Kokius ragus galime rasti Lietuvos miškuose
Laukinių gyvūnų fotografas Vaidas Karpavičius teigia, jog savo šalies miškuose galime rasti stirninų, elnių, briedžių ir danielių ragus. Kasmet vis naujais ragais pasipuošia šių žvėrių patinai, senuosius palikdami ant miško paklotės.
„Dažniausiai sutinkami Lietuvos elniniai žvėrys – stirnos. Jos gyvena tiek miškuose, tiek laukuose. Kai kurie gamtininkai net pagal tai jas skirsto – laukų stirnos paprastai stambesnės už miško. Ragelius stirninai meta nuo rudens vidurio iki pat naujųjų metų, pirmiausia vyresni, galiausiai – patys jauniausi. Šviežiai numestą jauno stirnino ragelį esu radęs net kovo mėnesį, taigi išimčių kartais pasitaiko“, – aiškina jis.
Jo teigimu, briedžiai ragus mesti pradeda iš karto po stirninų – didžiausius ir gražiausius palieka jau gruodį, kartais net lapkritį, iš karto po rujos. Antramečiai savo ragais atsikrato žiemos pabaigoje, vasario mėnesį.
„Taurieji elniai taip neskuba. Jie savo karūnas padeda nuo vasario pabaigos iki balandžio mėnesio galo. Kaip ir kiti, elniai laikosi tos pačios tvarkos: pirma vyresnieji, galiausiai – jauni patinai. Tuo metu dauguma stirninų jau pradeda naujus valytis. Danieliai ragus meta iškart po elnių“, – tikina V. Karpavičius.
Žinant keletą taisyklių, ilgai klaidžioti nereikės
Žinoma, kiekvieną labiausiai jaudinantis klausimas – kur tų ragų ieškoti? „Atsakymas visiškai paprastas – ten, kur žvėrys gyvena. Ragai nukrenta tada, kai tam ateina laikas. Ir visai nesvarbu, ką tuo metu žvėris veikia – eina, guli ar maitinasi. Lengviausia ragus surasti – tuo ir naudojasi dauguma ragų rinkėjų – žiemkenčių laukuose. Žvėrys juose paprastai praleidžia didžiąją tamsios paros dalį. Dar vienas privalumas – pasėlių laukuose paprastai labai geras matomumas, tad didesnį ragą galima pastebėti ir iš toliau. Smulkūs ragai, tokie, kaip stirnų, dažniausiai randami renkant laukuose akmenis“, – vardina pašnekovas.
Žvėrių pamestus ragus taip pat galima rasti kirtavietėse ir jaunuolynuose. Miškininkas perspėja, jog šiose vietose reikia daugiau pastabumo.
„Labai lengva praeiti visai greta rago ir jo nepastebėti. Visi elniniai žvėrys mėgsta maitintis tokiose vietose, nes vyresniame miške jiems maisto, palyginus su šiomis vietomis, visai nedaug. Į šią kategoriją galima įtraukti ir medžiojamų žvėrių šėryklas, ypač jei pasėlius dengia storas sniego sluoksnis. Taip pat verta apžiūrėti ir nuo vėjo ar bebrų nuverstus medžius, ypač drebules. Jų šakelių ir jaunos žievės skoniui retas žvėris atsispiria“, – aiškina V. Karpavičius.
Anot jo, žvėrių dienojimo ar poilsio vietos gali būti pačios įvairiausios, o norint jas išsiaiškinti reikia ilgai stebėti gyvūnų įpročius. „O kur dar galimybė numesti ragus keliaujant tarp maitinimosi ir poilsio vietų? Ragus surasti galima bet kur, kur tik žvėrys praleidžia daugiau laiko. Tai daugiausia priklauso nuo sėkmės, bet žvėrių įpročių žinojimas suradimo tikimybę labai padidina“, – pataria jis.
Ragų paieškos virto lenktynėmis su žmona
Laukinių gyvūnų fotografas prisimena, jog pirmuosius ragus rado daugiau nei prieš dešimtmetį Buktos miške, kuris ribojasi su Žuvinto rezervatu. „Du ką tik numestus dviejų šakų briedžio ragus radau eidamas kirtavietės pakraščiu, bet ne toje pačioje vietoje, ir net ne tais pačiais metais. Abu kartus ieškojau antrų pusių, bet veltui“, – apgailestauja V. Karpavičius.
Vėliau V. Karpavičius klajodamas Žuvinto aukštapelkės teritorijoje rado du dvišakus briedžio ragus vieną greta kito – kur gulėjo, ten paliko. Po keleto savaičių iš ten pat parsinešiau dar vieną jau trijų šakų briedžio ragą. Visi rasti briedžių ragai buvo jau pabalę nuo saulės.
„Po labai ilgos pertraukos mano ragų paieškos atsinaujino visai netikėtai – ilgai ir visiškai tuščiai pralaukęs žvėrių, patraukiau tiesiog paklajoti po mišką. Ir kai iš tolimiausio taško pasukau namo, eidamas vilkų pėdomis tiesiog ant jų tako pamačiau gulintį penkių šakų elnio ragą. Net kojas pakirto... Jau metus laiko pragulėjęs, bet man jis – pats nuostabiausias“, – džiaugiasi laukinių gyvūnų fotografas.
