiuo metu Kazokiškių sąvartyne yra įrengtos 3 sekcijos. Nors atliekų mažėja, tačiau numatoma įrengti dar 2 sąvartyno sekcijas artimiausiu metu. „Atliekų mažėja, bet iš sąvartyno jos niekur nedingsta. Tas, kas jau yra įrengta, jau beveik užsipildę“, – pasakoja pašnekovas.
UAB „VAATC“ oficialioje internetinėje svetainėje nurodoma, kokios medžiagos gali keliauti į sąvartyną: gatvių valymo liekanos, baldų gamybos atliekos, antrinio popieriaus ir kartono perdirbimo atliekos, tekstilės pramonės atliekos, dugno pelenai, šlakai ir garo katilų dulkės, suvirinimo atliekos, gruntas ir akmenys, izoliacinės medžiagos, rūšiavimo atliekos, kaminų valymo atliekos ir pan. Dalis nurodytų atliekų yra pažymėtos ir gali būti panaudojamos sąvartyno veikloje – vidaus kelių remontui ar perdengimo sluoksnių formavimui.
„Į sąvartyną atkeliauja ir nemažai neperdirbamų plastikų, tačiau vienkartinių kavos puodelių nepastebime, jie tikriausiai nukeliauja į degintinų atliekų srautą“, – papildo A. Uldukis.
Sąvartynas – lobynas?
Iki 2035-ųjų metų, įgyvendinant žiedinės ekonomikos paketą Europos Sąjungoje, yra numatyta, kad sąvartynuose būtų galima šalinti ne daugiau 10 proc. susidarančių komunalinių atliekų srauto. A. Uldukis teigia, jog šį tikslą Lietuvai įgyvendinti pavyks: „Sparčiai link to judame, valstybinė strategija taip pat numatyta tokia, jog tai būtų įgyvendinama.
Žmonės patys mažina tą mišrų komunalinių atliekų srautą – rūšiuodami, vengdami atliekų, atsiranda naujos tendencijos mažesnio, atsakingesnio vartojimo. Tikiuosi, jog atsiras daugiau pakuočių, kurias bus galima perdirbti. Link to judame.“
Paklausus, koks likimas laukia sąvartynų ateityje, A. Uldukis nusijuokia, sakydamas, jog galbūt jų ir visai nebereiks: „Į sąvartyną galime žiūrėti ir kaip į lobyną, toks požiūris tampa vis populiaresniu, o kuomet tai taps ir ekonomiškai palanku, galima bus net ir senus sąvartynus peržiūrėti, „perkratyti“ ir kažką iš jų panaudoti.“