Šiaudinio namo paslaptys: taip gyventi ryžtųsi ne kiekvienas

„Litexpo“ parodų centre vykusioje parodoje „Ekologika“ būstų iš molio ir šiaudų architektas Petras Devižis atskleidė, kaip statomi ekologiški namai ir koks gyvenimas juose verda. Architektas plačiai atvėrė Vilniuje esančio ekologiško būsto duris ir pakvietė į virtualią ekskursiją.

Apleidus namą jo vietoje nieko nebelieka

Molio ir šiaudų namai pakyla tarsi iš niekur be statybininkų būrio pagalbos – statymo procese dažniausiai dalyvauja tik architektas, statomo būsto savininkas ir jo draugai.

Vieną iš P. Devižio statytų namų Vilniuje žmonės praminė molio-šiaudų namu, tačiau architektas tiki, jog namas turėtų būti vadinamas kitaip. „Visų pirma, žmonės mato molį. Iš tikrųjų tai yra presuotų šiaudų pastatai, kurių sienos yra užmoliuotos“, – paaiškina jis.

Architektas neslepia, jog statydamas tokius namus į jų išorę nekreipia daug dėmesio. Pasak jo, statant namus svarbiausia stengtis dėl namo vidaus, o išorė ir taip išeina savaime. P. Devižis prisipažįsta, jog Vilniuje stovinčio šiaudinio namo statybos vyko be jokio projekto.

„Šio namo statyboje naudotos medžiagos yra išnykstančios. Tai reiškia, jog jei šis namas bus apleistas, medžiagos išsisklaidys gamtoje ir po kelerių metų toje vietoje, kurioje stovėjo namas, nieko nebeliks, išskyrus stiklo ir metalo detales“, – aiškina vyras.

Šiaudinės „plytos“ sudedamos be jokio skiedinio

Pasak jo, šiaudinių pastatų sienų storis gali būti labai įvairus. Šiaudai presuojami įprastomis ūkininkų naudojamomis presavimo mašinomis, o gautų lakštų svoris gali būti nuo 45 centimetrų iki metro pločio.

Šiaudinės „plytos“ sudedamos nenaudojant jokio skiedinio – jos tiesiog persmeigiamos pagaliais, o rišamąja medžiaga tampa molis. Šiaudinių sienų dengimui architektas mėgino naudoti to paties sklypo žemėje rastą molį, tačiau teko jo užsisakyti ir papildomai, nes paties išsikastas molis pasirodė ne itin tvirtas. Architektas prisimena, jog už užsakyto molio sunkvežimį sumokėjo apie 100 eurų.

Tiesa, molio negali būti naudojama pernelyg daug – jo svarbu naudoti kiek tik galima mažiau. Kuo daugiau šiaudų ir kuo mažiau molio sienose, tuo namo viduje šilčiau.

P. Devižis prisimena laikotarpį, kai dauguma žmonių statydavo pastatus vien iš silikatinių plytų tarsi nesuprasdami, kad galima statyti namus ir iš kitų medžiagų. Tai jis vadina statybine psichoze.
„Šiandien jau praktiškai niekas nebesistato namų iš šios medžiagos, nes pasirodo, kad silikatinė plyta praktiškai neatlieka jokios naudingos funkcijos. Ji skaidri šildymui, yra sunki ir brangi“, – pastebi jis.

Stogas – izoliacinė plėvė, užslėgta žemėmis

Dar viena neįprasta šiaudinio namo savybė yra ant stogo auganti žolė. Žemė, ant kurios buvo statomas namas, užkeliama ant viršaus – taip išsaugoma pieva. Pastačius sienas iš suspaustų šiaudų ir padengus jas molio sluoksniu, ant viršaus dedama izoliacinė plėvė.

O kaip ji pritvirtinama? „Į šiaudus vinies neįkalsi. Taip, galima įkalti, bet tai bus be jokios naudos. Tam, kad vėjas plėvių nenuneštų, jos tiesiog prislegiamos žeme. Tuomet namas stovi tol, kol neprakiūra stogas: jeigu jį kas nors užtaiso, tai nieko baisaus“, – tikina P. Devižis.

Pasak jo, lietaus šiaudiniame name taip pat nereikia bijoti – priešingai, galima džiaugtis, kad jis palaisto ant stogo augančią pievą. Architektas atkreipia dėmesį, jog taip augančiai žolei trūksta drėgmės, todėl svarbu nepamiršit kartais ją palaistyti.

Mano, jog šiaudiniuose namuose gimstamumas yra didesnis

Neilgai trukus po konkretaus šiaudinio namo statybų, jame iškart atsirado vaikų – architektas tikina, jog tai nėra atsitiktinumas. „Kiek teko dalyvauti šiaudinių namų statybose, juose pastebiu didesnį gimstamumą nei iš kitų medžiagų pastatytuose namuose. Taip yra todėl, nes žmonės patys dalyvauja šiose statybose ir žino, kad bet kada prireikus galės nesudėtingai pasistatyti kitą namą. Jie yra atsipalaidavę“, – teigia P. Devižis.

Architektas prisipažįsta, jog jam būtų įdomu atlikti tyrimą ir nustatyti, kaip atrodo mirties architektūra – namai, kuriuose vaikai negimsta.

Nors šiame name esantys laiptai yra be turėklų ir gali pasirodyti nesaugūs, pašnekovas užtikrina, jog dvejų metų vaikas dar nėkart nėra nuo jų nukritęs.

Paklaustas, kokio dydžio yra šis namas ir kiek kvadratinių metrų jame galima suskaičiuoti, architektas nusijuokia: „Čia nėra nei vieno kvadrato. Vien apskritimai. Jokio kampo – nėra net kur vaikų statyti.“

Šiaudiniame name pakanka paprasto židinio

P. Devižis šį namą gali pavadinti kvėpuojančiu, nes jis neturi jokių izoliacinių plėvių, išskyrus stogą. „Teko net skaityti apie tokį judėjimą, kurio dalyviai yra prieš plėvių naudojimą statyboje. Įsivaizduokite: plėvė dažniausiai yra ne kas kita, kaip didelis polietileninis maišas, į kurį žmonės įlenda. Tai tarsi sintetiniai rūbai, nuo kurių darosi karšta“, – pastebi architektas.

Įdomu, kiek iš viso tokių namų stovi mūsų šalyje? Architektas skaičiuoja, jog jam teko dalyvauti apie 20 apvalių namų statybų. Ilgą laiką statęs apvalius namus, P. Devižis pasitiko naują kūrybinį periodą ir pradėjo mąstyti apie ovalių namų statymą. Pastarieji nuo apvalių skiriasi tuo, jog turi būti dalinami į dvi dalis.

Apvalaus namo vidus nėra dalinamas, išskyrus atskiriamą vonią, tualetą ir antrame aukšte esančius miegamuosius. „Apvaliame šiaudiniame name sudėtingos šilumos sistemos nėra reikalingos. Jame užtenka paprasčiausio židinio arba krosnies – taip apšiltinamas visas namas, nes šiluma taip pat pakyla ir į viršų“, – aiškina architektas.

P. Devižio teigimu, kasmet Lietuvoje padaroma tiek šiaudų, jog užtektų kiekvieno žmogaus namo statyboms. „Šiaudinių namų privalumas – jie labai šilti ir reikalauja nedaug malkų. Toks namas yra ilgaamžis ir bet kada galima paprastai pasistatyti naują namą kitoje vietoje“, – pabrėžia jis.