Skuodo rajono savivaldybės administracijos kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Laura Popovienė aiškina, jog Barstyčius labiausiai išgarsino pokario metais Puokės kaime aptiktas ir 1958 m. melioratorių atkastas didžiausias Lietuvos riedulys, ledynų atneštas iš Suomijos pietvakarių prieš 13-14 tūkstančius metų.
L. Popovienė dalinasi padavimu, kuriame sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Barstyčių akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.
Tačiau Barstyčių akmenį žmonės pastebėję tik 1957 m., kai melioratoriai kasdami griovius aptiko milžinišką akmenį. Didžioji riedulio dalis buvo ledyninėje sąnašoje, tik akmens ketera kyšojo paviršiuje, todėl nuspręsta jį iškasti visą. Tuomet tyrėjai nustatė, kad akmuo yra netgi didesnis už tuomet didžiausiu Lietuvos akmeniu laikytą Puntuką.
Akmens ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis – 7,5 m, svoris – apie 680 t.
Šis akmuo yra antras pagal dydį Lietuvoje, jį galima rasti Anykščių apylinkėse. Puntuko akmenyje iškalti „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai.
Apie Puntuko akmenį išlikusi ne viena legenda. Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka su DELFI dalijasi net keliomis.
„Žmonėms, įsikūrusiems Anykščiuose, reikėjo bažnyčios. Jie ją pastatę ant velnių tako ir taip trukdė velniams. Pastarieji nutarė bažnyčią sugriauti. Paprasčiausia buvo atnešti akmenį, užmesti ant bažnyčios, kad ji sugriūtų. Tačiau benešant tą akmenį sugiedojo gaidys: akmuo iškrito, o velnias nukūrė į pragarą.
Kita legenda apie Puntuką, kad kaime gyveno žynė Anykšta. Jos pirkią norėjęs sudaužyti velnias. Bet akmuo tikslo taip pat nepasiekė – velnias jo neprinešė ir užmetė ant kitos pirkios, kurioje gyveno toks pikčiurna Puntukas. Todėl ir gavo pavadinimą Puntuko akmuo“, – pasakoja K. Šerepka.
Manoma, kad pirmiausia atsirado Puntuko akmens pavadinimas, o vėliau žmonės mitais ir legendomis bandė jį paaiškinti.
Puntukas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio (iš jų – 1,5 m po žeme).
Šis akmuo yra trečias pagal dydį mūsų šalyje. Jo forma netaisyklinga, iš viršaus primena trikampį. Akmens paviršius – aptakus, po pervilkimo liko lynais apibrūžintų vietų.
Jis yra Kelmės rajone, Pakražančio seniūnijoje, Vileikių kaime. Seniūnijos seniūnas Alfonsas Sakalauskas sako, kad akmuo mito ar legendos neturi, tačiau jo tikrasis atsiradimas kaime yra įdomus. Anot pašnekovo, šis riedulys (tiksliau, virš žemės paviršiaus prasikišusi nedidelė viršutinė jo dalis) vietos gyventojams buvo seniai žinoma.
Čia dirbę melioratoriai vis užkliudydavo akmenį ir sulaužydavo savo prietaisus. Galų gale, tik 1974 m. jie pirmąkart buldozeriu prastumdė žemę ir plačiau atidengė riedulio nugarą. 1985 m. akmuo dar labiau buvo atkastas, užsimota jį žūtbūt iškelti į paviršių, paskelbti gamtos paminklu, padaryti prieinamu lankytojams. Keletą metų niekaip nepavyko iš vietos pajudinti apie 600 tonų sveriančio riedulio. 1989 m. pagaliau pavyko riedulį ištempti į paviršių ir nuvilkti iki artimiausios Vileikių kaimo kalvelės.
Riedulio ilgis – 7,84 m, plotis – 7,65 m, aukštis – 4 m, didžiausia horizontali apimtis – 23,2 m.
Taip vadinamas stambus akmuo Ukmergės rajono Pabaisko seniūnijoje su mažesniu šalia. Mokas stovi kairiajame Šventosios upės krante ant stataus šlaito, apaugusiame mišriu mišku. Akmens paviršius yra samanotas, o šalia jo stovi keletas nuoskalų, kurių stambiausia vadinama Moku arba „Moko sūnumi“.
Akmens ilgis – 8,5 m, plotis – 6,26 m, aukštis – 3,45 m.
Tokiu vardu pažįstamas mitologinis akmuo, esantis pietvakarinėje Skuodo rajono teritorijos dalyje, Šilalės kaime, Šakalės upelio kairiajame krante.
Salantų regioninio parko vyr. specialisto Andriaus Kazlausko teigimu, riedulį sudaro granitas, vadinamas rapakiviu. „Akmuo vietos gyventojų dėmesį nuo seno atkreipė savo dydžiu, dėl to ir buvo pavadintas Didžiuoju kūliu. Žemaitiškai kūlis – „akmuo“. Riedulys guli kalvelės pakraštyje, kurią seniau iš visų pusių supo pelkės. Per jas, link Šilalės kaimo vedė kūlgrinda – akmenų grindinys“, – aiškina jis.
