Kinijai nustojus priimti plastiko atliekas iš kitų valstybių, šios pradėjo plūsti į kitas šalis, pavyzdžiui, Malaiziją. Tačiau Malaizijos Aplinkos ministrė Yeo Bee Yin gegužės pabaigoje pareiškė, kad šalis taip pat nebeimportuos plastiko atliekų: „Malaizija nebus pasaulio sąvartynas“, – pabrėžė ministrė.
Kinijos sprendimas mums ne problema
Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika tikina, kad Kinijos ir Malaizijos sprendimas nebepriimti plastiko atliekų nėra aktualus Lietuvai, nes mes turime perdirbimo pajėgumus, taip pat įgyvendindami Europos Sąjungos direktyvas su plastiko atliekomis Lietuvoje susitvarkome pakankamai gerai.
„Čia turiu omenyje ir depozito sistemą, jos efektyvumą bei tai, kad plastiko apskritai pamažu yra atsisakoma – kai kurie prekybos centrai jau dabar atsisako tam tikrų plastikų, plastikinių maišelių. Taip pat turime ir deginimo pajėgumus (kogeneracines jėgaines Klaipėdoje, Kaune bei Vilniuje – DELFI), nors tai nėra pats geriausias sprendimo būdas, tačiau šie pajėgumai taip pat padės spręsti plastikų problematiką trumpalaikėje perspektyvoje”, – kalbėjo ministras.
K. Mažeika tikina, kad Lietuva ir praeityje neeksportavo daug plastiko atliekų į minėtąsias šalis – tai darė tik atskiros įmonės, nedideliais kiekiais: „Todėl Kinijos apsisprendimas nėra mums didelė problema.”
Sprendimai priimami pavėluotai
Anot Aplinkos ministro, šiuo metu Aplinkos ministerijos užsakymu vykdoma studija, kuri turėtų padėti įsivertinti galimybes – kiek ir kokios paramos bei permainų reikia, kaip labiau skatinti verslą imtis perdirbimo. Studija turėtų atskleisti, kaip reiktų efektyviau panaudoti ES lėšas. „Yra analizuojama rinka ir jei matysime, kad poreikis yra, tuomet tikrai remsime verslą ir plėsime galimybę perdirbti plastikus Lietuvoje”, – kalbėjo K. Mažeika.
Pasiteiravus ministro, ar, atsižvelgiant į žiedinės ekonomikos plėtrą Europoje bei pasaulyje, ne per vėlai yra atliekami rinkos ir plėtros galimybių tyrimai Lietuvoje, K. Mažeika patikino, kad ne vienas sprendimas, susijęs su žiedine ekonomika, Lietuvoje buvo priimtas pavėluotai: „Sprendimus, priimtus praeityje, reiktų vertinti kritiškai. Taip, kai kurie iš jų buvo priimti pavėlavus ir gerą penkmetį ar dešimtmetį.”
Kinijos ir Malaizijos sprendimą nebepriimti plastiko atliekų K. Mažeika vertina nevienareikšmiškai – iš pačios Kinijos į Europą ir kitas šalis patenka nemažai plastiko ir jo gaminių, todėl gali sekti ir atsakomoji reakcija – kitos valstybės gali nebeįsileisti plastiko iš Kinijos: „Gali būti, kad kai kurių gaminių patekimą iš Kinijos valstybės pradės riboti, juk Kinija viena didžiausių plastiko eksportuotojų.
<...> Vis dėlto, tokį žingsnį reiktų ir pasveikinti, tai gali tapti ir pavyzdžiu kitoms valstybėms, tai tarsi signalas, jog su plastiko atliekomis reikia tvarkytis savo valstybės viduje.”
Poveikį Lietuvos verslui mato
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorė Raminta Radavičienė tikina, kad Kinijos ir Malaizijos sprendimas nebeimportuoti plastiko atliekų Lietuvos verslui atsiliepia: „Didžiąja dalimi tai plastikines atliekos, kurios pasiekdavo kitas šalis įgyvendinant gamintojų atsakomybės principą Lietuvoje, todėl (Kinijos sprendimo – DELFI) poveikis juntamas keliuose sektoriuose.
Pirmiausia – tokių atliekų tvarkymo rinkos, yra užsidariusios. Tada reikia ieškoti alternatyvių vietų, kur būtų galima tokias atliekas realizuoti, o jų, kaip žinia, nėra daug. Kitas iššūkis gamintojams ir importuotojams – tinkamai vykdyti savo pareigas, užtikrinti užduočių įgyvendinimą, kad plastiko atliekos būtų tinkamai sutvarkomos ir tuo pačiu taip įgyti teises į mokestines lengvatas. Taigi, poveikis yra.”
Lietuvos verslas, anot R. Radavičienės, gali pajusti ir finansinį poveikį dėl Kinijos ir Malaizijos spendimų nebeimportuoti plastiko atliekų.
