Jis – užkietėjęs adrenalino fanatikas, kurio veiklas ne tik sunku prisiminti, bet ir išvardinti: pradedant alpinizmu ir išlikimo kelionėmis, baigiant šokinėjimu su virve nuo aukščiausių pastatų, nardymu uolose ir kitokiais užsiėmimais, kuriems tikrai pasiryžtų ne kiekvienas. Prieš jį, galima sakyti, nublanksta dauguma žmonių, kuriuos iki šiol vadinome ekstremalais. Ir pats Andrius pripažįsta, kad iš šono toks gyvenimas tikrai gali atrodyti beprotiškas, bet priduria, kad nors rizikuoja daug ir kasdien, tačiau žino kuo ir visuomet tai įvertina.
„Rizika dažniausiai būna paskaičiuota. Čia tik nesuprantantiems atrodo, kad kapiec, kaip nutrūktgalviška. Bet realiai ne vienus metus esu praleidęs tobulindamas įvairias technikas: su speleologais urvuose, su narais po vandeniu, su parasparniais sklandant, su parašiutistais ir rope jumperiais (šokinėtojais su virvėmis - DELFI) krentant ir kontroliuojant kritimą, su alpinistais kopiant į kalnus, su KKT'šnikais (žmonėmis, lavinančiais kalnų kopimo technikos įgūdžius - DELFI) įrenginėjant pakilimo ir nusileidimo sistemas su virvėmis, su motociklistais, bandant britvos vairavimo subtilybes, su žygeiviais, įveikinėjant šimtus kilometrų savo kojomis, su išgyvenimo instruktoriais, bandant išgyventi vien parankinėmis priemonėmis gamtoje ir mieste, su rooferiais (žmonėmis, kurie laipioja stogais - DELFI), vaikštant stogais ir lipant į aukščiausias antenas, su digeriais, lankantis po žeme ir bandant patekti į saugomus objektus, kurie neprieinami eiliniams mirtingiesiems ir t.t.,“ – pasakoja A. Pranskevičius.
Beprotis ar ekstremalas? Šis klausimas bene dažniausias, kai kalbama apie žmones, kurie vardan adrenalino ir malonumo save pastato į pavojingas situacijas, o kartais visiškai atsisako savo komforto zonos, palieka ją nuošalyje. Psichiatrai ir neurologai pripažįsta, kad dažnai tokie žmonės iš tiesų gali turėti psichinių sutrikimų ar patologijų, o priklausomybė nuo adrenalino esą primena priklausomybę nuo narkotikų.
Kaskart reikia vis daugiau
Priklausomybė nuo adrenalino, atvirauja Andrius, pažįstama ir jam. Jo teigimu, jei neperžengi tos ribos, kurią buvai pasiekęs iki tol, tai nesuteikia tiek daug malonumo ir tiek daug džiaugsmo.
Iš tikro visi, kurie daro kažką aštresnio, kas suteikia nors kiek adrenalino, nesvarbu ar tai būtų kopimas į kalnus, ar šuoliai parašiutu, ar vagystė iš prekybos centro, kiekvieną kartą reikia vis daugiau. Tu žinai savo ribą, kiek jau buvai pasiekęs, ir kai neprieini tos ribos, tau neteikia tiek daug džiaugsmo, kiek tada, kai tu perlipi tą ribą. Tu užsibrėži naują ribą ir tada: „vau, nauja patirtis“. Tai po truputį didėja. Arba tu turi tą geną, arba neturi. Jeigu turi, tai yra blogai, tau visą laiką reikia perlipinėti. Lygiai tas pats su rūkančiais ar geriančiais kavą – jie jau tuo nepasitenkina. Ne veltui kažkas per dieną surūkydavo 2 cigaretes, o šiandien surūko gal jau ir pakelį per dieną, 20 cigarečių. Jie irgi didina ribą, kad suteiktų sau didesnį malonumą. Tai ši veikla atrodo ne tokia pavojinga, kaip rūkymas ar kavos gėrimas,“- juokiasi ekstremalas.
Kad priklausomybė nuo adrenalino iš tiesų egzistuojantis reiškinys patvirtina ir „Medicinos diagnostikos ir gydymo centro“ neurologas Jokūbas Fišas. Toks adrenalino poveikis, aiškina gydytojas, siejamas su neuromediatoriais, kurie ir veikia žmogaus nervinius impulsus.
Tuo tarpu Vilniaus Psichikos sveikatos centro direktorius, gydytojas-psichiatras Martynas Marcinkevičius pastebi, kad išsiskiriant adrenalinui, išsiskiria ir kiti hormonai – tarp jų ir teikiantis malonumą endorfinas. Anot mediko, būtent dėl to ekstremali veikla yra tarsi „vidinė narkomanija“.
