Vilnietė nutarė gyventi kitaip: visą mėnesį šiukšles kaupė balkone

„Apsilankymas parduotuvėje be plastikinių maišelių ar bambukinis dantų šepetėlis su žiupsneliu sodos vietoje dantų pastos“ – pirmuosius „Zero waste“ filosofijos žingsnius, vedančius link švaresnio rytojaus, įvardija ekologiškos gyvensenos puoselėtoja Gintarė Dambrauskaitė.

„Zero waste“ – sąmoningas gyvenimo būdas, kai kiekvieną savo pasirinkimą pasveri. Tu žinai, iš kur atkeliavo kiekvienas produktas ir kiek jis žaliavų suvartojo savo gamybai, žinai, kur jis atsidurs. Žinai pradžią – žinai pabaigą.

Žinai, kokia yra plastiko kaina – gamtos, aplinkosaugos atžvilgiu supranti, kokią jis žalą padarys. Renkiesi savo gyvenimo būdu neteršti aplinkos arba teršti kuo mažiau, pagal galimybes, kurios, beje, kiekvienoje šalyje yra skirtingos“, – trumpai propaguojamą gyvenseną apibūdino Gintarė.

Parduotuvės jau žino – „čia tie, kurie ateina su savo maišeliais“

Pirmuosius „Zero waste“ arba beatliekinio gyvenimo būdo žingsnius pašnekovė pradėjo žengti prieš 8-erius metus: „Pirmą kartą konkrečiai su tuo, kaip su gyvenimo būdu, susidūriau tada, kai gyvenau Kanadoje, nes ten yra apie tai kalbama, yra ne tik specializuotos parduotuvės, bet ir nuėjus į prekybcentrį randi standartinį prekių skyrių ir atskirą skyrių, kuriame atsineši savo tarą ir viską piliesi pats.

Už to aš ir užsikabinau – prisipirkau įvairių medžiaginių maišelių, taros ir pradėjau taip gyventi. Man tai buvos savotiškas išsilaisvinimas – aš įsidedu kiek aš noriu, ko noriu, grįžtu namo ir aš neturiu tampyti šiukšlių, aš jų tiesiog „nepadarau“. Ką atsinešiau, persipilu ir net atrodo, kad man nieks nebeaiškina, kaip turiu gyventi – aš pati pasirenku ir perku tiek, kiek man reikia, pagal savo poreikius.“

Savuose maišeliuose bei taroje Kanadoje Gintarė pirko viską – vaisius, daržoves, net miltus. Grįžus į Lietuvą merginai teko adaptuotis – čia visai kitaip.

Pašnekovė tikina, jog Vilniuje, Pilaitėje, aplinkui namus esančias parduotuves jau perauklėjo, o darbuotojai jau žino, kad ji su vyru yra tie, kurie atsineša savo maišelius: „Lietuvoje sunkiau. Šiuo metu atsirinkinėju, kokioje parduotuvėje ką galiu nusipirkti be pakuotės.

Taip išeina, kad vienų produktų einu į vieną parduotuvę, kitų į kitą. Turgus – geras variantas norint išvengti pakuočių, bet pastebėjau, jog turguje apsipirkinėti ekonomiškai nepalanku.“

Asmenine švente laiko taromatų atsiradimą

Gyvendama ir dirbdama Kanadoje Gintarė matė ir kitokią šios šalies rūšiavimo sistemą: „Skardinės bei stiklas buvo ruošiama viena kryptimi, pieno buteliai, kurie buvo pagaminti iš minkšto plastiko, turėjo būti rūšiuojami irgi atskirai – jiems kai kur buvo skiriami atskiri konteineriai. O visa kita – panašiai kaip pas mus. Žmonės noriai rūšiuoja.“

Merginai teko gyventi ir Vokietijoje – čia ji persikėlė, kai jai buvo 9-eri. Gintarei augant ji visuomet girdėdavo apie ekologiją, taršą, rūšiavimą: „Man buvo 9 metai ir man buvo taip sunku suvokti, kuo šitas popierius skiriasi nuo šito popieriaus? Kodėl šitas metamas į plastiko, o šitas į popieriaus konteinerį? Bet pamažu aš supratau.

