Birželio 1-ąją Aplinkos ministerija surengė konferenciją – „Žiedinė ekonomika Lietuvoje – tegu atliekos virsta žaliavomis!”. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas atliekoms – jų perdirbimui, antriniam panaudojimui ir efektyviam surinkimui. Pradėdamas konferenciją aplinkos ministras Kęstutis Navickas kalbėjo, jog naujieji žiedinės ekonomikos tikslai, atliekų perdirbimo atžvilgiu, yra ambicingi – mums, lietuviams, ne tik perdirbti, bet ir surinkti antrines žaliavas sekasi vis dar ne taip gerai.
ES vidurkio – neatitinkame
Prieš prasidedant diskusijai su auditorija, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiutė apžvelgė Valstybinio atliekų tvarkymo planą 2014–2020 m. ir kaip jį sekasi įgyvendinti: „Kaip visi žinote, patikimi duomenys, kuriais galėtume remtis, vėluoja dvejus metus, todėl galime analizuoti tik 2016-ųjų metų turimus duomenis.
Jeigu dabar plane yra numatyta, jog iki 2020 metų komunalinių atliekų sąvartynuose būtų šalinama ne daugiau nei 35 proc., tai 2016-aisiais metais tokių atliekų šalinome maždaug 30 proc. Šios dienos aktualija – perdirbtos atliekos – tai sritis, kurioje turime pasistengti ne tik atsižvelgę į Valstybinį atliekų tvarkymo planą, bet ir į žiedinės ekonomikos tikslus.“
17 metų gali prabėgti labai greitai
Atsakydami į klausimą, ar žiedinės ekonomikos tikslai mums yra pasiekiami, diskusijos dalyviai išsakė skirtingas nuomones bei apibrėžė skirtingus būdus jiems pasiekti. K. Navickas kalbėjo, jog reiktų didesnio aktyvumo pirminiame atliekų susidarymo ir jų šalinimo etape – žmonių namuose. Taip pat aplinkos ministras tikino, jog reiktų didesnio solidarumo tarp gamintojų ir vartotojų ne tik miestuose, tačiau ir regionuose.
„Pakartotinis plastiko panaudojimas, perdirbimas iki galutinio produkto – tai inovacijų klausimas, čia mes neturime nieko“, – tvirtino ministras.
Diskusijoje dalyvavęs Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato Žaliosios ekonomikos departamento direktorius Kęstutis Sadauskas teigė, jog atliekos – tik dalis žiedinės ekonomikos koncepcijos: „Į bet kokios paslaugos ar medžiagos vertę mes turime žiūrėti per visą jos atsiradimo ir judėjimo ciklą – nuo tada, kai ji atsiranda, kai ji yra suvartojama, kai tampa atlieka ir kažkokiu būdu vėl yra sugrąžinama atgal į ekonomiką. Čia dabar kalbame tik apie galutinį etapą, ne veltui atliekų tvarkymas ir yra bene labiausiai reglamentuota žiedinės ekonomikos dalis.“
K. Sadauskas tikino, jog atliekų tvarkymo srityje Europa yra viena iš lyderių pasaulyje, tačiau tai nereiškia, jog galime atsikvėpti. Norint situaciją Europoje dar labiau pagerinti, buvo patvirtintos ir priimtos naujosios žiedinės ekonomikos direktyvos atliekų tvarkymo sektoriui, numatančios dar ambicingesnius tikslus valstybėms-narėms.
Pavyzdžiui, iki 2035-ųjų metų net 65 proc. komunalinių atliekų srauto turės būti perdirbama. „Yra šalių, kurios yra ne taip toli nuo šio tikslo jau dabar, yra šalių, kurios praktiškai neperdirba nieko – joms ypatingai reiks pasistengti ir tie 17 metų gali labai greitai prabėgti“, – tikino K. Sadauskas.
ES teisė leido sukčiauti
K. Sadauskas patikino, jog iki šiol ES teisė leido teisiškai sukčiauti – yra net 4 metodai perdirbamoms atliekoms skaičiuoti – Lietuva naudoja lengvesnį tokių atliekų skaičiavimo metodą, bet jis yra oficialus ir teisėtas, nors realybės gali ir neatitikti. Pavyzdžiui, tai, kas yra surenkama ir išrūšiuojama, K. Sadausko teigimu, net ir nelabai kokybiškai, dabar gali būti apskaitoma kaip perdirbimas. Tačiau vėliau tokios atliekos keliauja į sąvartyną ar deginimo jėgainę.
K. Sadauskas pamini, jog, deja, bet pasitaikydavo atvejų, kuomet išplėstinės atsakomybės schemos neveikdavo, todėl dabar EK buvo sutarta, jog tokios atsakomybės mechanizmai turės būti nuolatos tikrinami, audituojami. Kitaip tariant, siekiama skaidrumo: „Kaina, kuri bus taikoma atliekų perdirbimui, prieš paleidžiant gaminį į rinką, turės atitikti perdirbimo kriterijų – konkrečiai, kiek kainuoja surinkti ir perdirbti tokią medžiagą. Juk verslui prieš investuojant svarbiausia užsitikrinti, jog tai būtų skaidrus dalykas, kad būtų aišku, už ką yra mokama.“
Priešinamės labiausiai
Europos Komisijos Miestų darbotvarkės Žiedinės ekonomikos politikos formavimo komiteto narys Visvaldas Varžinskas renginyje kalbėjo, jog Lietuva yra viena labiausiai besipriešinančių žiedinei ekonomikai valstybių: „Daugelis šalių-narių Europoje jau suvokia, jog kova su pasekmėmis yra niekur nevedanti strategija. Optimalus medžiagų naudojimas, optimalus gaminimas, logistikos ciklai, tvarios medžiagos ir skaidrumas – savaime suprantami dalykai.
O pas mus šiandien yra taip – raškome žemai esančius vaisius – atskiriame pakuočių srautus, perdirbame tai, ką galime. Tačiau kombinuotos pakuotės – didelis iššūkis. Ką turime pirmiausia padaryti? Būti teisūs patys sau – jei užrašome tik dominuojančią medžiagą ir žymime tokią kombinuotą pakuotę perdirbimo ženkliuku – ji statistikoje gali figūruoti kaip perdirbama, tačiau perdirbėjas sakys „ką man su ja daryti?“
Vandenynuose plastiko bus daugiau nei žuvies
VšĮ „Žaliasis taškas“ generalinis direktorius Kęstutis Pocius, atstovaujantis Lietuvos gamintojų ir vartotojų interesams, renginyje išskyrė atliekų perdirbimą prieš jų deginimą: „Viena didžiausių problemų pasaulyje – plastikinės pakuotės. Jų susidarymas vis didesnis. Žvelgiant į pasaulio užterštumą plastiko atliekomis, 2050-aisiais vandenynuose plastiko pakuočių bus daugiau nei žuvies pagal svorį. Tai rimtas signalas, turime veikti jau šiandien.
Verslas neinvestuoja – kodėl?
K. Pociaus nuomone, situaciją padėtų pakeisti šios priemonės: antrinių žaliavų surinkimas pačioje pirmoje grandyje – gyventojų efektyvesnis ir aktyvesnis rūšiavimas, infrastruktūros gerinimas, švietimas: „Rūšiavimas Lietuvoje - tai sritis, kuri taip pat yra atsilikusi. Surinkus surūšiuotas atliekas reiktų jas dar kartą apdoroti – tokių linijų Lietuvoje nėra.“
Viskas stringa pirmojoje grandyje
Verslininkus atstovavęs PET plastikus į tarą perdirbančios įmonės UAB „Putokšnis“ direktorius Dovydas Stulpinas pasakojo, jog jei šiuo metu pas jį ateitų klientas ir pageidautų, kad perdirbtoje pakuotėje būtų naudojama nuo 30 iki 50 proc. antrinių žaliavų, įmonė techniškai tam būtų pasiruošusi: „Mes priklausome dvejoms didelėms organizacijoms Vokietijoje – ten reikalaujama, jog pakuotėje būtų panaudojama mažiausiai 60 proc. antrinių žaliavų.
Išklausęs dalyvių pasisakymus, konferencijos moderatorius žurnalistas Edmundas Jakilaitis apibendrino, jog susidariusi situacija primena namo statybą: „Šiandien bandome įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų namo stogas 2035-aisiais, kuomet neturime dar net namo pamatų.“
Subsidijų deginimo jėgainėms nebeliks?
Susirinkusieji auditorijoje atstovavo įvairias aplinkosaugos organizacijas, atliekų tvarkymo įmones. Klausimus kėlė ir Seimo nariai Virginija Vingrienė, Virgilijus Poderys, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius bei Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
Kalbėdamiesi apie atliekas, jų perdirbimo galimybes, verslo iniciatyvą bei investicijas, susirinkusieji išsakė ir nemažai kritikos, skirtos Aplinkos ministerijai. Pavyzdžiui, buvo išsakyta mintis, jog valstybė turėtų peržvelgti viešųjų pirkimų įstatymą ir numatyti prioritetą perdirbtai produkcijai. Tačiau K. Navickas patikino, jog ne visos išsakomos pastabos yra teiktinos tik šiai ministerijai. Pasak ministro, nemažą dalį atsakomybės dėl tam tikrų sričių, turi prisiimti ir Ūkio ministerija, kurios atstovų, konferencijoje nebuvo.
K. Sadauskas, kalbėdamas apie deginimo pajėgumus Lietuvoje bei pristatydamas Europos Komisijos poziciją, patikino, jog paramos deginimo įrenginiai tikriausiai nebegaus: „Europoje jau šiuo metu, dabar, yra tiksliai tiek, kiek reikia deginimo pajėgumų, jei žiūrime į 2035-ųjų metų tikslus. Vadinasi, pajėgumų naujų nereikia, arba turime tik senus pakeisti naujais. Jei pajėgumų prisistatai per daug – tai trukdo perdirbimui, o pastarasis – daug vertingesnė ekonomikos dalis.
Deginimo ir sąvartynų reguliavimas turėtų būti įgyvendinamas rinkos priemonėmis arba mokesčiais. Antradienį (gegužės 29 d. – DELFI) Europos Komisija su visa serija reglamentų paleido projektą į derybas struktūriniams fondams. Ten aiškiai parašyta, jog Europos Sąjunga nebeskirs nei vieno cento sąvartynams, deginimui bei MBA. Mes pripažįstame, jog šios galimybės, kaip atliekų tvarkymo, gali būti, bet investuoti reikia jau į pažangesnes technologijas.“