Vienoje bendrovėje komunikacijos projektų vadovu dirbantis, o laisvalaikiu alpinizmu besidominti P. Jakutavičius sutiko DELFI papasakoti apie tai, kodėl kalnai taip nenumaldomai traukia visus bent kartą ten apsilankiusius ir kokių nuotykių pats yra patyręs nesuskaičiuojamuose žygiuose į viršūnes.
– Vadinasi, nesate adrenalino fanatikas?
– Adrenalinas kalnuose yra ženklas, kad kažkas jau vyksta gerokai ne pagal planą ir rizikos susilaukti problemų išaugo sunkiai išmatuojamai. Aišku, nesu specialistas, bet jeigu jau kalbėti hormonų terminija, tai aš sakyčiau, kad labiau esu ne adrenalino fanatikas, bet dopamino – laimės hormono narkomanas.
Kalnai man yra išlipimas iš komforto zonos: nuolatinė kova su savimi – savo nerimu, baimėmis, ir su išoriniais veiksniais – šalčiu, nepatogumais, sunkumu. Privalai mokėti kentėti skausmą plaučiuose, kai neši sunkiai ir lipi aukštai, šaltį, alkį ir neleisti užvaldyti baimei. Ten kalnuose labai gerai galima suvokti, kad gyvenimas priklauso nuo savo paties sprendimų, gebėjimų ir galimybių. Net ir žmogus, kuris eina kartu, jis irgi priklauso nuo paties sprendimų – pirmiausia, nuo mano pasirinkimo kopti su juo. Išorės pagalba yra tik galimybė. Geriausias būdas kalnuose nenukristi yra išvis nekristi. Net jeigu ir esi prisirišęs virve.
Kartu tai yra aukščiausios rūšies rizikų valdymas. Pavyzdžiui, turi numatyti veiksmus ir priemones – kaip nepapulti į blogo oro sąlygas lipant ir kaip neprapulti patekus į tokią situaciją. Kaip nepasiklysti, ir ką daryti pasiklydus, kaip pasiimti užtektinai maisto ir įrangos, bet neapsikrauti kaip nešuliniam mului, kaip lipti saugiai, bet maksimaliai greitai, kaip nesusižeisti ir ką daryti, jeigu komandos draugai žūva. Ir taip toliau. Tam tikrais momentais turi daryti sprendimus, kurie yra emociškai sunkūs. Pavyzdžiui, lipdamas ruože, kuriame nėra galimybių įtvirtinti virvę, turi išsirišti virvę, jungiančią tave su porininku. Nes vienam slystelėjus, nukritus, jis nusitemps ir kitą.
– Kur tuomet tas kopimo malonumas?
– Kai pavyksta susidoroti su visais šiais iššūkiais, o dar jeigu pavyksta užkopti iki pat viršaus – tuomet ir atsiranda palaima. Todėl į kalnus lipu tam, kad jausčiau, jog gyvenu. Ir ne viršūnė svarbiausia. Beje, jos ne įveikiamos, ar nugalimos, į jas tiesiog įkopiama. Arba ne. Svarbiausia yra išgyventi ir nusileisti gyvam ir sveikam. Nė vienas kalnas, nė viena viršūnė nėra verta nė galiuko pačio mažiausiojo pirštelio.
Vienas mano draugas alpinistas kartą yra pasakęs, kad tai nėra sportas, kai po pusantros ar dviejų ar trijų valandų varžovai baigia kovą, paspaudžia rankas ir eina į dušą praustis. Kalnai tai toks varžovas, kuris visada yra geriausios formos ir žaidžia ne pagal taisykles.
– Kaip, kada ir kodėl susidomėjote alpinizmu? Kada pirmą kartą išėjote į kalnus?
– Pirmą kartą į kalnus išėjau 1998 metais. Tai buvo Tian Šanis, Kirgizija. Pasakiški kalnai, į kuriuos vis laikas nuo laiko sugrįžtu ir nepaliauju grožėtis. Pirmas kartas (apskritai, pirmieji 6 kartai) buvo kalnų žygiai, o ne kopimas į viršūnes. Bet tuose žygiuose naudojama alpinistinė įranga, alpinistiniai kopimo metodai. Vis dėlto tai buvo gera ir labai daug ko išmokiusi (pirmiausia, gebėjimo kentėti) įžanga. Vėliau, kai pradėjau labiau tingėti, perėjau labiau į alpinizmą ir techninį alpinizmą – kai kopiama į viršūnes techniškai sudėtingais maršrutais.
Kažkur pasąmonėje kalnai matyt užstrigo dar iš vaikystės, kai mano tėvas buvo išvykęs į turistinį žygį Kaukazo kalnuose. Aš likau namuose, nors mano dėdė mano pusbrolį kartu vedėsi. Taip pat vėliau pirmą kartą pamatyti kalnai (tiksliau – didesnės kalvos) vienoje kelionėje į Europą, palaigymas ant pakrantės uolų Švedijoje.
