Potvyniai – tai klimato reiškiniai, kurie, priklausomai nuo juos sukeliančių priežasčių, skirstomi į pavasario potvynius ir lietaus poplūdžius.
„Pavasario potvynius sukelia per žiemą sniego dangoje susikaupęs vanduo, kuris, pavasarį tirpstant sniegui, suteka į upes ir iššaukia aukštą ir staigų vandens lygio pakilimą, vadinamą potvyniu. Sniego tirpimo metu paprastai iškrenta kritulių, kurie padidina tirpsmo vandens kiekį ir paspartina tirpimą. Jeigu žiema buvo negili, o sniegas tirpo lėtai, upių vandens lygis pakyla nedaug ir vanduo neišsilieja iš krantų, tačiau ir šiuo atveju laikoma, kad potvynis įvyko“, – aiškina A. Kajutis.
Tuo metu lietaus poplūdžius sukelia staigios stiprios liūtys, kurios dažniausiai būna vasarą. Tokios liūtys paprastai apima ribotą teritorijos dalį, todėl poplūdžiai būna lokalaus pobūdžio.
„Labai dideli potvyniai Lietuvoje pasitaiko 2-3 kartus per 100 metų. Katastrofiniai potvyniai kyla kai atsiranda papildomos, didinančios potvynį sąlygos: šlapia ar įšalusi dirva, neleidžianti vandeniui įsigerti į žemę, labai intensyvus sniego tirpimas, dėl kurio vanduo nuteka greičiau negu normaliai, ledų sangrūdos, trukdančios vandeniui nutekėti“, – teigia specialistas.
Rekordinis potvynis tęsėsi 6 dienomis trumpiau negu vidutiniškai, o tai dar padidino potvynį. Maksimalus Neries debitas Vilniuje buvo 1690 m3/s (palyginimui, 2017 m.– 265 m3/s), vandens lygis pakilo 8,25 m., Vilniuje buvo apsemtos Antakalnio, Tilto gatvės, Katedros aikštė, daug pastatų Vilniaus apylinkėse, buvo ir žmonių aukų. Ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos yra pažymėta vieta, iki kurios buvo pakilęs vanduo.
Išsiliejęs vanduo nuplukdė iš sodybų begalę įvairiausių daiktų – ūkio rakandus, malkas, avilius su bitėmis, šunų būdas – viską, kas tik plaukia. Visi šie plaukmenys kliuvo ir tvenkėsi ties Žaliuoju tiltu, grasindami jį nunešti, nes tarp vandens ir tilto apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas. Gyventojai buvo mobilizuoti gelbėti tiltą – dieną ir naktį valtimis vilko į krantą upės plukdomus daiktus, ir tiltas atsilaikė. Plaukioti valtimis buvo labai sunku, nes srovės greitis siekė 3,5 m/s.
Dažniau katastrofiški potvyniai pasitaikydavo Nemune, o šio potvynio eigą komplikavo ledų sangrūda, susidariusi žemiau Prienų. Vanduo pakėlė Prienų tiltą ir, nežiūrint burmistro pastangų jį pririšti ir išlaikyti, dalis tilto nuplaukė žemyn, pasiekė net Kauną.
Balandžio 9 d. prie tilto tauro ledai prispaudė ir perlaužė garlaivį „Darbininkas“, kuris plukdė iš Alytaus į Kauną grūdus. Grūdų maišai pradėjo skęsti, per langus vanduo veržėsi į kajutes, kur buvo keliolika keleivių. Jiems teko gelbėtis pro langus, niekas nenuskendo, o vienam keleiviui nelaimė netgi padėjo: į Kauną pas gydytoją plaukė karininkas su išnarinta ranka, kurį iš skęstančio laivo per langą traukdami gelbėtojai „įstatė“ ranką. Karininkas iš skausmo buvo netekęs sąmonės, tačiau į Kauną jau nevyko, grįžo į Alytų tęsti tarnybos.
Atstatytą tiltą 1937 m. potvynis vėl sugriovė, vieną jo fermą pagavo Birštone, kita laimingai praplaukė ir pro Kauno tiltus.
Prof. S. Kolupaila plačiai aprašė šį potvynį. Tais metais nepalanki situacija susidarė dar žiemos pradžioje – po atlydžių pajudėjo ledas Neryje ir Nemune, susidarė sangrūdos, kurias vėliau atšalę orai sušaldė. Pavasarį pirmoji pajudėjo Neris ir Marvelėje užvertė ledais bei sunaikino kelis namus. Susigrūdę ledai užkimšo vagą ties Veršvais, todėl vanduo pradėjo smarkiai kilti ir ardyti Eigulių tiltą, pastūmė Slabados tiltą.
Kitą dieną vanduo pradėjo veržtis į gatves, kiemus ir namus. Gyventojai apie pavojų buvo perspėjami ugniagesių sirenomis. Vanduo pasiekė įvairių prekių sandėlius, daug ko nepavyko išgelbėti. Nemunas tuo metu dar buvo užšalęs, bet kovo 6 d. vanduo jau tiek buvo pakilęs, kad ledai siekė Aleksoto tiltą. Senamiesčio gatvės buvo apsemtos iki 2 m gylio, jomis žmonės plaukiojo valtimis. Kovo 11 d. Nemune prasidėjo ledonešis, neišlaikęs sugriuvo Slabados tiltas, bet sangrūdos buvo pralaužtos ir vandens lygis staiga nukrito 4–5 m. Nuo potvynio nukentėjo 700 šeimų.
