Tinklaraščio „Išmest spėsi“ kūrėja Rūta Iliuk pasakoja, jog nors atnaujina baldus jau kurį laiką, tačiau prosenelės indaujos restauruoti nesiimtų: „Atnaujinu baldus, buities rakandus, žaislus, drabužius. Viską, kas potencialiai gali gauti antrą gyvenimo šansą. Bet mano namai nėra sendaikčių sąvartynas, atnaujindama stengiuosi daiktui suteikti kuo daugiau funkcijų, kad pačių daiktų būtų mažiau, o esantys – funkcionalūs, patogūs naudoti, stilingi.
Lygiai taip pat mėgstu atnaujinti sovietmečio laikų daiktus, tiek ir šiuolaikinius beveidžius „Ikea“ baldus, vienintelis tabu – antikvariatas ir vertingi daiktai, prie jų nekišu nagų, nes žalos būtų daugiau nei naudos. Vertybėmis ir paveldu turi užsiimti profesionalūs restauratoriai, todėl ir klausiantiems „kokiais baltais dažais geriausiai perdažyti prosenelės indaują?“ visad siūlau – jokiais.“
Ieško „aukų“ perdarymui
Paklausta, kada tiksliai nusprendė atgaivinti senienas, Rūta sakanti, kad nežino. Pašnekovei visuomet, kiek save pamena, rūpėjo rankdarbiai ir meistravimas: „Kadangi augau tais laikais, kai visuotinio pertekliaus dar nebuvo, to, ką turiu „po ranka“ perdarymas, buvo savaime suprantamas dalykas. Studijavau technologijas ir dailę, vadinamuosius „berniukų darbus“, tad techninė virtuvė man taip pat pažįstama.
Visuomet su besidominčiais dalinausi patirtimi ir patarimais, atsiradus socialiniams tinklams pažįstamų ratas dar labiau išsiplėtė, klausimų tik daugėjo, jie ėmė kartotis. Taip ir gimė mintis rašyti tinklaraštį, kad viskas būtų vienoje vietoje ir paprašius patarimo galėčiau pasiūlyti – „jei įdomu, užsuk, paskaityk“.“
Idėjų moteris semiasi internete – „Pinterest“, „Instagram“ programėlėse, interjero ir istorijos knygose, filmuose. Dažniausiai žiūrėdama į baldą Rūta jau žino, koks jis bus, bet būna, jog radusi idėją ją pritaiko sau ir tuomet jau ieško „aukos“ perdarymui.
„Laiko reikia įvairiai, pats darbas dažniausiai užima dieną, dvi – kol laukiu išdžiūvančių dažų ar lako. Bet atnaujinimo procesas gali užsitęsi ir mėnesį, jei oras blogas ar šeimyninės aplinkybės susiklosto nepalankiai. Tad kažkokį vidurkį išvesti labai sudėtinga, nes tai nėra mano darbas, tik hobis ir begalinis malonumas“, – apie perdirbimo procesą pasakoja meistrė.
Pasiimti kažką „nuo konteinerio“ – jokia gėda
„Daug žmonių nusprendė pagaliau ir patys ryžtis pabandyti atnaujinti seniai atidėliotus projektus. Buvo labai gera ir tikiuosi, kad mano patarimai buvo naudingi“, – sako pašnekovė.
Rūta teigia, jog perdirbimui baldų pirmiausia rado savo ir vyro kaimo sodybose, nes ten yra nuostabūs lobių „o gal dar prireiks“ sandėliai: „Taip pat visad peržiūriu dovanojamų daiktų skelbimus. O jei kyla idėja ir ją „išnešioju“, vizualizuoju, ką darysiu, kaip darysiu, kokio man daikto reikia, neretai būtent reikiamą daiktą randu paliktą prie konteinerio.
Jį paimti man nėra jokia gėda ar nepatogumas, niekad negalvoju, ką pagalvos aplinkiniai. Juk, tiesą pasakius, dažniausiai kiekvienas labiausiai rūpinamės savimi ir net neatkreipiame dėmesio į tai, kas vyksta greta. Man tokie „rastinukai“ yra lobis ir džiaugiuosi, kai jie nebaigia savo gyvenimo virtę šiukšlėmis.“
Puoselėja ekologišką verslą
Beveik visi atnaujinti baldai atrado vietą Rūtos namuose – taip stilingai ir draugiškai piniginei moteris įsirengė būstą. Didelį vaidmenį visame procese turi ir sentimentai, nes dalis atnaujintų baldų yra susiję su Rūtos šeimos istorija arba baldai yra draugų dovana: „Prie daiktų aš prisirišu emociškai, bet to kažkokiu trūkumu nelaikau. Anaiptol, branginant daiktus ir nekeičiant jų naujais kas sezoną, vos praėjus madai. Taip yra saugoma gamta ir nepalaikomas besaikis vartojamas, išteklių švaistymas.
Man labai rūpi, kokį pasaulį paliksime vaikams ir anūkams, o mokyti, kaip žinia, geriausiai savo pavyzdžiu. Tiesa, vieną kartą esu atnaujinusi baldelius vaikų kambariui ir paprašyta užsakovės, tuomet labai jaudinausi, ar patiks, ar tiks. Kai darai sau, gali laisvai eksperimentuoti, o bendraujant su kitu žmogum visuomet išlieka rizika nesusišnekėti ir ne taip vienas kitą suprasti. Nors tai taip pat yra labai įdomi ir gera patirtis.“
Ekologija ir žiedinė ekonomika yra labai svarbi R. Iliuk kasdienybės dalis. Kai neatnaujina baldų, pašnekovė siuva drabužius ir buities tekstilę iš jau naudotų audinių ar drabužių, taip stengdamasi mažinti tekstilės, patenkančios į aplinką, sąvartynus kiekį.
„Savo darbus parduodu „Etsy“ platformoje, kuri suteikia galimybę žmonėms pirkti tiesiogiai iš kūrėjų, aplenkiant didžiąsias kompanijas. Taip stengiuosi vaikams rodyti pavyzdį, kad ekologiškas gyvenimo būdas nėra vien tik teorija, o realybė, tereikia tik pasitelkti truputį vaizduotės, užsispyrimo ir galima net verslauti ekologiškai“, – pasakoja Rūta.
Įvardijo skeptiškiausius
Paklausus Rūtos, kodėl, jos nuomone, dar didelė dalis lietuvių žiūri skeptiškai į ekologiją, žiedinę ekonomiką, vartotojiškumo mažinimą, pašnekovė patikino, jog mano, kad skeptiškiausia mūsų tėvų karta: „Manau, kad jaunimas skeptiškai nežiūri, kaip ir mūsų seneliai. Skeptiškai nusiteikusi yra daugiausiai mūsų tėvų karta – 40–60-mečiai. Seneliai gyveno sunkiais laikais ir jiems savaime suprantama tausoti, saugoti daiktus, nepirkti nereikalingų.
Jaunimas domisi eko idėjomis, nes tai madinga, stilinga. O štai mūsų tėvai. Neapibendrinu, žinoma, bet didžioji dauguma skeptikų, su kuriais susidūriau, augo visuotinio deficito metais, o vėl atgijus laisvajai rinkai buvo jauni. Atsiradusios galimybės pirkti daug nebūtinai reikalingų dalykų, reklama, maištas prieš savo nuolat taupiusius tėvus – štai ir turime rezultatą, kai daug paprasčiau yra nueiti ir nusipirkti naują, kai sakoma „ką, aš negaliu sau leisti?“, „kam to reikia, aš vienas nieko nepakeisiu, kiti teršia dar daugiau“.
Liūdna, bet šią kartą „perauklėti“ sunkiausia, nes jiems ekologija asocijuojasi su kažko atsisakymu, savęs suvaržymu, nors taip tikrai nėra, greičiau tai pasirinkimas tarp kokybės ir kiekybės.“
Nesąmoningam lietuvių vartotojiškumui, Rūtos nuomone, didelę įtaką daro vieningos valstybinės politikos šiuo klausimu nebuvimas – nėra sukurtos sistemos, kur nebereikalingus, dar tinkamus daiktus būtų galima tiesiog atiduoti. Pašnekovė tikina, jog dažnai norint paaukoti nepasiturintiems tenka ilgai ieškoti informacijos, kaip tai būtų galima padaryti.
„Taip, techniką nemokamai priima perdirbimo įmonės, bet, pavyzdžiui, drabužius ar avalynę, baldus – neaišku, kur dėti. Mokantys googlinti randa stambiagabaričių atliekų aikšteles, bet jos yra tik didžiuosiuose miestuose. Labai geras pavyzdys yra depozito sistema, iš karto sumažinusi pakelėse besimėtančių butelių skaičių – niekas nebenori išmesti pinigų.
Kita vertus, milžiniška naujų prekių pasiūla, reklama, labai veikia žmones ir skatina „atsinaujinti“. Tai savaime nėra blogai, bet, pavyzdžiui, perkant naują buities prietaisą gauti informaciją, kaip ir kur galima saugiai utilizuoti seną ir susigrąžinti, tarkim, simbolinį 5 eurų mokestį, būtų visai nebloga pradžia“, – sako R. Iliuk.
Dukros rūšiuoti mokomos jau darželyje
Pašnekovė pastebi, jog pastaraisiais metais „pridygo“ daug prekinių ženklų – tiek aprangos, tiek kosmetikos – propoguojančių „Zero waste“ (liet. beatliekinę) filosofiją ir jos idėjas. Atsidarė nemažai smulkių eko krautuvėlių, kavinių, net baruose atsiranda „Zero waste“ kokteilių iniciatyvos. Rūta džiaugiasi, jog susikūrė ir dirbtuvių, kuriose žmonės gali ateiti pameistrauti ar su meistrų pagalba susitaisyti sugedusį ar sulūžusį daiktą.
„Turi užaugti nauja, sąmoninga karta. Jau dabar mano dukros darželyje mokomos rūšiuoti, žino, į kokį konteinerį kokias šiukšles mesti. Mokyklose taip pat vykdoma daug švietėjiškų projektų ekologijos tema. Jaunų žmonių, ekologiškų ir tvarių verslų pavyzdys taip pat įkvepia ir nuteikia optimistiškai. Viską lemia švietimas, nes kuo labiau išsilavinę žmonės, tuo labiau jie linkę rūšiuoti. Analogiškai, kuo labiau išsilavinę žmonės, tuo statistiškai didesnės jų pajamos ir jie gali aktyviau remti ekologišką verslą pirkdami neretai brangesnes, bet etiškai pagamintas prekes ir produktus“, – apie atsakomybę už atliekas kalba perdirbėja.
Pokalbio pabaigoje Rūta sako, kad tiki, jog principas „dirbk – pirk – mirk“ jau seniai nebemadingas, o ir skubėti gyventi nereikėtų: „Savo sunkiai uždirbtus pinigus išleiskite kelionėms ar kitiems malonumams, o į buitį pažvelkite kūrybiškai, pirmiausia apsidairykite, ką jau turite aplink. Dažnai tik sluoksnis dažų ar naujo lako mus skiria nuo išsvajoto baldo, o kūrybos procesas yra puiki meditacija.“