Didesnį postūmį davė jau bendražygiai, kurie keliavo Kaukaze 1996 metais ir grįžę pasakojo baisiai įdomias, nuotykingas istorijas.
Bet kai pats pirmąjį kartą išėjau į kalnus, tai supratau, kad turėjau ten atsirasti. Pirmąjį vakarą gulėjau po atviru dangumi, įrėmintu kalnų ir uolų, ir buvo kažkas tokio. Aš gi kalnuose. Negalėjau patikėti. Pirmasis kartas buvo labai sunkus, nes nebuvau sunkumams (t.y. juos kentėti) pasiruošęs psichologiškai, bet kažkaip potraukio tai neišmušė.
– Kaip jaučiatės kalnuose?
– Visokių pojūčių būna. Kai tik grįžtu, bendras pojūtis būna „buvo gerai“, o po kurio laiko ta emocija pasikeičia į „buvo nerealiai gerai, noriu atgal!“. Ten daug erdvės, gražu. Kaip ir minėjau, būna baimės, būna nerimo.
Sunku būna išeiti ryte į maršrutą. Paaiškinsiu: kalnų žygiuose, iš esmės, einama visą laiką. Vienos dienos būna sudėtingesnės, kai reikia kopti per kalnų perėją, kitos – paprastesnės, kai einama kalnų slėniu. Tuo tarpu alpinistinėse ekspedicijose per visą 2-3 savaičių išvykimą, gali būti kopiama į vieną ar kelias viršūnes arba maršrutus. Maršrutas yra vienas iš daugelio kopimo kelių į viršūnę, jie būna skirtingi. Patys kopimai trunka irgi įvairiai – nuo dienos iki kokių 5, visas kitas laikas – aklimatizacija, kai palaipsniui pratinamas organizmas prie aukščio, poilsis – jis labai svarbus.
Būna, kad prieš tuos alpinistinius kopimus nesąmoningai ieškau pasiteisinimų, kad ten neičiau – nes koks sveiko proto žmogus eis ten, kur skauda, sunku ir dar gyvybei pavojinga? Bet tai priklauso nuo nuotaikos. Pernai, kai išėjome kopti į aukščiausią Gruzijos viršūnę Šcharą sudėtingu, 5B kategorijos maršrutu, ryte save motyvavau užvedančia muzika iš telefono. Padėjo. O šiaip išeini, pradedi lipti ir viskas susidėlioja į savo vietas – kai kvėpavimas stabilizuojasi, apšyli, pradedi lipti atsiranda harmonija. Kai sklandžiai lipasi, tie rankų, kojų judesiai, visi prisitraukimai susilieja į kažkokią alpinistinę simfoniją.
Labai malonūs būna sugrįžimai, kai bėgi žemyn visas jau toks pakrypusia, tabaluojančia kuprine, purvinas ir smirdantis, kad tik greičiau žemyn, o tada išsitiesi pievelėje, kuri minkštutėlė ir kvepia, ir šilta. Ir tada būna labai gerai. Tiesą sakant, net nelabai svarbu, ar užlipau iki viršūnės, ar ne. Geriau yra tūkstantį kartų nusileisti anksčiau, negu kartą apskritai nenusileisti.
Dabar, kai turiu šeimą ir vaikų, labai noriu pamatyti juos augančius. Toks egoistiškumas irgi padeda išlikti gyvam ir sveikam. Tik gal kiek pristabdo mano, kaip alpinisto, evoliuciją.
– Kokie žygiai Jums labiausiai patinka?
– Man patinka techniniai įkopimai. T.y. kai pagrindinis iššūkis yra ne aukštis, o įkopimo sudėtingumas – stačios uolos ar ledas, sudėtingi perėjimai. Ir patinka kopti į kiek aukštesnes viršūnes (5 km aukščio), nes tokie maršrutai yra ilgesnės trukmės – spėji susigyventi su kalnu, kartais net atrodo, kad aplinkinis pasaulis yra tik menama realybė. Patinka ir kalnų žygiai, kai visiškai dingsti iš civilizacijos mažiausiai 2 savaitėms ir visas tavo gyvenimas telpa tavo kuprinėje ir galvoje.
Bet savotiškai patinka, pavyzdžiui, ir visiškai civilizuotos Alpės, kur vieną valandą šali ir vos ne kovoji už savo gyvybę, o jau po kelių valandų šiltai geri šaltą alų kalnų restoranėlyje. Žiemą ar vasarą jose labai gerai jaučiasi kontrastas tarp to „taip toli, taip arti“: ateina 17 valanda, kai nustoja veikti keltuvai, ir vieta, kuri kunkuliavo gyvybe, tampa tyli ir vėl gali pajusti kalnų dvasią.
– Kaip dažnai keliaujate į kalnus?