„Bet vėlgi, tai nėra blogai, nes ir sportuojant išsiskiria tas pats adrenalinas ir endorfinas. Iš kitos pusės, kaip prie kiekvienos medžiagos – alkoholio, narkotikų – organizmas iš dalies pripranta ir prie pavojingų situacijų, todėl tas pats krūvis, kuris anksčiau sukeldavao kažkokį tų medžiagų išsiskyrimą, vėliau gali nebesukelti ir dėl to reikia vis aštresnių pojūčių,“ – aiškina M. Marcinekvičius. Gydytojas taip pat pastebi, kad tam tikrų medžiagų kiekio trūkumas žmogaus organizme gali būti įgimtas ir dėl šios priežasties vieniems iš tiesų gali reikėti daugiau streso nei kitiems.
Svarbiausia – geras laiko praleidimas
Andrius nei vienoje veikloje nėra profesionalas ir teigia viską darantis dėl malonumo ir gyvenimo paįvairinimo, o ne dėl rezultatų. Pašnekovas pasakoja, kad yra pradėjęs lankyti kursus beveik visose savo veiklos srityse, tačiau didžioji dalis mokymų taip ir liko neužbaigti. Kaip pats sako, tiesiog svarbu gerai praleisti laiką.
„Geras laiko praleidimas ir yra visa esmė tų veiklų. Kur yra profesionalai, ten jau prasideda... Užtenka atvaryti į kokias KKT (kalnų kopimo technikos - DELFI) varžybas ir pamatyti, kaip profesionalai kovoja ir kaip mūsų komanda kovoja. Mūsiškiam skauda visus žandikaulius nuo joko ir visokių nesąmonių darymo, profesionalai išsisiuntinėja vienas kitą labai toli, rėkia, psichuoja. Na nesąmonė. Taip, jie paima tas pirmas vietas, jiems teikia džiaugsmą taurės ir medaliai, o mums teikia džiaugsmą geras laiko praleidimas,“ – teigia Andrius.
Be to, jo teigimu, mada čia irgi neprikišo nė vieno piršto. Andrius juokiasi, kad dažnai jam norisi išbandyti tas sritis, kurios priešingai – visai ne ant bangos, ir nepiktai pašiepia tuos, kurie pasiduoda tendencijoms.
„Tas laisvalaikis yra toks – kažkas spragtelėjo pirštais: „darom kažką!“. Na tai tvarkoj. Ankščiau visuose pėsčiųjų žygiuose dalyvaudavau. Dabar žiūriu, kad iš tų žygių daroma komercija. Šiuo metu labai madinga bėgti. Visi moka didelius pinigus, kad galėtų pabėgt tam, jog į feisbuką įsikeltų nuotrauką prie finišo ar prie starto. Mes irgi kartais dalyvaujam bėgimuose – jeigu nemokamas, dalyvaujam kaip priklauso, jeigu mokamas bėgimas, dalyvaujam su savo „Ž999“ (akryvaus laisvalaikio grupės pavadinimas, kuriai priklauso ir Andrius - DELFI) numeriu. Bėgimą pelkėmis Lietuvoje organizuoja pažįstami, bet jie nėra komerciniai, tada negaila ir kažkiek susimokėti. Dažniausiai dalyvaujam gale, su visom savo nesąmonėm, su persirenginėjimais, su savo programa. Dėl savęs dalyvaujam,“ – tikina Andrius.
Vilniaus Psichikos sveikatos centro direktorius, gydytojas-psichiatras Martynas Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad būtent tie ekstremalai, kurie kažką daro dėl populiarumo ir yra pavojingiausi tiek sau, tiek visuomenei.
„Čia turbūt reikėtų skirti keletą grupių. Vieni – tai liaudiškai vadinami psichopatai, moksliškai tai asmenybės sutrikimus turintys žmonės. Čia galima priskirti kelių erelius, kurie elgiasi neatsakingai ir tokiu būdu sprendžia savo psichologines problemas. Tai nėra tie tikri adrenalino fanatikai. Ši grupė žmonių tokius dalykus daro daugiausia ne dėl savęs, ne dėl to, kad patirtų tą adrenalino pojūtį, bet siekdami gauti dėmesio ar kažką parodyti, dėl to dažnai savo tokius veiksmus filmuoja ir deda į internetą,“ – teigia psichiatras M. Marcinkevičius.
Anot jo, antroji adrenalino fanatikų grupė – tai žmonės, kurie savo veiklomis užsiima tyliai, jiems nereikalingas pritarimas. Psichiatro teigimu, tikrai negalima visų adrenalino fanatikų vadinti psichinius sutrikimus turinčiais žmonėmis, kadangi veikla, atitraukianti nuo kasdienybės, būdinga mums visiems – vieni sportuoja salėje, kiti kažką kolekcionuoja, o treti – šokinėja parašiutu ar lipa į kalnus.