Vokietijoje viskas išrūšiuojama ir tu žinai, kad viskas bus pernaudojama, perdirbama. Ten taip pat gali apsipirkti „be atliekų“, ten turbūt daugiausiai ir išmokau. Į viską buvo žvelgiama per ekologiją, žmonės noriai rūšiuoja, jiems visa tai yra artima ir visi oficialiai, garsiai apie tai kalba, o ne tik kažkoks keistuolių būrelis. Apie tai kalba valdžia, jie mato problemą ir sako, kad ją reikia spręsti.“

G. Dambrauskaitė teigia, jog dažniausiai žmonės net nežino, iš kur atkeliauja tam tikri produktai, dažnai to nežino ir patys pardavėjai, todėl mergina skatintų klausti, bent kartą pasidomėti, iš kur atkeliauja plastikas, kaip jis gaminamas, kokią žalą jis daro ir kodėl apie tai kalbama.

Pagrindiniais „Zero waste“ tikslais Gintarė įvardijo šiuos: mažesnis atliekų susidarymas; gyvenimas padarant kuo mažiau žalos bei taršos gamtai; produktų, kurių visai nereikia, atsisakymas; antrinis daiktų, pavyzdžiui, stiklainių, panaudojimas; taip pat jau turimų daiktų taisymas sugedus, pernaudojimas, o ne pirkimas iš naujo; rūšiavimas bei kompostavimas.

Asmenine švente mergina laikė taromatų įvedimą Lietuvoje, dabar su džiaugsmu ji laukia nuo kitąmet įvedamo atskiro maisto atliekų surinkimo: „Maisto atliekas aš ir dabar rūšiuoju atskirai, dedu jas į suyrančius maišelius, tiesiog esu taip įpratusi ir man ranka nekyla visko versi į vieną. Laukiu, kada nesijausiu keistuole tai darydama.“

Tapti veganu nėra būtina

Gintarė maitinasi tik augaliniu maistu. Tokį sprendimą ji priėmė po to, kai pradėjo domėtis, kokią didelę žalą aplinkai daro gyvulininkystė. Keletą mėnesių ji kiekvieną dieną skaitė straipsnius, žiūrėjo dokumentiką, domėjosi apie tai.

Kaip pati Gintarė sako, mitybą ji kartu su vyru pakeitė tikrai ne dėl populiarumo ar mados: „Gyvenseną maitinimosi prasme pakeitėme prieš pustrečių metų. Esame linkę gyventi ne pertekliuje, o labiau minimalizme, to, ko tikrai nereikia, nepirksime, neturime per daug daiktų. Pagrindinė vertybė – pagarba sau, gamtai ir aplinkiniams.

Taip yra ir su maistu – kai žiūrime iš savos prizmės, „Zero waste“ ir veganizmas yra susiję, tai tas pats, nes savo mitybai per dieną padarome daugiausiai sprendimų – ką valgysime, kur valgysime, kada – viskas sukasi aplink mūsų mitybą ir visi turime vienodą galimybę per savo mitybą prisidėti prie taršos.

Smurtas gyvulininkystėje yra viena, tačiau tarša ir jos kiekiai, kurie tiesiogiai patenka į aplinką – išmatos, nuotekos – labai svarbūs.“

Paklausus Gintarės, ar norint taikyti „Zero waste“ gyvenseną savo kasdienybėje būtina tapti veganu, mergina atsako, jog veganizmas neturėtų būti kraštutinumas, kaip taisyklė ar religija: „Nenusiženk arba kitaip būsi nuodėmingas – ne, jeigu tu sąmoningai apsipirkinėji ir nenori fiziškai papildomų šiukšlių sukaupti – taip ir elkis, nusipirk daugkartinius maišelius – bet koks mažas žingsnis jau yra pagalba.

