Durpės ir kiti iškastiniai ištekliai – tik maža dalis to, ką visuomenei gali suteikti natūralios pelkės. Jų atliekamas reguliacines, aprūpinimo, kultūrines ir biologinės įvairovės palaikymo funkcijas mokslininkai vadina ekosisteminėmis paslaugomis – jos atskleidžia, kokią įvairiapusę naudą teikia pelkės.
„Durpių ištekliai sudaro tik nedidelę dalį pelkių ekosistemų tikrosios vertės. Norisi tikėti, kad po 20-30 metų visuomenė bus išmokusi vertinti visas ekosistemų funkcijas ir nebelaikys svajotojais tokių žmonių, kurie šiandien sako, kad mes įvertiname tik nedidelę dalį ekosistemų funkcijų. Tada, kai mokėsime įvertinti, galėsime argumentuotai pasirinkti žmogaus santykio su ekosistema variantą“, – viliasi gamtininkas dr. R. Pakalnis.
Kultūrines pelkių ekosistemų teikiamas paslaugas apibūdina jų panaudojimas rekreacijos, moksliniais, pažintiniais tikslais. Vaizdžiai tariant, išsiruošę pasivaikščioti per pelkę nutiestu pažintiniu taku, naudojatės kultūrine pelkių ekosistemos paslauga. Biologinės įvairovės išsaugojimui pelkės taip pat itin svarbios– kita svarbi pelkių ekosistemų paslauga.
Lietuvos pelkėse aptinkama net 58 saugomos augalų rūšys. Daugybės retų gyvūnų, paukščių gyvenimo ciklas betarpiškai susijęs su šiomis trapiomis ekosistemomis. Pelkės labai svarbios ir siekiant pažaboti klimato kaitą – šios ekosistemos geba reguliuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą. Deja, sausinant pelkes ši trapi pusiausvyra yra pažeidžiama ir tūkstančius metų kaupta organika pradeda irti, į atmosferą išleisdama milžiniškus kiekius anglies dvideginio, metano ir kitų klimato kaitą sukeliančių junginių.
VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ atlikta „Lietuvos durpynų ekonominio vertinimo studija“ atskleidžia, jog pelkėse glūdintys ištekliai tesudaro 21 proc. potencialios šių ekosistemų naudos. Preliminariai Lietuvos nepažeistų pelkių vidutinė metinė ekonominė vertė gali sudaryti apie 20,4 mln. Eur arba 105 Eur/ ha per metus, iš jų net 13 mln. Eur tenka reguliacinėms paslaugoms, užtikrinančioms globalaus klimato ir vandens kokybės reguliavimą.
Ramsaro konvencija šiemet Pelkių dienos proga siekia atkreipti dėmesį į labai svarbią pelkių ekosistemų funkciją – jos saugo mus nuo gamtinių katastrofų. Būtent nepažeistos pelkės padeda užtikrinti natūralų vandens režimą, gelbstintį mus nuo tokių stichinių nelaimių kaip potvyniai ir gaisrai. Pavyzdžiui, pramoninė revoliucija Didžiojoje Britanijoje lėmė ne tik toksinių medžiagų koncentracijos pagausėjimą ore, bet ir katastrofišką kritulių rūgštingumą, kuris savo ruožtu plikos durpės dykynėmis pavertė šalia didžiųjų šalies miestų įsikūrusias kilimines pelkes. Ši ekologinė katastrofa tiesiogiai paveikė geriamo vandens kokybę – į geriamojo vandens rezervuarus vanduo nuteka tiesiai iš kalvų, kuriose kadaise klestėjo pelkinės buveinės.
Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo milžiniški durpynų plotai liko apleisti, juose periodiškai kildavo gaisrai, aitriais dūmais varginusius ne tik aplinkinių gyvenviečių, bet ir didžiųjų miestų gyventojus. Indonezijos salyne sukoncentruota apie 45 proc. tropinių pasaulio pelkių. Tačiau kartu ši šalis yra ir didžiausia palmių aliejaus tiekėja pasaulyje. Vien tik Kalimantano saloje paskutiniais dešimtmečiais sausinant tropines pelkes palmių plantacijoms prarasta beveik 80 proc. šių ekosistemų, o dykromis paverstose pelkėse gaisrai tapo įprastu reiškiniu.
Lietuvos durpynuose kasmet registruojama iki 100 gaisrų, dėl kurių vidutiniškai per metus netenkama apie 11 tūkstančių kubinių metrų durpių. Dar didesni ekologiniai kaštai patiriami dėl durpių mineralizacijos, į atmosferą patenkant milžiniškiems šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiams. Kasmet iš pažeistų Lietuvos šlapynių į atmosferą patenka apie 7 milijonus tonų anglies dvideginio – tai beveik trečdalis visos Lietuvos pramonės ir transporto sektoriaus per metus į atmosferą išleidžiamo šių dujų kiekio. Nors iki šiol šie skaičiai į bendrą apskaitą nebuvo įtraukiami, tačiau jie taps itin aktualūs įgyvendinat Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, kuriuo numatoma iki 2050 metų bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamą kiekį sumažinti iki 80 proc.
Pelkių kompleksams saugoti Lietuvoje įsteigti 107 telmologiniai draustiniai. Net 7 iš jų (valstybiniai rezervatai, Nemuno delta, Girutiškio bei Adutiškio-Svylos-Birvėtos pelkiniai kompleksai) yra tarptautinės svarbos ir saugomi tarptautinės Ramsaro konvencijos, o jų bendras užimamas plotas – 65,6 tūkst. ha. Tačiau saugomos teritorijos statusas nevisad garantuoja tinkamą buveinių apsaugą – sausinimo pažeistų vietų vis dar apstu net ir griežčiausiai saugomuose rezervatuose. Siekiant atkurti pažeistas pelkines ekosistemas, atkūrimo darbai įgyvendinami daugiau nei dvidešimtyje šalies vietovių.
O štai čia galite pažiūrėti, kaip pelkė atrodo žiemą: