Kai valstybės kišenė pustuštė, rankos tiesiamos į privačią. Dabar, prabėgus beveik trejiems metams nuo socialdemokrato Algimanto Salamakino iniciatyvos apdėti didesniais ir papildomais mokesčiais miškų savininkus, galime pasižiūrėti, kas iš to išėjo.
Pirma, dabar mūsų miškų savininkai moka beveik du kartus didesnius mokesčius nei kitose Baltijos šalyse. Moka ir apyvartos mokestį, kurio nėra jokioje šalyje. Nereikia net aiškinti, kad taip pralaimime konkurencinę kovą. Toks sprendimas apsunkino ir medienos pramonės aprūpinimą žaliava, trečdaliu privačiam miškų ūkiui sumažinus medienos pasiūlą, o tai ne tiek ir mažai, beveik 1 mln. kubinių metrų medienos, kurios piniginė išraiška yra 35 milijonai. Toks sprendimas išaugino medienos iš kaimyninių Rytų šalių importą, nes medį perdirbanti pramonė turi turėti iš ko gaminti aukštos pridėtinės vertės produkciją ir eksportu mesti malkas į valstybės ekonomikos židinį.
Kad padėtis kritinė rodo ir tai, kad medienos kainos, net ir sumažėjus pasiūlai, neaugo. Kur girdėta, kad mokestis įvedamas tuomet, kai ekonomika vos gyva? Viso to rezultatas? Negautos pajamos į biudžetą, sustabdytos investicijos į miškus, pavyzdžiui, į ugdomuosius kirtimus. Tai reiškia, kad jau dabar žymiai pakenkta ateities miškų kokybei. Tai reiškia, kad tokie sprendimai neracionalūs, nedarnūs ir kenkia ne tik miškų ekonomikai, bet ir ekosistemai.
Vis dėlto, už tokio nepamatuoto sprendimo, kuriam pagrįsti, priminsiu, nebuvo atlikta jokia analizė – daugybė šalutinių reiškinių. Drąsiai galima svarstyti, kad idėja apmokestinti privatų miškų ūkį papildomais 5 proc. buvo ne kas kita, kaip gerai apgalvotas šio sektoriaus alinimas. Taigi, kai viena kišenė pilnėja, iš kitos pinigai byra – dirbama, kaip įprasta Lietuvoje - kiauro rėčio principu.
Kodėl? Todėl, kad aptariamo 5 proc. mokesčio lėšos pagal Miškų įstatymą yra nukreipiamos valstybinio miško valdytojo poreikių tenkinimui, o privatus miškų sektorius apmokestinamas šiuo ir GPM mokesčiais nuo pajamų. Valstybinis miškų valdytojas ne toks kvailas, jis apsimokestina tik tada, kai atskaičiuojamos ūkinės veikos sąnaudos.
Apie tai, kad mokesčių tarifai įkalti į Miškų įstatymą, nekalbėsiu, užteks pasakyti, kad tuom irgi išsiskiriam iš civilizuotų šalių tarpo, o lėšos administruojamos per „miškų biudžetėlį”, mažai kam žinomą, bet svarbią Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą, kuriai kritikos dėl netinkamai panaudojamų lėšų yra negailėjusios ir valstybės kontrolės, ir audito organizacijos. Tokių programų pavyzdžių, panašu, jau neberasime niekur, čia tiesioginis sovietinių laikų klestėjimo reliktas. Liūdniausia, kad iš privačių valdytojų tiesiogine šia žodžio prasme išlupti pinigai tampa valstybinio miško valdytojo pajamomis, o iš šių pinigų išlaikomos valstybinės institucijos, tokios kaip Valstybinė miškų tarnyba ir Generalinė miškų urėdija. Įdomu, kaip reaguotų žemės savininkai ir ūkininkai, kuomet vieną dieną paaiškėtų, kad jie turi mokėti mokesčius nuo žemės ūkio pajamų ir dar išlaikyti visokias mažai kam reikalingas valstybines įstaigas?
Maža to, visuomenė dažnai klaidinama, girdi, valstybinis miškų valdytojas moka didelius mokesčius ir esą moka kur kas daugiau mokesčių (41 proc.) nei miško savininkai. Visus mokesčius (pelno, PVM, įmokas į Garantinį fondą, Valstybinį VSD ar PSD) ir privataus, ir valstybinio miškų ūkio subjektai moka lygiai tokius pat.
Todėl ir išeina taip, kad privatūs miškų savininkai yra „nuskausminami” du kartus: vienąkart per padidintus mokesčius, kitąkart – per sumažintas pajamas į valstybės kasą.