Keičiasi ekonomikos supratimas
Iki šiol ekonomika buvo suprantama kaip linijinis procesas „imk, gamink, išmesk“, kai imami gamtos ištekliai, naudojama energija, gaminant produktus, teršiamas oras, o atliekos pašalinamos pigiausiu būdu – tiesiog išmetamos.
Tai pats neefektyviausias, prasčiausias gamybos būdas, todėl Europos Sąjungos institucijos susirūpino ne tik aplinkosauga, bet ir ekonomika. Neturėdamos savo gamtos išteklių, Europos valstybės naudoja daug brangios įvežtinės naftos, dujų, rūdų, ir yra priklausomos nuo jų tiekėjų.
Žiedinė ekonomika leidžia tas pačias žaliavas panaudoti kelis kartus: perdirbus nebenaudojamus, išmetamus daiktus taip vėl grąžinti į gamybą tas žaliavas, iš kurių jie buvo pagaminti.
„Žiedinės ekonomikos sąvoka labai plati. Ne tik žmogus, kaip vartotojas, bet ir verslas patenka į tam tikrą žaliavų naudojimo ir grįžimo ratą. Žiedinėje ekonomikoje žaliavos ir gamyba juda ratu – procesas neturi pabaigos, nes viskas sukasi ratu. Kuo didesnis tas ratas, nuo daugiau naudos gauna visuomenė, bet kad jis suktųsi, visi turi būti vienodai sąmoningi“, – sako Aplinkos apsaugos instituto Alfredas Skinulis.
Leidžia gyventi švariau ir pigiau
Žiedinė ekonomika apima keturis dalykus: išteklius, atliekas, aplinkos taršą ir energijos suvartojimą. Kadangi dauguma Europos valstybių savo gamtos išteklių neturi, siekia tapti nuo jų nepriklausomos. Tai ypač svarbu Lietuvai. Žaliavomis, kurių mūsų šaliai taip labai trūksta, gali tapti perdirbtos atliekos.
A. Skinulis pateikia patį paprasčiausią pavyzdį: plastikiniam buteliui pagaminti reikia daug energijos ir naftos, ją perdirbant, teršiamas oras, naudojamas vanduo ir energija. Jei išgėrus gaiviuosius gėrimus, to butelio neišmetame, o pristatome į taromatą ir jis perdirbamas – gaunamos žaliavos, iš kurių galima gaminti naujus butelius. Taip taupome gamtos išteklius ir suvartojame mažiau energijos.
„Išlošiame nenaudodami gamtos išteklių, sutvarkome atliekas, neteršiame aplinkos, nenaudojame iškastinių žaliavų ir sutaupome labai daug energijos, kuriai gauti daugiausia naudojame iškastinio kuro. Jis brangus, be to, teršia aplinką. Taigi kuo mažiau iškastinių žaliavų ir energijos sunaudojame, tuo daugiau pinigų sutaupome“, – tvirtina A. Skinulis.
Dar geresnė alternatyva – naudoti stiklo butelius. Jiems pagaminti reikia smėlio, daug energijos, užteršiame oras ir vanduo, bet tokį butelį galima naudoti daug kartų ir jo nebūtina perdirbti. Taip sutaupomi ne tik gamtos ištekliai, bet ir energijai pagaminti reikalingas kuras.
Stabdys vartotojiškumą
Pasak A. Skinulio, pirmas dalykas, „užsukantis“ žiedinės ekonomikos ratą, yra ilgaamžiai dizaino sprendimai. Jie įgalina verslą projektuoti ir gaminti ilgaamžius, patvarius daiktus. Pigūs daiktai labai greitai genda, lūžta, juos reikia keisti naujais, todėl viskas, ne tik stalas ir kėdė, turi būti patvarūs. Siekiama, kad ir elektroninė įranga, baterijos tarnautų kuo ilgiau.
