Metusi teisininkės karjerą sukūrė tvarų verslą: kelias, kurį pasirinkau, labai sunkus

Puikus pagalbininkas virtuvėje, padėsiantis išvengti plastiko atliekų bei ilgiau išlaikyti maistą šviežią – „vaškainis“. Tai iš pažiūros paprasta, tačiau tvari ir draugiška gamtai nuvaškuota drobelė, kurią gamina buvusi teisininkė Austėja Kazlauskytė. Anot kūrėjos, „vaškainio“ misija – plastiko atliekų mažinimas, o pačios Austėjos – pakeisti lietuvių požiūrį į amatą pasirinkusius žmones.

Deja, tačiau ne visas plastikas, kurį sukaupiame savo šiukšlinėse, galiausiai būna perdirbamas. Prieš kelis dešimtmečius pagaminti plastiko gaminiai irs šimtus metų, o irdami – toliau terš gamtą. „Būtent todėl reiktų kelti klausimą, ką mes galime padaryti, kad plastiko būtų mažiau? Aš siūlau alternatyvą, galbūt ji – lašas jūroje, bet jo funkcija aiški – pakeisti plastiką virtuvėje“, – apie kuriamus „vaškainius“ pokalbį pradėjo A. Kazlauskytė.

Idėja gaminti „vaškainius“ Austėjai gimė pamažu – iš pradžių ji pastebėjo tokius gaminius internete, vėliau pradėjo domėtis labiau: „Skaičiau, kaip žmonės dabar panaudoja tokias vaškuotas drobes ir kur jos buvo naudojamos anksčiau.“

Į tokią drobę jau XVII amžiuje keliautojai vyniodavo maisto produktus, norėdami juos apsaugoti nuo sugedimo. A. Kazlauskytė pasakoja, kad iš vaškuotos drobės buvo gaminamos ir burės. „Pasigilinusi, nusprendžiau vaškuotą drobelę pritaikyti virtuvėje“, – papildė pašnekovė.

„Šimtukininkė“ nusprendė pasirinkti amatininko kelią

Iš pradžių vaškuotas drobes A. Kazlauskytė gamino tik savo artimųjų ratui: „Tai buvo labiau hobis, mano atsipalaidavimo būdas, nes anksčiau dirbau tik intelektinį darbą, buvau teisininkė, dirbau teisininkų kontoroje.“ Po daugybės bandymų ir kartojimų, Austėja suprato, kad pagamintus „vaškainius“ nebe gėda parduoti kitiems: „Supratau, kad mano pagamintas produktas turi vertę, jį galima įkainoti. Taip gimė mano dabartinis verslas.“

Kūrėja prasitaria, kad palaikymo iš tuometinių draugų sulaukusi nedaug. „Aš buvau „šimtukininkė“, labai gerai mokiausi, todėl kai baigiau mokyklą, tokiems vaikams kaip aš, kaip ir dažniausiai, buvo nurodyta – arba stoti į mediciną, arba į teisę. Man buvo aiškiai pasakyta stoti į teisę, ją baigiau, po to dirbau darbą, kuris man nepatiko. Galiausiai supratau, kad galima gyvenime daryti ir kažką kito be teisės.

Mano draugų ratas buvo pseudointelektualų – teisininkų, politologų, ekonomistų ir kitų. Taigi, palaikymo daug nebuvo, nes Lietuvoje rankų darbas, amatas yra labai nuvertinamas. Galbūt tai nėra prestižas, ir į mane, į žmogų, kuriam mokslai labai gerai sekasi, žiūrėjo kreivai, kad pasirinkau amatininko kelią. Bet dabar aplink save subūriau kitokių žmonių ratą, pati esu mama, todėl sulaukiu palaikymo ir iš kitų verslių mamų“, – pasakojo A. Kazlauskytė.

Labiausiai pamėgo sūrio gurmanai

Vaškinės drobelės pavadinimas – „vaškainis“ kūrėjai kilo savaime. Austėja sako, kad toks pavadinimas atsirado bedovanojant drobelę draugo mamai: „Kai draugams duodavau išbandyti tą vaškinę drobelę, jie klausdavo „kas čia yra?“, bandydavau kažkokiais terminais nupasakoti, tačiau „vaškainis iš vaško“ iškarto pritiko. Džiaugiuosi, kad tai lietuviškas žodis, žinau, kad tai naujadaras, bet jis pamažu įgauna bendrinę reikšmę.“

A. Kazlauskytė gamindama vaškines drobeles naudoja bičių vašką, tačiau „vaškainio“ pagrindas – natūrali, ekologiška, nebalinta medvilnė. Ant jos kūrėja ekologiškais, sertifikuotais dažais, nekenkiančiais nei aplinkai, nei žmogui, spaudžia įvairius, originalius raštus bei piešinius.

„Dar naudoju įvairias medžių dervas ir aliejus. Visas šis derinys turi antibakterinių savybių ir padeda suvyniotą maistą išlaikyti šviežią ilgiau. „Vaškainis“ puikiai tinka laikyti duonai, daržovėms, sūriams – ypatingai, nes plastikinėje plėvelėje sūris „prakaituoja“ ir skiriasi amoniakas, galiausiai, plastikas patenka į mūsų organizmus. O „vaškainyje“ sūris „neprakaituoja“, todėl galima nusipirkti ir brangesnio sūrio. Dėl to „vaškainį“ labai pamėgę sūrio gurmanai“, – pasakoja pašnekovė.