Nuo to karto praėjus porai dienų vyras išėjo į mišką su žmona ir vaikais. „Prasijojome“ beveik visą kvartalą, ir žmonos rankose – elnio rago fragmentas! Rytojaus dieną žmona surado jauno elnio penkių šakų ragą, dar kitą dieną, beieškant poros žmonos rastam penkiašakiui – dviejų šakų briedžio. Taip prasidėjo savotiškos lenktynės, kurias su dideliu susidomėjimu seka mano draugai ir sekėjai mano socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje“, – teigia pašnekovas.
„Artimiausią darbo dieną turėjau laisvą rytą, tad su žmona vėl dviese nuvažiavome į mišką. Rezultatas – aš radau greičiausiai vilkų suėstą jauną stirniną su pirmaisiais rageliais, iš jų vienas dar buvo likęs. Bet jau toks mažytis, vos 35 mm ilgio. O žmona rado briedžio trišakį. Rytojaus pavakare mes vėl miške, ir aš radau jauno elnio rago „graužtuką“ su išlikusia rože, o žmona – jau porą metų pagulėjusį stirnino ragą“, – šeimos varžybų įspūdžiais dalinasi jis.
V. Karpavičius prisipažįsta, jog šie radiniai leido pasijusti tikrais ragų ieškotojais. „Ne juokas: penkios dienos – septyni ragai. Nors tarp surastų nei vieno iš šio sezono metimo, bet juk ne pardavimui renkame. O ir tie „graužtukai“ – dauguma ragų rinkėjų jų net ragais nelaiko. Bet mums jie brangūs. O kokie brangūs, galėjome įsitikinti po keleto dienų visiškai tuščių paieškų. Kartą išėjęs vienas miške prakilpojau virš septyniolikos kilometrų – per brūzgynus, pelkes, išvartas. Ir nieko“, – prisimena pašnekovas.
Atrodytų, kad miške ragų turėtų būti daugybė – juk gyvūnai juos meta kasmet. O randamas tik vienas – kitas. Tai kurgi jie dingsta? „Ragus daug kas mėgsta. Juos graužia peliniai graužikai, lapės, net šernai pakramto. Galų gale per keletą metų jie tiesiog suyra. Užtat tie, kuriuos pavyksta surasti, tampa mūsų namų puošmenomis“, – tikina laukinių gyvūnų fotografas.
Tinkamiausias metas ragams ieškoti – pavasaris
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas pabrėžia, jog briedžiai ragus meta nuo spalio iki sausio mėnesio, taurieji elniai – nuo vasario iki balandžio, stirninai – nuo spalio iki lapkričio, o jauni net iki sausio. „Pirmiausiai ragus pradeda mesti brandūs, suaugę patinai, o jauni – vėliausiai. Dėl to toks ilgas ragų metimo laikotarpis“, – aiškina jis.
R. Ribačiausko teigimu, dažnai būna taip, kad brandus patinas jau pradeda auginti naujus ragus, o jaunas patinas būna dar jų nenumetęs.
„Ragų, aišku, galima ieškoti visus metus, jie dažnai randami grybaujant, uogaujant ar šiaip poilsiaujant miške. Tačiau pavasarį, nutirpus sniegui, kol dar nėra žolinės augalijos, jie paprasčiausiai geriau matomi. Be to, šiuo metu geriausiai matosi žvėrių buvimo, žiemojimo ir maitinimosi vietos“, – teigia pašnekovas.
Žvėrių buvimo vietą galima nesudėtingai nustatyti pagal veiklos žymes, ekskrementus, be to, žiemos metu žvėrys būriuojasi, todėl ir ragų radimo galimybė didesnė.
Visų medžiotojų svajonė – elnių ragai
„Ieškant ragų vis dėlto reikia gerai išmanyti žvėrių biologiją, t.y. pažinti pėdsakus, žinoti, kokias vietas žvėrys mėgsta, kuo minta ir panašiai. Aišku, svarbu pažinti ir patį mišką. Žinant, kur žvėrys praleido žiemą, kur maitinosi, be to, nesant jokiai žolinei augmenijai, ragus rasti yra daug didesnė tikimybė negu kitu metų laiku“, – aiškina jis.
R. Ribačiausko teigimu, ilgainiui ragų ieškojimas, kaip ir grybavimas, tampa tarsi liga. „Vieni randa, kiti ne. Pavasarį ragus meta elniai, o jų ragų radimas yra visų medžiotojų svajonė. Be to, jie yra pakankamai dideli ir lengvai matomi“, – teigia Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas.
„Šiuo metu šernės jau turi šerniukų, taigi, sutikę dryžuotus knysliukus prašome jų neliesti ir atsargiai pasišalinti. Prašome kategoriškai neiti prie didelių iš žolių ir šakelių suneštų krūvų – jose šernai atsiveda šerniukius. Norime priminti, kad šernų patelės gina savo jauniklius, todėl gali prisieiti greitai įlipti į medį“, – perspėja R. Ribačiauskas.