Liūdnesnėje situacijoje yra ne tik tokios salų valstybės, kaip Maldyvai ar Tuvalu, bet ir arčiau esantys Nyderlandai bei Venecija – po vandeniu gali atsidurti jei ne visa, tai nemaža dalis jų teritorijos.
Galime gerti net iš klozeto bakelio
Bene akivaizdžiausias klimato kaitos ženklas – temperatūros pokyčiai. Šiųmetė liepa buvo karščiausias mėnuo nuo orų stebėjimo pradžios. Kaip kinta vandens ištekliai, paprastam žmogui pastebėti ne visada lengva, bet specialistai pastebi tam tikrų tendencijų.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjo Juozo Šimkaus žodžiais, vis opesnė darosi geriamo vandens problema. Žmonių pasaulyje daugėja ir vis labiau jaučiamas geriamo vandens stygius. Tiesa, mūsų šalyje šios problemos nėra.
„Esame super geroje situacijoje. Geriamo vandens turime kur kas daugiau nei mums jo reikia, – sakė jis. – Kituose regionuose, šalyse tai yra didelė problema. Skaičiau, kad vanduo kai kur brangesnis už naftą. Bet ten niekas iš unitazo nenuleidžia geriamo vandens, o mes jį naudojame viskam, nes turime daug ir santykinai pigaus: tiek į šildymo sistemas pilame, tiek į unitazus, mašinas juo plauname.“
Pašnekovo žodžiais, nekreipiant dėmesio į estetiką, vandens mūsų šalyje atsigerti galima net iš tualeto bakelio. „Į namus vanduo atiteka tuo pačiu vamzdžiu. Viena jo atšaka nueina į kraną, iš kur tekantį vandenį geriate ir kuriame verdate sriubą, kita – į unitazą“, – aiškino jis.
Lietuvoje vandens kokybė – labai gera, nes naudojamas išskirtinai požeminis vanduo. Daugelyje valstybių, neturinčių daug jo išteklių ir naudojančių paviršinius vandenis, kurie liečiasi su atmosfera, vanduo yra aukštesnės temperatūros, kuriuose veisiasi mikroorganizmai.
Vanduo sudaro 71 proc. Žemės paviršiaus. Bemaž 97 proc. šio vandens yra vandenynai. Jo yra ir upėse, ežeruose, ledynuose ir kalnus dengiančiose ledo kepurėse, ore, dirvožemyje ir dar giliau, augaluose, gyvūnuose ir visuose mumyse. Tik 2,8 proc. iš Žemės paviršių dengiančio vandens yra gėlas.
J. Šimkus negalėjo pasakyti, kaip keičiasi bendras vandens kiekis. Bet jis atkreipė dėmesį, kad daugėja kritulių, maitinančių paviršiaus vandenis, tiesa, dėl aukštesnės vidutinės oro temperatūros jo daugiau išgaruoja, tad bendras nuotėkis upėmis ir paviršinio vandens po truputį mažėja.
„Nėra taip, kad šio vandens mažės visą laiką. Mokslininkai išskiria ciklus. Nemune ties Smalininkais turime matavimus nuo 1811 metų. Ten išryškėję pakilimai ir nusileidimai. Dabar yra nusileidimo fazė. Tai greičiausiai susiję su klimato kaita.
Lietuva išlieka kritulių pertekliaus zonoje, pas mus iškrenta daugiau kritulių nei išgaruoja. Vidutinėse klimato juostose išgaruoja du trečdaliai iškritusių kritulių, vienas trečdalis turi kažkur dingti. Jis susigeria į žemę ir pamaitina požeminius vandenis, dalis nuteka upėmis. Tropikuose vandens daugiau iškrenta, mažiau išgaruoja ir daugiau nuteka. Dykumų juostose labai mažai vandens iškrenta ir viskas išgaruoja.“
Įprasto gamtos ciklo nebeliko
Po šio balandžio, kuris stebino rekordine šiluma, saulėtais ir itin sausais orais, hidrologai neslėpė nerimo. Gamta nespėjo pasiruošti netikėtai užklupusiai sausrai. Vienas iš to padarinių buvo nusekusios Kuršių marios. Neringos savivaldybės ekologas Viktoras Kolokšanskis portalui lzinios.lt tuomet sakė dar nematęs taip nusekusių marių. Vandens ten esą turėjo būti 10–15 cm daugiau.
Tiesa, 1971-aisiais marių vandens lygis buvo nukritęs dar labiau – 30–40 cm. Bet tokie rodikliai nebūdingi pavasariui, ypač balandžiui. Tuo metu Nemunas atplukdo sniego tirpsmo vandens iš viso baseino.
Birželį vanduo irgi buvo nusekęs daugiau nei įprastai. Žemiau už minimalią ribą nukritusį vandens lygį rodė negyvos žuvys ir sustiprėjęs vandens augalų žydėjimas. Šiaulių rajone gyvenanti Jurgita šiųmetės sausros padarinius mato iki šiol. Prie jos namo iškastas nedidelis tvenkinys, šalia įrengta pirtis, tad šeima ankstesniais metais mėgdavo jame maudytis. Dabar vandens likę tiek, kad užtenka tik pabraidyti.
Bet balandį kritulių praktiškai nebuvo. Tuomet turėjo būti pavasarinis potvynis, kurį sukelia nuo kovo tirpstantis sniegas. Jo išvis nebuvo. Gal tokia situacija jau tampa normali dėl klimato kaitos, ateityje tokių ekstremalių situacijų daugės, bet ji nėra normali, lyginant su daugiamečiais rodikliais.“
Anot hidrologo, kritulių daugėja ir greičiausiai tik daugės. „Jie tarp sezonų persiskirstė. Prieš kokius 30 metų nuo maždaug gruodžio vidurio pradėdavo snigti. Tas sniegas išsilaikydavo iki vasario, kovo ar net balandžio. Dabar žiemomis nuolatinė sniego danga susidaro kelis kartus arba trumpam. Krituliai, kurie anksčiau guldavo į sniego dangą, iškrenta lietaus pavidalu ir nuteka upėmis.
Anksčiau susikaupdavo sniego danga. Ji tiesiog guli, niekur nedingsta, nei į žemę susigeria, nei nuteka, tik kažkiek nugaruoja. Vėliau ištirpsta sniegas ir kyla pavasarinis potvynis, vanduo nuteka į upes ir kitur. Šiais laikais to nebėra būtent dėl klimato kaitos. Žiemomis didžiuma kritulių iškrenta skystos fazės, jie susigeria, nuteka ir dingsta.
Nėra grėsmės, kad kada nors vandens pas mus pritrūktų, bet padėtis keičiasi. Jau dabar praktiškai slidžių nereikia. Anksčiau visi slides ir rogutes turėjo, dabar nebent į Alpes reikia važiuoti, bet ir ten savos problemos dėl tos pačios klimato kaitos.“
Gyventojai sunaudoja tik dešimtadalį vandens
Pasaulyje žmonės jau patiria vandens trūkumą. Atrodo, turėdama begalę ežerų ir upių Europa šios problemos išvengs. Bet toks įspūdis – apgaulingas. Net mūsų žemyne vandens jau stokoja per 100 mln. žmonių.
Milijardus kubinių metrų vandens europiečiai sunaudoja ne tik virtuvėje ar buityje, bet ir žemės ūkyje, pramonėje, turizme, pastatams apšildyti ar atvėsinti. Apie 80 proc. jo sudaro upių ir požeminiai vandenys. Šie ištekliai nėra neriboti – daugėjant gyventojų, stiprėjant urbanizacijai, taršai ir klimato kaitai, mums taip pat gresia sausros.
Europoje trūks vandens
Per pastaruosius 50 metų vandens poreikis Europoje gerokai išaugo, dėl to atsinaujinantys jo ištekliai sumažėjo 24 proc., žemyno pietuose – dar labiau. 2015-aisiais požeminių vandenų ir vandens ežeruose, upėse bei rezervuaruose buvo penktadaliu mažiau, palyginti su ankstesniais metais, nes buvo 10 proc. mažiau kritulių.
Europos aplinkos agentūra prognozuoja, kad trečdalyje žemyno teritorijos gali trūkti vandens – laikinai ar nuolat. Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje vasaros mėnesiais jau būta sausringų periodų, tai gresia ir šiauriau esančioms valstybėms. Nuo to labiausiai kentės žemės ūkio regionai, kur daug vandens sunaudojama drėkinimui, turistų pamėgtos salos pietuose ir didmiesčiai.