Vis dėlto aukščiausias potvynis Kaune pastebėtas 1946 m. Sniegas tirpo sparčiai ir kovo 22 d. ledas pajudėjo Neryje ties Vilniumi, o ties Jonava tą pačią dieną pradėjo formuotis sangrūda, kuriai suirus, kovo 24 d. ledai pajudėjo link Kauno, tačiau ten buvo dar užšalęs Nemunas. Neradę kelio, Neries vandenys su ledais pasuko per Vilijampolę, nusiaubdami ją 2,5 aukščio banga.
Nemune ledai pajudėjo kitą dieną, o vanduo pakilo 8,57 m. – į neregėtą aukštį – antras pagal dydį potvynis Kaune buvo beveik metru žemesnis. Potvynis padarė labai didelių nuostolių. Išsiliejęs vanduo pasiekė Laisvės alėjos ir Gedimino gatvės sankryžą. Laisvės alėja buvo apsemta metro aukščio sluoksniu, buvo nunešta daugiau kaip 10 namų, buvo žmonių aukų. Po potvynio Vilijampolėje ir kai kuriose senamiesčio gatvėse ledo krūvos siekė antro aukšto langus.
Žiemos pradžia buvo snieginga, tačiau plūstelėjusi šiluma nutirpdė didžiąją sniego dalį. Likęs sniego košės sluoksnis vėliau sušalo į ledo–sniego plutą, kuri buvo padengusi 70 proc. Nemuno baseino. Vėliau ji buvo storai apsnigta ir pavasarį ištirpo vėliausiai, neleisdama tirpsmo vandeniui įsigerti į žemę, taip padidindama paviršinį nuotėkį.
Potvynis buvo vėlyvas, prasidėjo balandžio antroje pusėje, kai oro temperatūra buvo 10 laipsnių ir aukštesnė, sniego tirpimą greitino ir lietus. Todėl apie 10 dienų Nemunu tekėjo 7–8 tūkst. m3/s vandens (palyginimui 2017 m. – 1250 m3/s). Toks didelis vandens kiekis Klaipėdos sąsiauriu nespėjo nutekėti į jūrą, todėl Kuršių marių vandens lygis sparčiai kilo ir pasiekė rekordinį 184 cm lygį. Nemuno vandens lygis žemupyje buvo 20–30 cm aukštesnis už apsauginius pylimus, todėl jie buvo aukštinami smėlio maišais ir šakų ryšuliais (sukrauta 40 tūkst. smėlio maišų ir šimtai tūkstančių šakų ryšulių).
Nežiūrint į tai, buvo apsemta apie 57 tūkst. ha Lietuvoje ir 13 tūkst. ha Rusijos Kaliningrado srityje. Labai pavojinga situacija buvo Poliesko (Labguvos) tankiai apgyvendintame rajone, kurį galėjo nusiaubti 1,5–2,0 m aukščio banga. Saugodami supiltus barjerus, gyventojai budėjo visą parą ir tvirtino pylimus. Nepaisant pastangų, viename ruože pylimas buvo pralaužtas, 60 kg maišus vanduo nunešė kaip šapelius ir plūstelėjo į polderius. Tuomet grupė vyrų, vienas su kitu susirišusių diržais, įbrido į ledinį vandenį ir savo kūnais uždarė pralaužą, kiti tuo metu smėlio maišais, akmenimis, žabais užtaisė plyšį.
Vienas didžiausių lietaus poplūdžių buvo neseniai – 2005 m. rugpjūčio 8–11 d., kurį sukėlė prie Lietuvos priartėjęs pietinis ciklonas. Poplūdis daugiausia pasireiškė šalies pietų ir vakarų rajonuose, kur per 4 dienas iškrito 200–230 mm kritulių (2,5–3 šio mėnesio normos). Akmenoje, Jūroje, Šešupėje, Merkyje, Šalčioje, Ūloje ir Verknėje vandens lygis buvo pakilęs aukščiausiai nuo stebėjimų pradžios.
Buvo apsemtos sodybos Dargužių, Jašiūnų kaimuose, Klaipėdos priemiestyje Tauralaukyje, sodai „Rasa“ ties Jokūbavu (Kretingos r.) ir kitur. Kretingos r. buvo nuverstas tiltas tarp Budrių ir Baublių, Klaipėdos m. buvo apsemta fekalinių nuotekų siurblinė, valstybinės reikšmės kelias Šilutė–Klaipėda ties Priekule buvo apsemtas 70 cm vandens sluoksniu. Perpildytų Padvarių (Kretingos r.) ir Rokantiškių (Vilniaus m.) tvenkinių užtvankos neatlaikė spaudimo ir griuvo, tačiau dėl mažo tvenkinių tūrio vanduo didelių nuostolių nepadarė.
Visos nuotraukos: