Sėdėdavau paskaitose ir galvodavau, kad mes turėtume būti šios planetos ateitis, tačiau priešingai – viskas ką darome, tai sėdime toliau savose šiukšlėse ir jaukiame planetą toliau”, – savo tinklaraštyje rašo zerowasterė L. Singer.
Lietuvoje taip pat aktyviai daugėja „Zero waste” (liet. beatlieke) filosofija besidominčių ar ją propaguojančių žmonių. DELFI tęsia patarimų tvaresnei gyvensenai straipsnių ciklą ir pateikia skaitytojams feisbuke esančios viešos grupės „Zero waste Lietuva” narių įžvalgas.
Karlas Servetka: Maždaug jau metus domiuosi rūšiavimu, plastiko žala ir nežalingais įmanomais jo pakaitalais. Vienas didžiausių gamtos nuodytojų yra plastikas – pakuotės, plastikiniai puodeliai, maišai ir maišeliai ir visiškas bereikšmis jo naudojimas. Baisu yra matyti, kai plastikiniai kavos puodeliai yra imami be saiko, dedami net vienas į kitą, kad nebūtų per karšta laikyti gėrimą ir išgėrus paliekami ant suoliukų ar tiesiog išmetami gatvėje.
Plastikui sunykti reikia daugiau nei tūkstančio metų, tad per tą laikotarpį nuo jo taršos žūsta ir tūkstančiai vandens gyvūnų, didėja miškų ir gamtos tarša. Mano pakaitalas „pragaro” puodeliams tai ilgalaikis, kelioninis puodelis, kuris prilygsta didžiausiam plastiko puodelio dydžiui kavinėse. Jį visada turiu su savimi ir kai perku gėrimą – jį paduodu.
Antras „pragaro” aspektas – plastikinės pakuotės ir maišai. Klaiku yra matyti, kai parduotuvėje žmonės net vieną pomidorą deda į plastikinį maišelį. Kam papildomus centus mokėti prekiniam maišui ir kam kaskart reikia naujo plastikinio maišelio smulkmėms? Alternatyva – daugkartinis medžiaginis maišas, kuprinėje ar net kišenėje jis neužima daug vietos, tad tai labai patogu susidėti visoms prekėms ir pasaugoti gamtą.
O ką daryti su pomidorais, agurkais ir kitais sveriamais dalykais? Nieko – tiesiog juos sudėkite be maišelių kasoje, gal kasininkės ir paburbės, kad joms, neva, pasunkinot darbą, bet tik taip paskatinsime žmones atprasti nuo besaikio maišelių ir maišų vartojimo.
Dar viena problema – šiaudeliai. Užsisakius kavinėje gėrimą, turiu nuolatos prašyti, kad atneštų be jokių skėtukų ir šiaudelių. Tikrai gėrimas gražiau atrodo su skėtukais, plastikinėmis gėlėmis ir dar šešiais šiaudeliais stiklinėje. Tačiau ar verta, kai dėl tokių atliekų kenčia aplinka? Alternatyva – metalinis šiaudelis. Jį taip pat turiu ir esant progai naudoju vietoj plastikinių šiaudelių.
Aušrinė Virvilaitė: Pirma reikia suvokti, kodėl toks gyvenimo būdo pasirinkimas yra svarbus šiuolaikiniam žmogui. Knygos, dokumentika, socialiniai tinklai gali pakelti motyvaciją gamtos tausojimui. Nebūtina nerti į tai stačia galva, keli rutinos pokyčiai gali padaryti labai daug. Pavyzdžiui, gertuvės vandeniui vietoj plastmasinių buteliukų. Jei žmogus kavos mėgėjas, į kavines nuėjus galima paprašyti, kad kavą išsinešimui supiltų į termosą. Kai kurios kavinės už tai taiko nuolaidas.
