Vėjo jėgainė iš vidaus: nufilmuota, kokie vaizdai atsiveria užkilus į patį viršų

Netoli Stungaičių kaimo, Šilalės rajone, aukštai iškilusios stovi šešios vėjo jėgainės. Šiam jėgainių parkui prižiūrėti užtenka trijų darbuotojų – jėgainių darbas automatizuotas – jos pačios žino, kada sustoti, o kada esant tinkamam vėjui – suktis.

Vienoje iš vėjo jėgainių apsilankė ir DELFI. Pastaroji vėjo jėgainė buvo pastatyta 2011 metais, jos aukštis siekia 100 metrų. Jei prilygintume jos aukštį pastatui, jis galėtų būti apie 30-ies aukštų – šiek tiek aukštesnis nei Vilniaus miesto savivaldybės pastatas, tačiau šiek tiek žemesnis nei „Europa“ verslo centras.

Aukščiausios vėjo jėgainės, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos (LVEA) direktoriaus Aisčio Radavičiaus teigimu, yra Šilutėje ir prie Mažeikių, ten jų aukštis iki gondolos siekia net 120 metrų: „Aukščiausias prieš mus esančios jėgainės taškas būtų apie 150 metrų, kadangi papildomus 50 metrų sudaro mentė.“

Jėgainės valdomos iš Vilniaus

A. Radavičius pasakoja, jog jei vėjo jėgainės mentės nesisuka, tai reiškia, jog vėjas tądien per silpnas: „Šiandien vėjas silpnas – kažkur 3 m/s, todėl jei jėgainė ir nesustojusi, ji sukasi lėtai, elektros negamina.“

Visas vėjo jėgainių darbas automatizuotas – nors jėgainės stovi nutolusios apie 230 kilometrų nuo Vilniaus – būtent iš sostinės jos ir yra valdomos. Vėjo jėgainių parko darbą kompiuterių ekranuose stebi „4ENERGIA“ įmonės projektų vadovas Lukas Meškelė, kuriam tenka aptikti ir jėgainių gedimus.

„Būna įvairių situacijų. Šios vėjo jėgainės yra automatizuotos, jos turi algoritmus, kurie padeda joms pačioms save „pasitaisyti“. Jei atsiradusio gedimo vėjo jėgainė pati negali pataisyti, tada kviečiame Mindaugą, kuris atvažiuoja ir nustato, koks gedimas įvyko. Daugiausia problemų būna su jėgainės pasisukimais – jos pasisuka pagal vėjo kryptį pačios, tačiau kartais pasitaiko ir problemų“, – pasakoja L. Meškelė.

Liftu į viršų per 15 minučių

Vėjo jėgainės gondola sukasi aplink savo ašį, kad vėjas visą laiką pūstų į jėgainės rotorių. Pasisukimams atlikti reikalingi 8 hidrauliniai varikliai. Būtent jais, atsiradus kažkokiems sutrikimams, Mindaugas Kybartas, aplankytų vėjo jėgainių parko serviso vadovas, ir rūpinasi.

Prieš pakylant į vėjo jėgainės viršų, mums apačioje besišnekučiuojant, M. Kybartas nusuko jėgainės mentes į kitą pusę – taip užtikrinant, jog nuo menčių krintantis ledas ar sniegas nieko nesužeistų.

„Kiekvienoje mentėje yra davikliai, kurie matuoja jos vibraciją, jei mentė apšąla – išsibalansuoja aerodinaminės savybės, pasiekus tam tikrą lygį, vėjo jėgainės būna stabdomos ir dėl apšalimo“, – paaiškino L. Meškelė.

Nustatytas ir tam tikras vėjo greitis, kurį pasiekus vėjo jėgainė automatiškai sustoja, tam, kad nesulūžtų mentės. Vėjo jėgainė taip pat reaguoja į vėjo gūsius, jei jie ilgesni, tęsiasi ir vėjas siekia 25 m/s – ji sustoja.

L. Meškelė pasakoja, jog vėjo jėgainė – labai protingas prietaisas. Jos mentės juda aplink savo ašį tam, kad „pagautų“ kuo daugiau vėjo: „Vėjo jėgainės sparnas toks kaip lėktuvo. Taip pat jėgainėje yra stabdžiai, visai kaip automobilyje, kurie sustabdo mentes. Taip jos apsaugomos – mentės yra jautriausia vėjo jėgainės dalis, pagamintos iš stiklo pluošto, todėl jos pakankamai brangios.“

Įėjus į jėgainės vidų – ankšta. A. Radavičius patikino, jog ši jėgainė maža, yra ir didesnių, kurių viduje galima ir dviračiu pravažiuoti. Norint pakilti į jėgainės viršų – gondolą – tenka keltis nedideliu liftu apie 15 minučių į viršų, beje, lifte telpa tik du žmonės. Taip pat būtina dėvėti apsauginį šalmą bei naudoti karabinus – jais būtina prisisegti.