„Galime pirkti vienkartinius galvaninius elementus, bet yra ir įkraunamų. Kaip aplinka besirūpinantis žmogus, aš pirkčiau įkraunamus, nes juos galima panaudoti daugybę kartų. Aišku, tokios baterijos bus brangesnės, bet bendrąja prasme jas naudoti yra pigiau nei vienkartines“, – aiškino pašnekovas.
Pasak A. Skinulio, aplinka besirūpinantys žmonės neskubės išmesti daikto nulūžus kokiai nors rankenėlei. Remontas irgi yra žiedinės ekonomikos dalis. Geras dalykas yra daiktų restauravimas, atnaujinimas, suteikiant jiems antrą gyvenimą. Labai gražu, kad taip išpopuliarėjo senoviniai baldai, jais puošiamas restoranų, viešbučių interjeras. Tai yra pakartotinis daiktų naudojimas.
Kam išmesti atsibodusius ar išaugtus rūbus, jei jie dar gali kažkam pasitarnauti? „Antrų rankų“ krautuvėlės, žmonių dalijimasis viskuo, kas atliko, irgi priskiriama žiedinei ekonomikai.
Daugelyje valstybių įprastas dalykas yra pakartotinis daiktų grąžinimas į rinką. Jei turime nebeveikiantį šaldytuvą ir jau nusipirkome naują, dažniausiai skambiname atliekų tvarkytojams. Jie taip pat neskuba visko, ką surenka, atiduoti perdirbti. Tuos prietaisus, kuriems reikia tik nedidelio remonto, atiduoda suremontuoti, todėl vėliau jie pigiau parduodami ir sugrįžta į rinką.
„Viskas, kas stabdo vartotojiškumą, priskiriama žiedinei ekonomikai. Žmonės turi suprasti, kad nepirkdami naujų baldų jie taupo gamtos išteklius. Kuo mažiau vartosime, tuo mažiau reikės gaminti, todėl turime galvoti apie tinkamą daiktų priežiūrą, atsakingą jų vartojimą - neskubėti išmesti to, kas atlieka. Kai visuomenė susiformuos tokį požiūrį į vartojimą, prie jos gyvenimo būdo turės prisiderinti ir verslas“, – įsitikinęs A. Skinulis.
Išmesti kuo mažiau atliekų
„Esu matęs, kaip užsienyje atliekų tvarkytojų surinkti seni skystųjų kristalų televizoriai pirmiausia vežami į remonto įmonę – ten atrenkami tie, kuriuos galima suremontuoti ir parduoti, ir visiškai nebetinkami atiduodami perdirbti. Atliekų tvarkytojai ir Lietuvoje daro tą patį: ką galima panaudoti, stengiasi suremontuoti ir parduoti, o ko nebegalima grąžinti į rinką ir pakartotinai naudoti, atiduoda perdirbti“, – tvirtina A. Skinulis.
Pasak pašnekovo, perdirbimas į antrines žaliavas yra paskutinė žiedinės ekonomikos dalis. Perdirbant elektronikos prietaisus, pirmiausiai yra nukenksminamas freonas, atskiriamos baterijos ir kitos kenksmingos dalys, atskiriamas plastikas, metalas, kad juos vėl būtų galima naudoti naujiems prietaisams gaminti. Jei viskas, ko reikia naujiems prietaisams pagaminti, būtų gaunama perdirbus senus, nebetinkamus naudoti daiktus, nereikėtų brangių gamtos išteklių, taupytume energiją.
„Taip kuo mažiau atliekų išmesime, todėl visas buitines atliekas privaloma rūšiuoti. Jei visas žaliavas, kurias turime savo rinkoje, suktumėm ratu, mums beveik nereikėtų atvežtinių žaliavų. Be to, perdirbant atliekas į žaliavas, atsirastų daug naujų darbo vietų, o tai papildoma ekonominė nauda visuomenei ir valstybei“, – tvirtina A. Skinulis.
Pasak jo, viską, kas atlieka perdirbus išrūšiuotas atliekas, reikėtų panaudoti energijai gauti – sudeginti. Didelė dalis buityje susidarančių atliekų yra bioskaidžios. Jas kompostuojant, pagerinamas dirvožemis, neužteršiamos antrinės žaliavos ir neužimama vieta sąvartyne.