„Kuo ta veikla pavojingesnė, tuo labiau reikalinga koncentracija ir tuo labiau tu atsijungi nuo visko aplink. Tai čia yra tam tikras būdas atsijungti ir nesakyčiau, kad jis yra labai blogas, tiesiog reikėtų žinoti ribas,“ – teigia psichiatras.
Juodos dėmės
Andrius pripažįsta – kiekvieno ekstremalo gyvenime yra „juodų dėmių“, tačiau, jo teigimu, apie jas kalbėti neverta, nes toks elgesys neapgavotas ir nepasvertas bei gali kainuoti gyvybę, todėl gyvenime tikrai nereikia mokytis darant panašius dalykus.
„Yra nepaskaičiuotos rizikos. Žinau, kad mano angelas sargas labai greitai skrenda ir labai giliai plaukia, ir šiaip jis visą laiką kažkur netoli trinasi (juokiasi). Dažniausiai taip būna, jei nemąstydamas link to eini ir neturi, kas veda. Aš neturėjau, kas veda. Aš turiu labai fainus tėvus, kurie prie aktyvios veiklos mane vedė – aš nuo 4 metų į kalnus važinėju. Tėvai ir davė tą visą požiūrį į gyvenimą, nesvarbu, kad aš pusės neatsimenu. Ką ten vaikas atsiminsi, ką tu darei 4 metų kalnuose?“ – šypsosi pašnekovas.
Visgi paprašytas papasakoti apie juodžiausius periodus ir pavojingiausias situacijas, Andrius nepatogiai muistosi.
„Situacijų yra, bet DELFI skaito mano tėvai, tai kam to reikia? Jie galvoja, kad turi normalų sūnų,“ – juokiasi Andrius. Visgi po nelabai ilgo įtikinėjimo pasiryžta. Anot jo, visos „juodos dėmės“ gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo su kuo pasikonsultuoti. Tėvai savo vaiką vedė prie to, ką darė patys, tačiau, kaip pats Andrius sako, buvo reikalingas didesnis kiekis adrenalino.
Chebros, su kuria konsultuotis, irgi nebuvo. Nes buvo tokių, kurie sakydavo: „gal ir gerai būtų pabandyti, bet bijau“, tai bandai ant savęs. Dabar yra internetas, gali pasiskaityti, pasižiūrėti, sistemas kažkokias išsiaiškinti, anksčiau to nebūdavo. Ir kai tu prieini tokius momentus, kad supranti: „šiandien galėtų būti tavo gimtadienis, nes tu išgyvenai“, tada susimąstai, kad blyn, ne nuo to galo reikia daryti. Kad iš pradžių turi būti saugumas, kad reikia išsiaiškinti sistemą, įsitikinti, kad pavyks, o ne tikrinti, ar pavyks, ar nepavyks,“ – pasakoja vyras.
Pašnekovas prisimena save 18-kos. Deja, vos per plauką tai nebuvo paskutinieji jo metai gyvenime. Draugui gimtadienio proga gavus automobilį, vaikinai kaip reikiant su juo pasilinksmino važinėdami laukais, tačiau, kaip pats Andrius sako, to buvo negana. Todėl tuomet dar 18-mečiai, prisižiūrėję filmų, sugalvojo, kad su automobiliu nuo 3 metrų skardžio reikia nušokti į vandenį.
Neįtikėtina, tačiau šiandien Andrius teigia, kad tai buvo viena paprastesnių situacijų gyvenime.
„Lyg ir ruošėmės, lyg ir žiūrėjom, kur, kaip, kas, ką, bet gavosi kaip gavosi. Buvau net sąmonę trumpam po vandeniu praradęs. Ir draugas vos išplaukė. Aš buvau susitaikęs su ta mintimi, kad jau viskas. Iš tikrųjų, mirti nėra baisu. Tas susitaikymas su mirtimi įvyksta labai greitai, kaip ir pasakoja, prabėga visas gyvenimas prieš akis. Kai jau buvo man šakės, jau susitaikiau, nurimau, panikos netgi nebebuvo, pagalvojau: „kažkaip žmonės išsikapsto dar ne iš tokių situacijų, kažką daro“. Nulūžusi sėdynė buvo prispaudusi mano kojas, aš vėl pradėjau paniškai spardyti tą kėdę, ji nukrito ir tada sugebėjau išplaukti,“ – vieną iš beprotiškų savo gyvenimo situacijų prisimena vyras.
Andrius nuo to karto ant savo kūno turi nemažai randų. „Ir čia siūta, ir čia siūta,“ – rodo. Kartu bilieto į mirtį vos nenusipirkęs draugas, anot pašnekovo, taip pat ilgai atsimins šį įvykį.