Po 25 metų – keli variantai

Vėjo jėgainės statomos veikti ketvirčiui amžiaus. Prabėgus 25-čiui jėgainės gali laukti keli variantai: „Kadangi pirmosios turbinos Lietuvoje atsirado 2004 metais, pas mus dar nebuvo svarstoma, ką daryti tada, kuomet vėjo jėgainės gyvavimo laikotarpis eina į pabaigą.

Tačiau Europoje yra taikomi keli variantai. Galima tokias jėgaines atnaujinti – jei jos dar tinkamos tolesniam darbui, pakeisti tam tikras detales ar perkelti į kitą vietą. Taip pat galima tiesiog prailginti jėgainės darbo laikotarpį, jei jos vis dar tinkamos. Na, ir trečiasis variantas, jei taip yra nusprendžiama – jėgainės išmontavimas“, – teigia A. Radavičius.

Kaip pagaminama elektra?

Paklausus, kokiu būdu vėjas pagamina elektrą, L. Meškelė nupasakojo gamybos procesą: „Dėl vėjo sukasi jėgainėje esantis rotorius, viduje rotoriaus yra pavarų dėžė, visai kaip automobilyje. Nors jėgainės mentės sukasi lėtai, tačiau pastaroji greičių dėžė tą mažą greitį paverčia dideliu, kurio užtenka generatoriui, gaminančiam elektros energiją.“

„Tačiau, jei lauke vėjas nedidelis, net greičio pakeitimas neskatina generatoriaus veikti,“ – pridėjo A. Radavičius.

Per mėnesį jėgainė sukasi apie 30–40 proc. laiko. Tam, kad vėjo jėgainė palaikytų savo darbą, jai taip pat būtina elektros energija. L. Meškelė tikina, jog elektros energijos vėjo jėgainei tam, kad ji pagamintų elektrą, nereikia, bet jėgainės vidaus apšvietimui, transformatoriaus darbo palaikymui elektros reikia.

„Dabar, kai nesisuka, jėgainė sunaudoja apie 8 kW per valandą. Seniau sunaudodavo 16 kW per valandą. Žinau, pavyzdžiui, Suomijoje yra vėjo jėgainių, kurios sunaudoja ir 60 kW per valandą, nes jose įrengti šildytuvai”, – patikino M. Kybartas.

Jėgainių jūroje – kol kas nebus

A. Radavičius pasakoja, jog dabar vėjo jėgainės vis aukštėja, didėja ir pačios mentės – kuo aukščiau, tuo stipresnis vėjas, kuo didesnės mentės, tuo daugiau „pagauna“ vėjo. Galingesnės tampa ir turbinos – jei vėjo jėgainę statytų šiandien, A. Radavičius teigia, jog ji būtų mažiausiai dvigubai galingesnė – nuo 2,3 MW iki 4 arba net 5 MW.

„Tai reiškia, jog didėja efektyvumas. Galingumai didėja, kada jie sustos, dar nėra aišku. Jūroje yra minčių statyti ir 12 ar 15 MW jėgaines. Pas mus jūroje jėgainių nėra ir kol kas, artimiausiu metu – nenusimato. Nors klimato sąlygos būtų labai palankios. Yra padarytos kelios studijos apie Baltijos jūrą – Vokietija, Danija, Lietuva bei Latvija yra tos valstybės, kurios turi ekonomiškai palankiausias sąlygas vėjo energetikai jūroje. Danai su vokiečiais jau vysto vėjo energetiką jūroje, o mums reikėtų apie tai rimtai pagalvoti“, – pasakoja A. Radavičius.

Numatyta plėtra – atsargi

Vėjo energetika kadaise buvusi nišine sritimi, jau pernai tapo antruoju elektros energijos gamybos šaltiniu Europoje – aplenkė anglį ir nusileidžia tik dujoms. Tačiau beveik visos atsinaujinančios energetikos sritys, tuo pačiu ir vėjo, reikalauja valdžios įsitraukimo bei paramos, tikina A. Radavičius.

„Skatinimas buvo. Nuo 2011-ųjų įsigaliojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, tuo metu, kai jis buvo rengtas, buvo tikrai stipri politinė valia, buvo priimtas pakankamai geras įstatymas. Tačiau numatytą plėtrą jau įgyvendinome – 500 MW instaliuotos galios pasiekėme. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 509 MW ir ta plėtra dabar nebevyksta“, – teigia A. Radavičius.