Neprivalai keisti visos savo gyvensenos vien tik dėl to, kad taip „Wikipedijoj“ parašyta. Tiesiog reikia pagalvoti, kokius mažus žingsnius tu šiandien gali padaryti, kad rytojus būtų švaresnis. Ne visiems viskas yra priimtina, bet jei bent jau susimąstai apie taršą – viena mintis gali pagimdyti kitą ir taip po truputį stumiesi į priekį. Neturime visi taip radikaliai pradėti permainas nuo visko.“

Esame sūrio narkomanai

Valgydama augalinį maistą Gintarė tikina pastebinti, jog atliekų susidaro taip pat mažiau – mažiau įvairių pakuočių bei indelių, perkant tik daržoves ar kruopas savoje taroje pavyksta jų ir visai išvengti.

Gintarei ir jos vyrui Mantautui, kartą sužinojus iš kur atkeliauja pienas ir ką daro pieno industrija su karvėmis, sūrio nebesinori: „Sužinojus tam tikrą informaciją – nebegalėjome tiesiog užsimerkti, pabudus sunku vėl užmigti. Ištuštinome namie visas spinteles, užtrukome mėnesį, kol peržvelgėme visus produktus, nes ir paprasčiausias džiūvėsis gali turėti pieno miltelių.

Atradome daug produktų, kurie suteikia mums lengvumo, verčiau valgome daržoves, įvairias kruopas, nei kažkokius pusfabrikačius. O kalbant apie pieną – daugelis žmonių net nesuvokia kas yra pienas – juk tai motinos ryšys tarp vaiko – karvės tarp veršiuko.

Karvės pienas yra pritaikytas ir suformuluotas taip, jog tiktų veršiukui, o ne žmogui – mums jis nėra pritaikytas. Pagal sudėtį, savo lengvumą žmogaus motinos pienui artimiausias iš visų gyvūnų būtų žiurkių pienas. Visame piene yra morfino, tam, kad vaikas prisirištų prie motinos, todėl dieviname ir sūrį, nes prie jo prisirišame, esame sūrio narkomanai.“

Turime pažinti savo šiukšles

Šiemet sausį Gintarė taip pat nusprendė daryti eksperimentą – savo balkone ji kaupė namuose susidarančias atliekas – taip mergina norėjo pažinti savo šiukšles, pamatyti, kiek jų susidaro ir kaip būtų galima jų išvengti.

Šiukšles mergina kaupė sausį, šiek tiek eksperimentą tęsė vasarį, kol lauke dar buvo šalta ir atliekas buvo galima laikyti balkone. Plačiau apie G. Dambrauskaitės „Zero waste“ iššūkį galite pamatyti apačioje esančiame vaizdo įraše.

Nulis – graži siekiamybė

Ar „Zero watse“ gali užtikrinti visišką atliekų susidarymo „nulį“, Gintarė abejoja, ypač gyvenant Lietuvoje. Pašnekovė tikina, jog remiantis „Zero waste“ filosofija, jei ir nebus sukaupiama tiek daug atliekų namuose, jų vis tiek bus sukaupiame kažkur kitur – nuėjus į svečius ar restoraną kažkas vis tiek „pagamins“ atliekas tam, kad būtum sotus.

„Manau, kad tas „nulis“ labiau yra graži siekiamybė arba utopija, galbūt labiau reiktų susikoncentruoti ties tuo, ko tikrai galima išvengti ir kas tikrai nėra būtina. Jei susergi ir nusiperki vaistų – jie būna pakuotėje, bet kas yra svarbiau – ar ta viena maža pakuotė, ar sveikata? Reikia pasverti, kas yra protinga ir kas yra tiesiog kraštutinumas, kurio nebūtina laikytis“, – teigia G. Dambrauskaitė.

Gintarė pasakoja, jog propaguojančių „Zero waste“ filosofiją savo gyvenimuose atsiranda vis daugiau – ypač tarp jaunimo. Visgi pašnekovė neslepia nusivylimo, jog ekologijos, žiedinės ekonomikos klausimai Lietuvoje užima paskutinę vietą, jei, apskritai, tą vietą turi: „Nesu nei ekonomikos ekspertė, nei politikė, bet, manau, jog turime kalbėti ne tik apie politinį šalies saugumą, bet ir apie tai, kas dedasi mūsų šalies viduje, kas darosi su mūsų gamta.“