Daugkartinių šiaudelių naudojimas, plastikinių maišelių atsisakymas. Pirkinius, net vaisius ir riešutus, galima sėkmingai sukrauti į medžiaginius. Išvykoms ir maistui išsinešti galima įsigyti bambukinius stalo įrankius. Nuėjus į parduotuvę reiktų pagalvoti bent 2 kartus prieš perkant: ar man to tikrai reikia? Ar aš galiu rasti šio pirkinio alternatyvą ekologiškesnėje pakuotėje? Ar aš galiu pats tai pasigaminti?
Eglė Kučinskienė: Aš iš vienos pusės šią filosofiją palaikiau dar būdama vaiku, paaugle, žinoma pavadinimo „Zero Waste” nebuvau girdėjus. Man niekada nereikėjo daug daiktų, rūbų. Visada natūraliai rinkdavausi ir renkuosi vartoti mažiau, o jau ką naudoju – saugau, taisau, jei reikia, sunaudoju iki galo. Nekeičiu daiktų, kol nesugedo, pavyzdžiui, mūsų skalbimo mašina tarnauja jau kokius 20-us metus.
Iš esmės nenaudojau ir nenaudoju dekoratyvinės kosmetikos, mielu noriu nešioju atiduotus ar iš antrų rankų pirktus rūbus, daiktus, niekada neturėjau poreikio kas keletą mėnesių atnaujinti garderobo, telefono ar dar kažko, niekada nebuvau mados auka – nepirkau ir neperku kažko vien tik dėl to kad dabar „ant bangos”, gerai apmąstau, ar man tikrai reikia, ar man tinka. Ir tai net ne dėl „Zero waste”, tiesiog šitie dalykai man išeina natūraliai.
Auginant vaikus didžiąją laiko dalį naudoju daugkartinės sauskelnės, naudoju rūbus, kurie yra „sukantys ratus” per gimines ir draugus. Taip pat stengiamės ir vaikams perteikti tą mintį, kad daiktų gausa žmonių laimingais nedaro. Naudoju menstruacinę taurelę jau keletą metų ir galvoju – vajezau, kaip aš be jos išgyvenau tiek ilgai. Ir vėlgi ne tik dėl „Zero waste”, bet visai kita gyvenimo kokybė tomis dienomis.
Iš naujausių pasikeitimų – jau įprotis turėti su savimi visokio tipo daugkartinių maišelių, naudoti kietus šampūnus, bambukinius dantų šepetėlius, ieškoti draugiškesnių pakuočių. Rūšiuojame seniai, bet čia jau toks paprastas dalykas, manau, visiems turėtų būti.
Iš kitos pusės – iki tikrojo „Zero waste” mums kaip iki mėnulio. Iššūkis yra plastiko pakuotės, kompostuojamos atliekos, per didelis daiktų kiekis, kuris kažkokiu stebuklingu būdu namie atsiranda, ir nors minimalizmo idėja labai artima širdžiai, bet praktiškai man labai sunkiai įgyvendinama. Na, bet mažais žingsneliais į priekį.
Laima Džiugytė Chockevičienė: Visko neatsisakysi, bet stipriai sumažinti yra įmanoma su kaupu. Tai patyrė mūsų šeima. Svarbiausias tikslas – kuo mažiau tikrai nebūtinų pirkinių: maisto plastmasinėje pakuotėje, apskritai, prekių iš plastiko, naujų daiktų. Pradedant nuo dantų šepetuko, baigiant duona. Maistą stengiamės kuo daugiau užsiauginti, gaminti patys, nuo daržovių, duonos kepimo iki pieno produktų.
Pasirinkimas gyventi kaime – savotiška idėjinė priežastis gamtos atžvilgiu. Kuo žmogus artimesnis natūraliai gamtai, gyvena pakankamai atsakingai poreikių atžvilgiui, tuo pats gyvenimas pasidaro kokybiškesnis, laisvesnis ir tada savaime sveikesnis. Atminkite, kad daikto prikėlimas naujam gyvenimui, panaudojimas kelis ar keliasdešimt kartų negali būti gėdingas, kada tai darote dėl tokio svarbaus idėjinio tikslo. Tikėkite savimi ir didžiuokitės kad ir mažais darbais.