Parama gaunama ir per padidintą rinkos tarifą – aplankyta vėjo jėgainė gauna 86 eurus už pagamintą MWh. Nors priemoka yra gana nemaža, tačiau ir investicijos statant jėgainę buvo didelės – dabar pastatyti vėjo jėgainę kainuotų pigiau. A. Radavičius pasakoja, jog jei plėtra vyktų dabar, naujai pastatytos jėgainės elektros MWh kaina būtų apie 50 eurų.

„Pasigendame ambicijos iš valdžios. Energetikos ministerija yra parengusi strategiją, kurioje numatyta plėtra artimiausiems metams ir vėliau, tačiau ji pakankamai atsargi“, – mano A. Radavičius.

Anksčiau buvo skaičiuojama, jog 1 MW instaliuotos galios kainavo apie 1,5 mln. eurų, dabar, kainoms šiek tik sumažėjus, 1 MW kainuotų apie 1 mln. eurų: „Jeigu šiuo metu būtų statomas 60 MW galios vėjo jėgainių parkas, jis kainuotų apie 70 mln. eurų. Na, o atsipirkimą kiekvienas vystytojas skaičiuoja skirtingai, aš negalėčiau pasakyti apie tai kažkaip apibendrintai. Tai priklauso ir nuo projekto, ir net nuo vietovės“, – paaiškino A. Radavičius.

Atliekamas poveikio aplinkai įvertinimas

Vienas vėjo jėgainių statybos projektas pritraukia iki 30-ies vietinių kompanijų. Beje, prieš statant vėjo jėgainę yra vykdomas ir poveikio aplinkai įvertinimas. Jo metu yra stebima paukščių migracija, stengiamasi į tai atsižvelgti, jog nauja jėgainė kuo mažiau migraciją trikdytų. Tačiau pasitaiko, jog paukščiai patenka į jėgainę ir žūsta. Taip pat, paskutiniu metu atkreipiamas dėmesys ir į šikšnosparnių migraciją.

„Tai socialiai atsakingas verslas. Taip pat rūpinamasi ir aplinkosauga. Skaičiuojama, jog nuo vėjo jėgainės pagaminimo iki išmontavimo, vienai kilovatvalandei elektros pagaminti išmetama apie 10 gramų anglies dvideginio, tuo tarpu dujos išmeta apie 400 gramų, o anglis – 900 gramų“, – teigia A. Radavičius.

Stengiamasi atsitraukti ir nuo gyvenviečių, nes gyventojai taip pat gali jausti tam tikrą diskomfortą. Pirmiausia – vėjo jėgainių menčių šešėliavimas. Elektrinės skleidžia ir infragarsą, kuris žmogaus ausims nėra girdimas. Atlikti tyrimai, A. Radavičiaus teigimu, irgi nerodo, jog šis garsas sukeltų žmonėms kažkokius negalavimus, nebent pavieniais atvejais.

„Tai vieninteliai pašaliniai veiksniai, tačiau atsižvelgiant į juos, vėjo jėgainės statomos bent jau 500 metrų nuo artimiausių gyvenviečių. Bet pastačius jas galima šalia ir ūkininkams dirbti, ir gyvuliai gali ganytis – kurmiai, taip sakant, tikrai neišsibėgioja“, – pasakoja A. Radavičius.

Ar realu pačiam pasistatyti jėgainę?

„Žinoma, jog realu. Tokių jėgainių pas mus jau nemažai stovi. Pavienių, mažesnių – tikrai yra, galbūt, lyginant su Danija, įspūdingo kiekio tikrai nėra, bet iki 100 bokštų pavienių elektrinių Lietuvoje tikrai yra. Vėjo jėgainių parkuose – 260 bokštų, beje, parkais laikome tada, kai jie vienija 3 vėjo elektrines ir daugiau.

Jeigu kažkas nori – kodėl gi ne? Būna žmonės naują nusiperka, kas nors dėvėtą nusipirkę pasistato. Dažnai jos nebūna labai galingos – pasitaiko ir apie 350 kW galingumo. Su tokiomis jėgainėmis mūsų asociacija nedirba, manome, jog jos nėra labai efektyvios, bet taip, sprendimų, žinoma, jog yra“, – apie individualias vėjo jėgaines pasakojo A. Radavičius.

Lietuvoje sąlygos vėjo energetikai bene palankiausios. Numatytus tikslus naujoje, Seime patvirtinimo laukiančioje, Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje A. Radavičius vertina teigiamai bei tikina, jog iššūkių gali būti su perdavimo tinklais, bet numatyti tikslai, ne tik įgyvendinami, bet ir pageidautini.