„Pas draugą ant krūtinės 16 siūlių. Kai dužo stiklas, perrėžė. Gerai, kad ne kokią arteriją. Bet laimingai viskas baigėsi. Ir istoriją pakeliui į ligoninę sugalvojom, kaip ir kas, kad mūsų policija netampytų. Po to slapčia ėjom to žigulio filmuoti policijos aikštelėj, kurį visą sumaitotą gaisrininkai iškrapštė (juokiasi). Nesąmonė. Vaikiška nesąmonė, bet viskas iš adrenalino trūkumo,“ – prisimena Andrius.
Žmonės linkę į savižudišką elgesį
Kad adrenalino trūkumas gali pridaryti rimtų bėdų ir pastatyti žmogaus gyvybę į rimtą pavojų patvirtina ir neurologas J. Fišas. Visgi, jo teigimu, neįmanoma pasakyti, kada riba jau peržengta ir kada žmogus tampa priklausomu. Anot jo, tokie sutrikimai nėra diagnozuojami, o vienintelis būdas pastebėti kažkokią patologiją – žmogaus asocialumas. Visgi, medikas pastebi, kad dažniausiai adrenalino fanatikai priešingai – būna labai socialūs.
„Tų žmonių, kurie ieško ekstremalių pojūčių, nervų sistemos yra savotiškos. Jų yra labai mažai. Nėra kalbos, kad kiekviena veiklos rūšis – slidinėjimas, nardymas, šokinėjimas nuo kalnų prisirišus už kojos, jiems suteikia pasitenkinimą. Normaliam vidutiniškam žmogui atrodo, kad tai yra nesąmonė, absurdas, kad tai neturi nieko bendro su sveiku protu. Bet jiems to reikia. Galimas daiktas, kad tai yra tam tikros rūšies nerimo sutrikimas, kitaip tariant, patologinis nerimas. Tokie žmonės turi būti labai sveiki fiziškai, bet klausimas, ar jie visiškai sveiki psichiškai, kaip mes suprantame tą normą. Bet gal jiems kaip tik atrodo, kad mes esame nenormalūs,“ – aiškina J. Fišas.
Neurologo teigimu, klasikinės medicinos požiūriu pas dažną iš ekstremalų gali būti nerimo sutrikimas ir jie taip leisdami laisvalaikį tą sutrikimą gydosi.
„Ir kokius bepatirtų baisiausius nepriteklius, sunkumus, nušalimus, deguonies badą, vis tiek jiems po kurio laiko reikia šito dirgiklio ir jie eina daryti tą patį,“ – teigia J. Fišas.
Tačiau Andrius teigia, jog savo gyvenimą ir gyvybę vertina, neapgalvotais savo nutrūktgalviškais sprendimais nesididžiuoja ir pripažįsta, kad vis dar jaučia baimę.
„Jeigu visiškai nebejausi baimės, tau bus nebeįdomu tai daryti. Jeigu tavęs nejaudintų kiekvienas atvejis, kai tu rizikuoji gyvybe, tai tau ne čia vieta būtų, o psichūškėj. Lygiai tas pats kefyro pirkimas, tu gi nesijaudini, kad tave nutrenks einant per perėję, tai eini ir eini, ir to nesureikšmini. O čia kai darai tai negali (nesureikšminti – DELFI), nes tu žinai, kuo tu rizikuoji. Aišku, visi kurie daro nesąmones, jie visi turi juodų dėmių iš vaikystės,“ – teigia Andrius.
Tuo tarpu neurologas J. Fišas primena, kad žmonių ištroškusių adrenalino ir aštrių pojūčių buvo visada, o tarp jų, greičiausiai ir didieji atradėjai, be kurių nuveiktų darbų šiandien galbūt turėtume visai kitokį pasaulį.
„Visais laikais, visose kultūrose, visais amžiais buvo tokių žmonių. Jie dažnai rinkdavosi kokią nors ekstremalią medžioklę, arba tapdavo kariais, arba buvo keliautojais. Didieji atradėjai nebuvo normalūs žmonės – bibliotekininkai ar kokie ūkininkai. Tai buvo ekstremalai. Įsivaizduokite – plaukti laivu mėnesių mėnesius tikintis ką nors surasti. Tai irgi savotiški adrenalino narkomanai,“ – teigia neurologas J. Fišas.
Imanuelis Kantas rašė: „Mažiausiai mirties bijo tie žmones, kurių gyvenimas turi didžiausią vertę“. Vienos išvados pasakyti neįmanoma. Kai aistra tam, ką darai, ima viršų – nėra blogai. Blogai yra tada, kai užrištomis akimis neri į baseiną pilną piranijų. Nebijoti mirti yra viena, o stačia galva pulti mirčiai į nasrus – visai kas kita. Taigi, svarbu, kad visada išliktų ribos.