Prioritetas – atliekų prevencija
Žiedinės ekonomikos prioritetas yra atliekų prevencija. Mažinant atliekų kiekį, taupomi finansiniai ištekliai. Kasdien degalinėje perkant kavą, galima automobilyje vežiotis savo puodelį, kad nereikėtų naudoti vienkartinio plastikinio indelio. Nereikės jo išmesti, ir tai bus prisidėjimas prie žiedinės ekonomikos. Atliekų bus mažiau ir dar pavyks sutaupyti, parduotuvėje nededant daržovių į vienkartinius maišelius, neperkant pirkinių maišelių, o vežiojantis automobilyje pirkinių krepšį.
Žiedinė ekonomika apima naujoviškus verslo modelius: dalinimosi platformas, nuomą, skolinimą. Kiekvienas savo buityje galima rasti daugybę būdų taupyti išteklius. Kam pirkti automobilį, jei jo reikia tik retkarčiais? Jau yra bendrovių, kurios juos nuomoja. Norint klausytis muzikos, pažiūrėti filmą, nebūtina pirkti diską su įrašais, nes kūrinius galima įsigyti ir parsisiųsti internetu. Mažiau pirkdami taupome, o tuo pačiu ir mažiau teršiame aplinką.
Gamtai pasitarnausime ir prekybos vietose rinkdamiesi gaminius iš antrinių žaliavų. Pavyzdžiui, tualetinis popierius gaminamas ne tik iš celiuliozės, bet ir iš perdirbto popieriaus. Ant pakuočių visada galima rasti nuorodų, kad produktas pagamintas iš antrinių žaliavų.
Aplinkos apsaugos instituto vadovas sutinka, kad vartojant atliekų vis tiek susidaro, todėl perkant siūlo rinktis medžiagas, kurias bus galima panaudoti dar kartą – lengvai perdirbamus medinius daiktus, popierines pakuotes.
Priklauso nuo sąmoningumo
Pertvarkius linijinę ekonomiką į žiedinę, visuomenė ir valstybė gautų didžiulę naudą, susidarytų mažiau atliekų. Žaliavas būtų galima naudoti daug kartų, atliekų perdirbimui reikėtų daug naujų darbo vietų, o gyventume švariau ir gamintume pigiau.
„Verslas elgiasi taip, kaip nori visuomenė, todėl žaliosios ekonomikos įsitvirtinimas priklausys nuo žmonių sąmoningumo. Priimdama politinius sprendimus, valstybė galėtų paskatinti žmonių norą taupyti ir gyventi švariau, o verslą – gaminti iš perdirbtų žaliavų. Lietuvai tai garantuotų proveržį, bet kol kas žiedinę ekonomiką skatinančių valstybės sprendimų trūksta“,– teigia pašnekovas.
Pasak A. Skinulio, paprasčiausias būdas paskatinti žiedinę ekonomiką galėtų būti „žalieji“ viešieji pirkimai, suteikiantys prioritetą gaminiams iš perdirbtų atliekų. Taip, pavyzdžiui, Lietuva galėtų išspręsti senų padangų tvarkymo problemas. Perdirbus padangas, lieka metalas, tekstilė, gumos granulės, iš kurios gaminami kelių atitvarai, dangos, net batų padai.
„Pavyzdžiui, jei valdžia ir verslas apsispręstų pirkti kelių stulpelius iš perdirbtos gumos ar plastiko, iš karto atsirastų tokių gaminių paklausa – verslas turėtų rinką savo gaminiams“,– įsitikinęs A. Skinulis.
Aplinkos apsaugos instituto vadovas pastebi, kad vartotojų elgesys keičiasi, o kartu keičiasi ir verslo požiūris į gamybą, nes verslininkai irgi yra vartotojai, jie suinteresuoti gaminti tai, už ką gauna pajamas, išlaiko ir kuria naujas darbo vietas.