Tinkamo perdirbimui plastiko – trūksta
Pašnekovė tikina, kad Lietuvoje turime daug plastiko perdirbėjų, plastiko kaip žaliavos poreikis yra didelis, todėl įmonės yra priverstos plastiką perdirbimui importuoti iš kitų šalių. Dažniausiai iš Lietuvos į trečiąsias šalis iškeliaudavo „probleminis” plastikas, kuris yra daugialypis ir sunkiai perdirbamas.
„Lietuvoje mes turime didžiuosius polietileno, PET rūšių plastiko perdirbėjus ir jie visi kalba apie tą patį – tinkamo perdirbimui plastiko stinga. Pavyzdžiui, dėl PET – polietileno tereftalato vyksta nuožmi kova, nes šis plastikas plačiai paplitęs keliose industrijose. <...> Dar vienas momentas – įgyvendinant gamintojų atsakomybės principą pakuočių tvarkyme, yra reikalaujama tokias atliekas perdirbti tik ES šalyse. Taigi, sunku nusakyti kokia tiekimo grandinė nueina iki pat Azijos valstybių”, – teigia R. Radavičienė.
Perdirbimui tinkamo plastiko, anot R. Radavičienės, Lietuvoje stinga dėl surinkimo – reiktų plėsti ir gerinti plastiko atliekų surinkimo, rūšiavimo tinklą. Taip pat daug plastiko atliekų tampa nebetinkamos perdirbimui dėl jų užterštumo, nes rūšiuodami žmonės ne visada yra linkę tai daryti tinkamai, o užterštas plastiko atliekas perdirbti yra žymiai sunkiau arba visai nebeįmanoma.
Sumažėja eksporto rinkų
Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos Plastiko ir gumos pramonės komiteto pirmininkas Rimantas Damanskis tikina, kad tiek plastikas, tiek antrinės jo žaliavos – perdirbtas plastikas – yra verslas, todėl, kas moka didžiausią kainą, tam jos ir yra parduodamos.
„Azijoje yra nemažai investuota į perdirbimo įrangą, todėl jiems kartais buvo patogiau nupirkti plastiką iš Europos. Toks draudimas, ne tik Lietuvai, bet ir europiniu mastu, reiškia, kad sumažėja eksporto rinkų. Kitas aspektas – vienos atliekos yra lengviau perdirbamos, yra paklausios, turi gerą kainą, o kitos atliekos sunkiau perdirbamos ir neturi tokios paklausos.
Europos atveju taip ir buvo – stambesni žaidėjai eksportuodavo prastesnes atliekas į Kiniją ar Malaiziją ir tokiu būdu sumažindavo sau taršos mokesčius, nes atliekos iškeliaudavo ne į Europos sąvartynus, o kitur”, – sako pašnekovas.
R. Damanskis teigia, kad Lietuva Europos kontekste atrodo gana gerai – pakankamai neblogai tvarkomasi su plastiko atliekomis. Tačiau pašnekovas tikina, kad reiktų daugiau investuoti ne tik į pakuočių plastiko, bet ir į kito plastiko surinkimą – rūšiavimą, kad taip būtų dar labiau padidintas plastiko atliekų perdirbimas ar kokybiškesnio plastiko eksportas į kitas Europos šalis: „Tai būtų dar didesnis paskatinimas Lietuvos verslui.”
Permainos reikalingos – iš to Lietuva daugiau uždirbtų
R. Damanskis tikina, kad Azijos valstybėse egzistuoja didelė problema, susijusi su nekontroliuojamais atliekų srautais, kurie prisideda ir prie vandenynų taršos. Todėl Malaizijos ir Kinijos sprendimas apriboti plastiko atliekų importą gali būti vertinamas kaip vienas svarbiausių žingsnių link efektyvesnės atliekų tvarkymo kontrolės.
„Lietuva maža šalis ir plastiko atliekų pas mus trūksta. Perdirbėjai galėtų žymiai daugiau atliekų perdirbti, tačiau surenkama, surūšiuojama per mažai plastiko, todėl jį tenka pirkti iš kitur, o perdirbus jau galima parduoti. Sakyčiau, kad lietuviai daugiau eksportuoja ne plastiko atliekas, o perdirbtą produkciją – antrines plastiko žaliavas”, – sako R. Damanskis.
Pašnekovas teigia, kad norint padidinti kokybiško plastiko, tinkamo perdirbimui, kiekį, o tuo pačiu ir daugiau perdirbti, reikia vis dar užsiimti edukacija – kaip tinkamai rūšiuoti, ką rūšiuoti ir kur dėti vienokius ar kitokius plastikus: „Iš to Lietuva gali tik daugiau pasipelnyti, uždirbti daugiau perdirbant, nes Lietuvoje turime tikrai stiprių perdirbėjų, kurie tikrai sėkmingai gali žymiai daugiau perdirbti ir pardavinėti.
Šiuo metu tam tikrų plastiko rūšių paklausa sumuša pasiūlą, esame priversti ieškoti, iš kur gauti reikalingo plastiko perdirbimui. <...> Reiktų suvokti, kad žiedinė ekonomika yra ateitis ir visas plastikas turėtų papulti ne į gamtą, sąvartyną, bet pas perdirbėjus.”