Tiesa, dėl efektyvesnio vandens naudojimo ir išteklių valdymo jo poreikis sumažėjo beveik penktadaliu. Ekonominei veiklai Europoje kasmet reikia 243 tūkst. kub. hektometrų vandens. Daugiau nei pusė jo grįžta į aplinką, bet neretai – nešvarus ar užterštas, kartais – ir pavojingais chemikalais.
Nors tik 9 proc. laukų yra papildomai drėkinami (daugiausiai – pietuose), žemės ūkis yra didžiausias vandens naudotojas – jam prireikia kone pusės viso vandens, pavasarį – dar daugiau. Daugiau nei penktadalis vandens nukeliauja energijos gamybai (beveik visas – vėsinimui, taip pat – hidroelektrinėms), kiek mažiau – į kasyklas ir gamyklas. Gyventojams lieka tik 12 proc. vandens. Vienas namų ūkis kasmet suvartoja vidutiniškai 144 litrus.
Kylantis vanduo – grėsmė ir Europos pakrantėms
Mokslininkai įspėja, kad, šiltėjant klimatui, tirps ledynai, o dėl to pakils vandens lygis pasauliniame vandenyne. Dėl mūsų šalies teritorijos esą kol kas nėra svarios priežasties nerimauti.
„Lietuvos teritorija yra iškilusi virš jūros lygio. Vilniuje, Žaliesiems ežerams jūros lygis jokios įtakos neturi. Mes (su pasauliniu vandenynu) susisiekiame, vanduo teka jūros link į žemiausią tašką. Nemuno deltai bendras vandenyno lygis turi įtakos, bet tolimesnėms vietoms – Vilniui, Kaunui, kitai Lietuvos daliai – ne. Gal tik per atostogas negalėsite į Palangą nuvažiuoti, ji atrodys kitaip“, – prognozavo pašnekovas.
Jis pripažino liūdną likimo ironiją – daugybei šalių gyvybiškai reikia vandens, o kitas vanduo grasina sunaikinti. Vandenynas grasina ne tik Maldyvams. Po vandeniu gali atsidurti turistų pamėgta Venecija, kuri pernai buvo užtvindyta kaip niekada per mažiausiai dešimtmetį.
„Nyderlandams tai yra didelė problema. Du trečdaliai jų teritorijos – žemiau jūros lygio. Kylantis pasaulinio vandenyno lygis yra didžiulė grėsmė. Modeliuojami scenarijai, kad jie turės išsikraustyti, nes vanduo tiek pakils… Jei pasaulinio vandens lygis pakiltų 5 metrais, pas mus gal pusės J. Basanavičiaus gatvės Palangoje neliktų. Na ir kas? Bus ne taip malonu atostogauti.
O Nyderlandams tai būtų didžiulė tragedija, nes pylimus pakelti 5 metrais reiškia milžiniškas sąnaudas ir didžiulę riziką. Jiems pasaulinio vandens lygio pakilimas yra išgyvenimo klausimas, – kalbėjo J. Šimkus. – Visoms Ramiojo vandenyno saloms, kur salos-valstybės iškilusios virš vandens vos 2–2,5 metro. Jie kelia rimtą klausimą, nes jiems sustabdyti klimato kaitą ir pasaulinio vandenyno lygio kilimą yra egzistavimo klausimas. Jie tai mato ne šimto, o keliasdešimties metų perspektyvoje – kad valstybė kaip tokia visai dings.“
Bet tik kai kurios Europos valstybės lyg ir gali būti ramios. Visoms, kurios turi bent menkiausią priėjimą prie jūros, gresia jei ne prarasti dalį teritorijos, tai bent patirti neplanuotų išlaidų.
„Kokiai Slovakijai – mažiausiai problemų, Vengrijai… Jos neturi priėjimo prie jūros. Lietuva jūros lygio kilimą pajustų. Klaipėdos uostui reikėtų daryti rekonstrukciją. Visi įrengimai, infrastruktūra nepritaikyta, kad vandens lygis bus metru aukštesnis, ir reikės investicijų. Visiems, kas prieina prie pasaulinio vandenyno, jūrų, ta problema aktuali. Gal neužpils kaip Nyderlandų, bet reikės didžiulių investicijų pritaikyti infrastruktūrą“, – kalbėjo pašnekovas.