Statistika nėra patikima
Anot Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų prezidento Algirdo Reipo, Aplinkos ministerijos „Eurostatui” pateikiama komunalinių atliekų statistika nesivadovaujama niekur: „Visi konsultantai, ekspertai, valstybinių planų rengėjai pripažįsta, kad vadovaujantis pateiktais duomenimis, parengti kokį nors dokumentą arba realų veiklos planą yra neįmanoma, nes duomenys nėra patikimi.”
Bene daugiausia ginčų, pasak A. Reipo, kelia pakuočių atliekų tvarkymas, nes gamintojų ir importuotojų atsakomybė yra vykdoma netinkamai: „Jau kelerius metus atliekų tvarkymo centrai sako, kad gamintojai tinkamai neprisiima atsakomybės. Pagal popierius – viskas, kas išleidžiama į rinką – sutvarkoma, tačiau patys gyvendami daugiabučiuose matome, kad konteineriuose – vien pakuotės.
Mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiuose irgi matome, kad susidaro apie 200 tūkst. pakuočių atliekų. Sakau su sarkazmu – tai arba MBA pati gamina pakuotes, arba kažkur spraga, jei pakuotes išleidome į rinką, deklaravome, kad sutvarkėme ir dar tiek pat lieka.”
Kitų klaidos lietuviams kainuoja 40 mln. eurų
Pasak pašnekovo, sunku nuspėti, kur daromos klaidos – ar neteisingai deklaruojamas į rinką pateikiamų pakuočių skaičius, ar melagingai nurodoma, kiek jų yra sutvarkoma – Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrai, anot A. Reipo – ne prokurorai ir ne sekliai.
„Aplinkos ministerijai ir visiems gamintojams rašome, kad šis netinkamas gamintojų ir importuotojų atsakomybės taikymas kasmet Lietuvos žmonėms kainuoja 40 mln. eurų – toks yra nuostolis. Mes sumokame už pakuotę ir jos tvarkymą pirkdami prekes, o vėliau dar kartą sumokame už jų tvarkymą (komunalinių atliekų sraute – DELFI)”, – teigia A. Reipas.
Todėl A. Reipas nenorėtų remtis ir „Eurostat” duomenimis, kurie teigia, kad 2016-aisias lietuviai perdirbo 74 proc. plastikinių pakuočių – daugiau nei visos kitos šalys, kai Lietuvoje nėra nei įmonių, nei technologijų tokiam rezultatui pasiekti.
Sukurtame miraže labiausiai nukenčia gyventojai
Dabartinės pakuočių tvarkymo sistemos spragas, anot pašnekovo, įrodo ir įmonės „Metrail” byla, kai ši atliekų tvarkytoja 2013 metais deklaravo pažymose surenkanti iš atliekų tvarkymo aikštelių daugiau metalo ir kitų atliekų bei jas perdirbanti, tačiau iš tiesų pateikiamus duomenis klastojo.
„Ši istorija parodo tai, kad, jei jūs norėtumėte nesumokėti kažkokio mokesčio, tuomet jus patikrintų, gautų dokumentus, įrodymus. O atliekų, pakuočių srityje tu pats deklaruoji, kiek tu pakuočių išleidai, pats deklaruoji, kiek jų sutvarkei, pats pateiki „įrodymus”.
Valstybė nekaltomis avinėlio akimis pasižiūrėjo, palinksėjo, kad viskas labai gerai ir gražu, ir jums nereikia sumokėti mokesčių. Tuo pačiu valstybė įkiša ranką į žmonių pinigines, nes už tas nekaltas avinėlio akis ir patiklumą žmonės turi susimokėti.
Iš kitos pusės – gamintojai ir importuotojai – pramonė, prekybos centrai – dalis ekonomikos – jie sudaro sutartis su atliekų tvarkytojais, prisiima atsakomybę, tačiau priežiūra yra paliekama valstybei. Sunku įsivaizduoti, kad dvišaliuose civiliniuose santykiuose yra nesirūpinama įsipareigojimų vykdymu, todėl reiktų ir vidinės griežtesnės savikontrolės”, – tikina A. Reipas.
