Šis draudimas turėtų padėti sumažinti į vandenynus patenkančio plastiko taršą. Kaip rašoma news.nationalgeographic.com, ikimokyklinių įstaigų iniciatyva pietų Anglijoje paskatino ir Naujosios Zelandijos Massey universiteto aplinkosaugos antropologę Trisia Farrelly pradėti dialogą dėl visuotinio blizgučių draudimo.
„Visi blizgučiai turėtų būti uždrausti, todėl kad jie – mikroplastikas, o mikroplastikas nevaržomai patenka į aplinką”, – teigia T. Farrelly.
Tarša vandenynus pasiekia per mūsų kriaukles
Blizgučiai pagaminti iš plastiko lakštų ir yra naudojami įvairiuose gaminiuose, įskaitant ir kosmetiką – pavyzdžiui, veido priežiūros priemonės, dantų pasta ar įvairūs šveitikliai. Patekę į kanalizaciją, pavyzdžiui, per kriauklę, blizgučiai tampa vandenį teršiančiu plastiku, dar žinomu kaip mikroplastikas.
Pastarasis gali būti mažesnis nei 5 milimetrai, tačiau mikroplastiko jau yra aptinkama visuose pasaulio vandenynuose – vandens paviršiuje ar net giliai dugne.
Mikroplastiką suvalgo planktonai, vėžliai, žuvys, jūros paukščiai, vėžiagyviai ir kita jūrų gyvūnija. Plastiko gabalėliai patekę į gyvūnų skrandžius neretai sukelia ir jų mirtį, nes, nors ir jaučiasi sotūs, gyvūnai nudvesia iš bado. Šie reiškiniai mokslininkams kelia daug nerimo.
Blizgučių atrasti nepavyksta?
Taip pat mikroplastkai vandenynuose atsiranda iš didesnių plastikinių šiukšlių, patekusių į vandens telkinius. Saulės ultravioletinių spindulių ir bangų veikiamos plastikinės atliekos suskyla į smulkius gabalėlius, kurie ilgianiui pavirsta į mikroplastiką. Vandenyje šie mikroskopiniai plastiko gabalėliai gali gyvuoti ir toliau irti šimtus metų.
Mokslininkai skaičiuoja, jog kasdien į JAV jūrų vandenis patenka apie 8 trilijonus mikroplastiko dalelių. Blizgučių, patenkančių į vandenynus, kiekis nėra tiksliai žinomas.
Vakarų Britanijos Plimuto universiteto jūrų biologas Ričardas Thompsonas teigia, kad, nors laboratoriniai tyrimai įrodo mikroplastikų kaupimąsi vandenynuose, tačiau aiškių įrodymų dėl blizgučių trūksta: „Ištyrę 500 žuvų, pagautų Lamanšo sąsiauryje, trečdalyje jų aptikome mikroplastiko, tačiau blizgučių neradome.”
Britanijos ekologijos ir hidrologijos centro mokslininkė Alisa Horton tikino, kad nėra jokių konkrečių duomenų apie blizgučius vandenynuose. Ji pridūrė, kad mikroplastikų poveikis yra kintantis, priklausomai nuo dalelių kiekio ir formos, todėl sunku nusakyti, kokius konkrečius ekologinius padarinius mikroplastikai sukelia.
Ar reikalingas draudimas?
Tiek R. Thompson, tie ir A. Horton teigė, kad visiškas blizgučių draudimas šiuo metu yra kiek ankstokas, atsižvelgiant į tai, jog trūksta mokslinių įrodymų.
Abu mokslininkai nurodė, kad nuolatinis mikroplastikų kaupimasis pasaulio jūrose gali sukelti vis daugiau žalos jūrų gyvūnijai, tačiau jų nuomone, kur kas veiksmingesnės priemonės būtų ne draudimas, o atsiradusios reguliavimo priemonės ar didesnė gamintojų atsakomybė naudojant blizgučius ar plastiką savo gaminiuose.
„Manau, kad turime skatinti atsakingą produktų naudojimą prieš pradėdami taikyti drastiškas priemones, pavyzdžiui, teisinį draudimą”, – sako A. Horton.
Vis dėlto Naujosios Zelandijos aplinkosaugininkė T. Farrelly atkreipia dėmesį į blizgučių ir kitokio mikroplastiko naudojimą ir galimybę jį uždrausti, ypač kalėdiniu laikotarpiu, kuomet tokių medžiagų naudojimas išauga.