„Vaškainyje“ suvyniotas maisto produktas ir nesudžiūva, jis išlieka minkštas. Tačiau A. Kazlauskytė nepataria į vaškinę drobelę vynioti mėsos ir žuvies: „Tokiu atveju žuvį arba mėsą reiktų įdėti į dubenėlį ir jį uždengti „vaškainiu“. Tai reiktų daryti todėl, kad „vaškainio“ negalima plauti labai karštame vandenyje. Jis ilgaamžiškas, gali tarnauti iki metų, tačiau jį reiktų išplauti tik drungname vandenyje, kad jis neprarastų savo savybių.“

Vieną „vaškainių“ partiją Austėja gamina porą dienų, procesas gana ilgas – tenka laukti kol išdžiūva vaškas. Kūrėja ketino naudoti vietines žaliavas – vašką, medvilnę. Deja, teko nusivilti. Anot Austėjos, ūkininkai nenoriai išrašo sąskaitas-faktūras, o ir žaliavų kokybė prasta: „Būtent todėl dabar dirbu su D. Britanijos ir Vokietijos tiekėjais, o kaina už žaliavas per daug nesiskiria, už kokybiškesnę prekę sumoku panašiai.“

Beje, „vaškainį“ galima panaudoti ir kaip dovanų popierių. „Aišku, toks vyniojimo popierius būtų gan brangus, tačiau taip gautųsi ne viena, o net dvi dovanos“, – papildo Austėja. Taip pat „vaškainis“ yra biologiškai irus, todėl jam susidėvėjus, jį galima kompostuoti.

Kartais sulaukia kritiškų veganų žinučių

Austėja pripažįsta, kad skeptikų tarp klientų pasitaiko, daugelis jų nesupranta, kodėl „vaškainio“ tokia kaina. „Daugelis lietuvių pripratę viską gauti pigiai ir net nepagalvoja, kiek rankų darbo yra įdėta. Dažnas prašo nuolaidų arba nesupranta, kodėl nereiktų maisto produktų į plastmasę vynioti.

Bet į diskusijas aš per daug nesileidžiu – dažnai tie žmonės nėra mano auditorija. Pakeisti visą segmentą tokių žmonių – sunku, juk Europos Sąjunga ties tuo jau 30 metų dirba“, – juokauja kūrėja.

A. Kazlauskytė tikina, kad atsiranda ir „kitokių“ skeptikų – ekologinių idėjų radikalų – taip juos pavadina pašnekovė. „Yra tokia blogerė, kuri nuolatos mane peikia už mano pasirinktą pakuotę ar ant „vaškainio“ pakuotės užklijuotą lipduką.

Sulaukiu žinučių ir iš veganų – kodėl aš naudoju bičių vašką, ar man ne gaila bičių ir kaip aš galiu taip jas išnaudoti. Jie net man bankroto linki – dažniausiai tokių žinučių sulaukiu per pilnatį, – juokiasi Austėja. – Bet tai ribiniai, aštrūs atvejai, kurių pasitaiko visai nedaug.“

Verslą pradėjo iš savo kišenės

„Vaškainių“ verslą Austėja kuria iš savojo kapitalo, todėl dažniausiai, ką uždirba investuoja į tolimesnes gamybos pamokas ar žaliavas. „Viską pradėjau 2016-ųjų metų rudenį. Verslauti sekasi labai po truputį, nes verslas labai „organiškas“, pradėtas be jokių paskolų. Šiemet investavau labai daug į mokymus – į save, plėčiau savo žinias apie internetinę prekybą, nes mano tikslas turėti elektroninį verslą ir užsiimti tik elektronine prekyba.“

A. Kazlauskytė pasakoja, kad smulkiems amatininkams sunku Lietuvoje – mažos krautuvėlės ar butikai pardavinėja tokius kūrinius, tačiau už juos su gamintojais atsiskaito tik tada, kai juos parduoda: „Apmokėjimo laukimas gali tikrai ilgai užtrukti. Man toks verslo modelis nepasiteisino, todėl persiorganizuoju po truputį į internetinę prekybą, parduodu savo „vaškainius“ ir užsienyje gyvenantiems lietuviams, daug „vaškainių“ iškeliauja į Skandinavijos šalis.“

A. Kazlauskytė tikina, kad visgi „vaškainis“ nėra masinis produktas ir skirtas visiems, nes ekologijos, tvarumo bei sveikesnės gyvensenos šiandien reikia ne visiems. Pati Austėja, visuomet stengėsi gyventi darnoje su gamta, pirkti – galbūt brangiau, tačiau rečiau ir kaip įmanoma labiau vengti plastiko.

„Tvarių pakaitalų viskam dar nėra sukurta ir dabartinius pokyčius inicijuoja mažuma, o ji dažniausiai yra labai užsispyrusi. Taigi, jeigu mes, toji susirūpinusi mažuma, ir toliau būsime tokie užsispyrę, tai padės keistis ir likusiai daugumai.

Ypač noriu paskatinti visus norinčius išeiti iš ofisų ir imtis profesinio darbo – kelias, kurį pasirinkau, buvo labai sunkus, tačiau galvoju, kad daug žmonių jaustųsi laimingesni, gamindami kažką savo rankomis, o ne administruodami“, – pokalbio pabaigoje tikino Austėja.