LRATCA prezidentas teigia, dabar yra sukurtas pakuočių tvarkymo ir perdirbimo miražas, o labiausiai šioje situacijoje nukenčia paprasti žmonės.
Daugiabučių gyventojai beveik nerūšiuoja
Depozito arba užstato sistema laikoma tikrąja Lietuvos sėkmės istorija, iš kurios, pasak A. Reipo, tikrai gali mokytis visa Europa. Tačiau veiksmingas užstato sistemos veikimas, anot pašnekovo, taip pat atskleidžia skurdžią atliekų tvarkymo situaciją šalyje: „Kai didžiausią vertę rinkoje turinčios pakuotės nukeliauja į depozito sistemą – jos tikrai visos yra tinkamai sutvarkomos.
Kiekvienas privačių namų gyventojas išrūšiuoja apie 35 kg atliekų per metus – maždaug pusę galimų išrūšiuoti atliekų, nes per metus skaičiuojama, kad vienam žmogui tenka apie 70 kg šiukšlių. Už išrūšiuotus 35 kg atliekų privačių namų gyventojai tikrai nebemoka, nors galbūt jos ir nebus visos iki vienos perdirbamos, tačiau mokėti už jas nereikia.
Daugiabučių namų gyventojas per metus išrūšiuoja tik apie 5–10 kg – reiškia, kad jokio rūšiavimo praktiškai nėra. Vadinasi, per visą Lietuvą išrūšiuojama yra tik apie 35 tūkst. tonų pakuočių atliekų, kai jų susidaro namų ūkiuose apie 150 tūkst. tonų.
Per užstato sistemą išrūšiuojame apie 20 tūkst. tonų pakuočių atliekų, sudėjus jas su „varpelių” sistema išviso išrūšiuojame apie 55 tūkst. tonų pakuočių atliekų per visą Lietuvą. Reiškia, kad 100 tūkst. tonų pakuočių atliekų nukeliauja į mišrių komunalinių atliekų srautą. Tačiau užduotį mes vis tiek, neva, įvykdom.”
Reiktų nustoti vengti mokesčių
Yla iš maišo, kad visos pakuočių atliekos Lietuvoje nėra tinkamai sutvarkomos ir perdirbamos, anot A. Reipo, jau seniai yra išlindusi. Valstybė pamažu imasi reikalingų reformų, matydama sistemos klaidas ir ydingumą – visi pripažįsta, jog permainų reikia, tačiau reformuojant sistemą, pasak A. Reipo, baiminamasi visiškai nesugriauti dabar veikiančios tvarkos.
„Juk reikia pasirūpinti, kad atliekos būtų išvežamos, išsiaiškinti už kokius pinigus jos bus vežamos, kaip ir kieno. Juk tokios sistemos permainos palies visus gyventojus, todėl belieka tikėtis, kad jos bus įvykdytos kaip įmanoma sklandžiau.
O jei situacija nesikeis, keliame klausimą – kas mums gresia kaip valstybei? Sankcijos, baudos – jos keliamos kaip kažkoks prioritetas, tačiau tai, kad mes kasmet nubaudžiame Lietuvos gyventojus 40 mln. eurų bauda – mums nerūpi. Mes patys darome žalą savo žmonėms”, – tikino A. Reipas.
Anot pašnekovo, jei kontrolės sistema būtų veiksminga, tuomet valstybės biudžetas iš pakuočių gamintojų ir importuotojų sumokamų mokesčių pasipildytų apie 80 mln. eurų per metus, o šiai dienai jie skiria tik apie 12 mln. eurų: „Čia pasimato sistemos „nauda” – 40 mln. skiria gyventojai, 12 mln. skiria gamintoja ir importuotojai – taip bent jau nebraidžiojame iki kelių pakuočių atliekose.
Mūsų asociacija teigia, jog pakuočių gamintojai ir importuotojai turėtų padengti į MBA centrus atkeliaujančių pakuočių sutvarkymo kaštus, kad to daryti nereiktų gyventojams – tai priverstų gamintojus realiai pradėti rūpintis atliekų tvarkymo sistema, nes tektų iš tiesų susimokėti.”