A. Kazlauskas pasakoja, jog šalia Šilalės kūlio apie XVI-XVII a. veikė pagoniška šventykla su židiniu ir akmens aukuru.
Kūlio paviršius gruoblėtas, nelygus. Jis tarytum byra dideliais gabalais. Anot A. Kazlausko, taip yra todėl, nes šis granitas ypatingas, vadinamas „rapakivi” granitu. „Rapa” suomiškai reiškia „supuvęs, sutręšęs”, o „kivi” – „akmuo”.
Riedulys yra 3,66 m aukščio, 7,48 m ilgio, 5,4 m pločio.
Riedulys stovi Vištyčio regioniniame parke. Parko kultūrologė Rimutė Gagienė pasakoja, jog regiono gyventojai žino vieną legendą, kaip šis riedulys atsiradęs Vištyčio apylinkėse.
„Labai labai seniai pats neturtingiausias Vištyčio krašto gyventojas susapnavo, kad kažkur netoliese vaikšto nelabasis velnias ir nori kuo daugiau nedorų, piktų žmonių sielų pasiimti pas save. Velnias manęs, kad geriausia būtų sugriauti bažnyčią – tada žmonės atsisakytų tikėjimo, negalėtų melstis, neturėtų prieigos prie dvasinio ryšio.
Žmogus, susapnavęs tokį velnio kėslą, apie jį pranešė visiems miestelio gyventojams. Pasakė, kad reikia statyti naują bažnyčią, nes senąją norįs sugriauti velnias. Žmonės iškart pradėjo statyti naują bažnyčią. Tada nelabasis velnias užpyko ir dar labiau pasiryžo sugriauti bažnyčią. Jis pasiėmė akmenį, vieni žmonės sako, kad Puntuko brolį, kiti sako, kad rastą pakeliui, persimetė virve ir nešėsi sugriauti bažnyčią.
Nešęs iki miestelio, bet tikslo nepasiekė: ryte anksti užgiedojo gaidžiai ir velnias akmenį pametė. Žmonės pasakoję, kad akmuo taip tėškėsi į žemę, jog aplinkui pasipylė akmenukai, dėl to Vištytis yra akmenų kraštas. Velnias sumąstė, kad grįš kitą dieną pabaigti savo darbo. Kad atpažintų taip sunkiai neštą akmenį, jis įmynė savo kojos antspaudą ant akmens“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, žmonės iki šiol tiki, kad vanduo, susikaupęs tame įspaude, turi gydomųjų savybių.
Akmuo yra 4,01 m aukščio, 7,1 m ilgio, 4,74 m pločio.
Šis riedulys yra šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime. akmuo laikomas ypatingu – paviršiuje matomas įdubimas laikomas laumės pėdsaku. Dėl to kartais riedulys vadinamas Laumės kūliu.
Šio akmens atsiradimą aiškina įvairūs mitai. Viename iš jų pasakojama, kad naktimis ties akmeniu praeiviams rodydavosi šmėklos, o vėlai vakare iš daubos nuo akmens link alkakalnio eidavo liepsnelės. Ant akmens stovėjusi pirtis, kurioje šeštadieniais po darbų perdavosi mergos, bernai ir ūkininkai.
Akmuo 8,5 m ilgio, 6,5 m pločio ir 1,5 – 1,9 m aukščio.
Šis riedulys guli Utenos rajone, Leliūnų seniūnijoje, Vosgėlių kaime. Riedulys turi netaisyklingą apzulintą formą, matoma iškilusi apvali ketera. Riedulio viršuje galima matyti iškapotas duobutes.Taip akmuo buvo ruošiamas suskaldymui.
Vosgėlių akmens aukštis – 3,23, ilgis – 7,61, plotis – 5,21; didžiausia horizontali apimtis – 18,55 m.
Jį galima rasti Alytaus rajone. Šis riedulys vadinamas Dzūkijos Puntuku. Žinoma, jog į jį keletą kartų trenkė žaibas, todėl akmuo įskilęs.
Legendose pasakojama, kad du milžinai nešę šį akmenį ir pargriuvę. Kai paleidę iš rankų tokią sunkybę, ji giliai į žemę įsmigusi.
Jo aukštis 3,82 m, ilgis – 7,1 m, plotis – 4,58 m. Didžiausia horizontali apimtis – 18,03 m.
Jis stovi Druskininkų savivaldybėje, Švendubrės kaime, netoli Nemuno. Jo atsiradimą taip pat lydi mitas. Sakoma, kad jį velnias nešė ir juo norėjo Nemuną užtvenkti, tačiau gaidys švintant netikėtai anksti pragydo. Pametė velnias akmenį ir nežinia kur pradingo. Šis įspūdingas riedulys yra dešimtas pagal dydį Lietuvoje, jo ilgis – apie 6 m. Mums matoma tik dalis šio akmens – likusi nemaža dalis Švendubrės Velnio akmens slepiasi po žeme.
Šio akmens virš žemės esančios dalies aukštis yra 3,23 m, ilgis – 7,61 m, plotis – 5,21 m. Didžiausia horizontali apimtis – 18,55 m.