– Bent kartą per metus stengiuosi ištrūkti. Norėčiau dažniau, bet turiu ir pareigų, galų gale, reikia užsidirbti toms kelionėms. Kelionės, kai išvykstu kur nors palaipioti uolomis, nesiskaito kaip kelionės į kalnus.
– Kokia aukščiausia įveikta viršūnė?
– 7150 m. Jevgenijos Korženevskajos viršūnė, Pamyro kalnuose, Tadžikijoje. Bet nematuoju savo alpinizmo įkoptu aukščiu. Man labiau patinka įdomus procesas, o ne rezultatas metrais virš jūros lygio. Dėl to man kur kas labiau patikęs kopimas yra į žemesnę, bet techniškai sudėtingesnę Chan Tengrio (6995 m.) viršūnę. Kaip tik dėl to labiau patinka ir techninis alpinizmas, kur pats procesas yra įdomesnis.
– Papasakokite, prašau, apie nuotykius kalnuose. Galbūt kažkuris žygis buvo labai pavojingas, gal buvote pasiklydęs ar pan?
Taip, esame ir pasiklydę. Tiek žygyje, kai lipome visai ne ten, kur reikėjo, tiek leidžiantis nuo viršūnės, kai trumpindami kelią užtaikėme taip, kam visai nebuvome pasiruošę. Teko ir šešias dienas vietoje planuotų dviejų lipti į viršūnę ir po to taip ir atsitraukti likus gal 20 metrų paprasto ėjimo, nes buvome audros debesyje, kai nuo elektros iškrovų traškėjo galvose ir zvimbė metaliniai daiktai. Prieš porą metų yra tekę vietoje Kaukazo, kur sąlygos buvo prastos, likus pusantros paros iki išvykimo, pasukti į Alpes.
Iki šiol bene labiausiai įsimintinas nuotykis buvo kelionė Tian Šanyje 2009 metais. Ten, atrodė, kad visokios galimos nesėkmės susikaupė ir užgriuvo ant galvų. Turėjome suplanavę ambicingų tikslų, bet pirmiausia sustreikavo mano porininkės skrandis, teko keletą dienų praleisti bazinėje stovykloje. Vėliau, pakoregavus planus ir priėjus prie planuotos aklimatizacijai viršūnės, sustreikavo mano skrandis. Vėl atidėjome kopimą. Paskui, po aklimatizacijos, jau kai ruošėmės išeiti kopti į Džigito viršukalnę, atsiklijavo mano, vos antrą sezoną naudojamų batų padas. Teko leistis iki pat miesto.
Ten buvo daug dilemų, bet pavyko gauti pakaitinius batus ir kilome vėl į kalnus atgal. Bet priėjus prie pat Džigito, pradeginome dujinės viryklės žarnelę. Vienas bėgo žemyn iki bazinės stovyklos slėnio pradžioje ieškoti, kas galėtų paskolinti kitą viryklę. Rado. Grįžo. Pradėjome kopti. Ryte, kai išėjome į šturminį įkopimą (kopti iki viršūnės ir grįžti atgal iki tarpinės stovyklos maršrute), nerangiai išverčiau puodą su ištirpintu sniegu ir užvirintu vandeniu – tirpinome ir virėme iš naujo.
Išėjome valanda vėliau. Tuomet, kai iki viršūnės buvo likę gal pora valandų, apgaubė audros debesis ir nieko nebesimatė. Jam prasiblaivius, pamatėme žmones, kurie ruošėsi stovyklauti netoli viršūnės. Buvo vėlu, bet pasikliaudami tų turistų geranoriškumu, išėjome kopti į viršūnę. Įlipome ir nusileidome iki jų stovyklos per kelias valandas, bet vėl pakilo vėjas, iki tamsos – dar 4 valandos, bet per pūgą nesimatė nė kelių metrų prieš mus.
Kitą dieną jau besileidžiant slėniu, prie pat bazinės stovyklos užgriuvo žemas debesis su perkūnija ir liūtimi. Buvo baisu, nes tie žaibai daužėsi visai šalia. Po viso to, grįžęs į Lietuvą, kurį laiką krūpčiojau išgirdęs perkūniją. Vienintelis geras dalykas, nutikęs to kopimo metu, buvo tai, kad vos užlipus ant Džigito viršūnės, debesis pasitraukė, atverdamas vaizdą į visą kalnyną aplink. O po 15 minučių vėl užtraukė aklinai.
– Kokie šių metų planai?
– Šiais metais jau porą kartų pabuvau Alpėse, ruošėmės Šiaurinių Alpių sienų projekto pirmajam etapui – kopimui į Eigerio viršūnę. Tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, kad nusprendžiau paskutinę akimirką nevažiuoti ir vietoje manęs išvyko kitas alpinistas. O toliau – nežinau. Norėčiau, kad pavyktų suderinti šeimos kelionę su alpinizmu. Bet konkrečius planus dėlioti dar anksti. Žmonės planuoja, dievai juokiasi.