Siūlo veiksmingą būdą
Užstato sistemos išplėtimas – dar vienas galimas situacijos sprendimo būdas. Pirmiausia, anot A. Reipo, siūloma išplėsti užstato sistemą visiems stipriesiems gėrimams, nes šiuo metu apie 40 tūkst. tonų stiklo atgula į sąvartyną. Šią idėją palaiko ir smulkieji prekybininkai, nes mažose parduotuvėse atsirastų naujas traukos centras – taromatas.
„Žmonės šito irgi nori, nes jiems atsirastų labai aiškus kelias, kur dėti tokį stiklą. Tačiau gamintojų ir importuotojų organizacijos kategoriškai prieštarauja. Aplinkos ministerija parengė studiją, kurioje suskaičiavo, jog pakuočių gamintojams ir importuotojams toks užstato sistemos išplėtimas kainuotų apie 12 mln. eurų, tačiau nebuvo apskaičiuota, kiek kainuos žmonėms sistema, jei ir tokia permaina neatsiras.
Užstatas yra brangus, bet jis labai gerai veikia, todėl jo išplėtimas būtų veiksmingas. Manau, kad vertėtų nustoti tampyti šią „piniginę paklodę” ir svarstyti apie naudingas permainas”, – apibendrino A. Reipas.
Tokia sistema demotyvuotų rūšiuoti?
Tačiau didžiausios licencijuotos pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos VšĮ „Žaliasis taškas” atsiųstame komentare teigiama, kad užstato sistemos išplėtimas ne tik keltų grėsmę demotyvuoti gyventojus rūšiuoti, bet ir pabrangintų kasdienes prekes galutiniam vartotojui.
Remdamasi Aplinkos ministerijos atlikta studija, organizacija „Žaliasis taškas” teigia, kad tokiam projektui įgyvendinti reiktų papildomų 120 mln. eurų investicijų, o stiklo tvarkymo pabrangimas užstato sistemoje, lyginant su konteinerine, būtų „neproporcingas ir aplinkosauginei naudai”.
„Išplėtus užstato sistemą, dabar veikianti konteinerinė rūšiuojamojo surinkimo sistema taptų didele dalimi nereikalinga – stiklo konteinerių tinklą toliau turėtų išlaikyti jame likę – pavyzdžiui, konservuotų agurkų ar pomidorų, pieno, mėsos ir kitų produktų gamintojai ir importuotojai, o tai reiškia, kad ir šie produktai brangtų. Taip iš esmės būtų silpninama esama pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo sistema, mažėtų gyventojų pasitikėjimas ja, būtų prarandama ES parama ir didelė dalis jau padarytų investicijų”, – tikina „Žaliasis taškas”.
Gamintojai ir importuotojai – sistemos įkaitai
VšĮ „Žaliasis taškas” atsiųstame komentare rašoma, kad minima „Metrail” byla atskleidė galiojančio teisinio reguliavimo trūkumus ir sistemos ydas: „Akivaizdu, jog aplinkosaugos institucijų išduodamos licencijos atliekų tvarkytojams neužtikrina patikimo atliekų tvarkymo, o atliekami patikrinimai neužkerta kelio pažeidimams.”
„Žaliasis taškas” komentare teigiama, kad šiuo metu gamintojai ir importuotojai yra tapę esamo teisinio reguliavimo įkaitais, kai gali būti ir yra baudžiami dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių įtakos. Vis dėlto, organizacija sutinka, jog dabartinė sistema tikrai turi būti reformuojama, tačiau atsakomybė turi būti nustatyta proporcingai visiems sistemos dalyviams.
„Kalbant apie atsakomybių pasiskirstymą tarp gamintojų ir importuotojų bei atliekų tvarkytojų, pastebėtina, jog šiuo metu neproporcingai aukšta mokestinė pareiga yra nustatyta tik gamintojams ir importuotojams, tuo tarpu atliekų tvarkytojams galioja tik administracinės nuobaudos, kurios yra daug mažesnės už mokesčius taikomus gamintojams ir importuotojams”, – rašoma komentare.