Tyrime atskleidžiamos naujos detalės apie tai, kad didžiuliai kiekiai šiukšlių Žemės vandenynuose, pastaraisiais metais sukėlę nerimą ir nepasitenkinimą visuomenėje, ten atsiranda ne dėl to, kad žmonės išmeta šiukšles į upes ar ežerus, o dėl prekybinių laivų įgulų vandenynuose tiesiog per bortą išmetamų šiukšlių.
Tyrimo, paskelbto moksliniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS), autoriai surinko tūkstančių šiukšlių trijų apsilankymų Nepasiekiamojoje saloje metu – 1984, 2009 ir 2018 m.
Mažytė sala, esanti maždaug pusiaukelėje tarp Argentinos ir Pietų Afrikos Respublikos, yra pačiame Pietų Atlanto sūkurio centre. Į didžiulį vandenyno srovių sūkurio centrą suplaukia šiukšlės iš viso Pietų Atlanto.
1984 m. saloje aptiktų šiukšlių etiketės nurodė, kad jos buvo išmestos Pietų Amerikoje, nutolusioje per 3 000 km į vakarus. Tuo tarpu 2018 m. trys ketvirtadaliai plastiko šiukšlių Nepasiekiamąją salą pasiekė iš Azijos, daugiausia – Kinijos.
Daugelis plastikinių butelių buvo suspausti, kaip tai įprastai daroma laivuose, siekiant sutaupyti vietos, sakė tyrimo autorius, Keiptauno universiteto „FitzPatrick“ Afrikos ornitologijos instituto direktorius Peteris Ryanas.
Apie 90 proc. pernai saloje rastų plastikinių butelių buvo pagaminti 2016–2017 metais, taigi, vandenynų srovės jų negalėjo atplukdyti iš Azijos. Įprastai tokiam atstumui įveikti prireikia 3–5 metų.
Tyrėjų teigimu, kadangi Azijos žvejybinių laivų skaičius nuo XX a. pabaigos išliktų daugmaž vienodas, o prekybinių ir krovininių laivų iš Azijos – ypatingai iš Kinijos – skaičius smarkiai išaugo, galima daryti išvadą, kad surinkti plastikiniai buteliai viduryje Atlanto vandenyno ten atsiduria išmesti iš laivų.
„Neabejotina, kad jie iš laivų, o ne iš sausumos. Tam tikras prekybinių laivų sektorius tai daro, regis, jie yra iš Azijos“, – naujienų agentūrai AFP sakė P. Ryanas.
Žvejų tinklai
Yra dvi skirtingos vandenynų taršos rūšys.
Viena vertus, yra paplūdimiai: ten aptinkama plastiko tarša atkeliauja iš pakrantės gyvenviečių. Dažniausiai tai būna buteliai, maišeliai ir pakuotės, tačiau šie daiktai lengvai nuskęsta, vandenynų srovės įprastai nenuneša jų tolyn.
Toliau vandenynuose aptinkamos šiukšlės dažnai yra arba neaiškios kilmės, arba daiktai, naudojami prekybiniuose ir žvejybiniuose laivuose: buteliai, tinklai, virvės, plūdurai, dėžės, statinės ir plūdės.
„Tai yra per mažai dėmesio sulaukianti taršos rūšis“, – tvirtino P. Ryanas.
Pernai žurnale „Scientific Reports“ paskelbtoje studijoje skaičiuojama, kad, pagal svorį, pusę viso didžiojo Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurio sudaro žvejų tinklai.
Vienas iš šios studijos autorių, okeanografas Laurent Lebreton, tvirtino, kad dažnai minimas teiginys, esą 80 proc. šiukšlių į vandenynus patenka iš sausumos, yra netikslus, kai kalbame apie vandenynų gilumą.
Pasak jo, mokslininkai dažnai aptinka didžiulius tinklų raizginius Ramiojo vandenyno šiaurėje, skirtus pritraukti žuvims.
„Dažnai jie tų tinklų nepasiima, tinklai taip ir lieka vandenyje. Radome keletą tonų tokių tinklų. Visi kalba apie vandenynų apsaugą nebenaudojant plastikinių maišelių, šiaudelių ar vienkartinių pakuočių. Žinoma, tai yra svarbu, bet išplaukę į vandenyną mes randame visai ne tai“, – sakė L. Lebreton.