DELFI jau rašė apie moteris, kurios pasirinko savo gyvenimą kurti su ekstremaliai laisvalaikį leidžiančiais vyrais. Apie emocijas ir išgyvenimus, kai tenka mylimiausią žmogų išlydėti į ilgas ir pavojingas keliones, kartais be galimybės susisiekti. Po šios publikacijos DELFI skaitytojai svarstė, ar apskritai tokiems žmonėms reikia kurti šeimas ir kėlė klausimą, ar tokie santykiai gali būti ilgalaikiai ir patvarūs.
„Vyras – savanaudis, o žmona – aplinkybių vergė, negalinti keliauti kartu, nes reikia auginti mažus vaikučius. Jokios romantikos ir iš naujo patiriamų jausmų aš čia nematau,“ - komentavo vienas skaitytojas.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė teigia, kad tokie santykiai įmanomi, tiesiog juos dažniausiai gali puoselėti ir kurti tos poros, kurios jau pasiekė brandą savo sąjungoje. Visgi specialistė teigia, kad ilgai trunkančios antros pusės kelionės su rizikos faktoriumi iš tiesų gali stipriai paveikti moters emocijas ir kaip reikiant išmušti iš vėžių.
Ar tokiu atveju verta bandyti pakeisti žmogų, ar mėginti uždrausti tokį laisvalaikį? Šarūnė lakoniška: „Kai matau, su kokiu užsidegimu jis tai daro, nekyla nei mintys, nei rankos iš jo to atimti“. Dar vienas nuoširdus ir moteriškai jautrus pokalbis su užkietėjusio keliautojo Sauliaus žmona Šarūne. Tiesa, šis atvejis kiek kitoks - šeima neturi vaikų, o Šarūnė – visiška Sauliaus priešingybė, laisvalaikį mėgstanti leisti ramiai ir tyliai.
- Kada susipažinote su savo vyru?
- Labai sunku atskaičiuoti. Pažįstami mes esame jau ilgą laiko tarpą. Vedę – tiktai penkti metai. Buvo vėlyva santuoka. O prieš tai (prieš santuoką - DELFI) bendravome aštuonis metus. Mes iš skirtingų Lietuvos kraštelių – aš pati esu žemaitė, o jis vilnietis. Susipažinome internetu. Šiuolaikinė pora (juokiasi). Labai ilgai bendravom per atstumą. Kaip jaunimui atrodo, neįmanoma palaikyti tokių ilgalaikių santykių. Aišku, prireikė aštuonių metų, kad vienas kitą pažintume, bet viskas baigėsi labai sėkmingai (šypsosi).
- Kokios vyro savybės jus sužavėjo?
- Žodžio laikymasis – tai, ką pasakydavo, tą ir ištesėdavo. Paslankumas važiuoti 200 kilometrų tam, kad savaitgalį susitiktų su mergina, kuri yra kitame Lietuvos pakraštyje. Tokios vertybės, kai žmogus parodo savo poreikį bendrauti ne tiek žodžiais, kiek darbais. Labai patikimas – matosi, stengiasi žmogui nuoširdžiai padėti. Tiesiog kaip mergina per visą bendravimo laiką neturėjau prie ko prikibti. Tai labai retas dalykas, nes kai ilgai senmergiauji, pasidarai labai priekabus (juokiasi).
- Kada sužinojote, kaip vyras leidžia laisvalaikį ir kaip reagavote?
- Šiaip jis iš tikrųjų labai didelis slapukas, labai uždaro būdo, intravertiškas žmogus. Pamažu, kai pradėjome kalbėti apie pomėgius, prasitarė, kad jis taip leidžia laiką, bet iš pradžių aš dar to masto nesupratau. Aš tik supratau, kad jis vaikščioja į salę ir laipioja ta (alpinistų - DELFI) sienele. Atrodė visai nekaltas dalykas. Labai patiko, kad žmogus turi pomėgį – tai labai daug pasako apie žmogų, kai jo dar visai nepažįsti, padeda suprasti, koks yra žmogus ir koks yra jo patikimumas. Pomėgis buvo netradicinis, ta sritis man buvo visiškai nesuprantama ir nepažįstama. Man atrodė keista, bet kuo daugiau su žmogumi bendrauji, tuo daugiau giliniesi ir apie tai sužinai. Ir kartu pažįsti kitą sritį ir kitą pasaulį.
- Kada supratote, kad tai šiek tiek daugiau nei laipiojimas alpinistine sienele salėje?
- Kai prasidėjo mėnesio kelionės (juokiasi). Galiu prisipažinti, kad tai tikrai buvo iššūkis. Šiaip esu iš labai sėslios šeimos ir mano šeimoje per daug niekas nekeliauja. Pirma mintis buvo: kam žmogui iš viso reikia bastytis, koks tikslas? Aš ilgai ieškojau atsakymo, nes man atrodo, kad tų iššūkių pakanka ir artimoje aplinkoje, o žmogus turi kažkur trenktis į tolybes, kad išbandytų kažką ir sau kažką įrodytų. Juo labiau, kad kiekvieną kartą ta išvyka yra su rizikos faktoriumi. Vis tiek, kad ir kaip kalbėtų, kad ir kokios būtų priemonės apsisaugojimui, gamta yra toks nedėkingas sutvėrimas – ji planuoja sau, tu planuoji sau. Pirma buvo šokas, kad jis šiaip keliauja. Reikėjo galvoti apie tai, kad jo dažnai nebus namie ir daug ką teks daryti pačiai. Kadangi su savimi gyventi jau buvau įpratusi ir žinojau, kad daug galiu, tai buvo man visiškai priimtina. Gal daugiau (neramino- DELFI) tas psichologinis jausmas, kad lyg ir yra žmogus, bet mėnesį ar net ilgiau jo neturi šalia. Ir dar visada galvoji, kad yra pavojaus ženklas tose kelionėse.
- Paminėjote, kad ilgai teko ieškoti atsakymo, kodėl reikia keliauti į kalnus ir rizikuoti savo gyvybe. Ar radote?
- Iš tikrųjų tai gal tiesiog yra atskira gyvenimo sfera. Kai truputėlį daugiau pažįsti žmones, kurie yra toje bendruomenėje, supranti, kad tai iš esmės yra ieškantys žmonės. Kiekvienas galbūt ieško kažko kito, bet pats ieškojimo principas išlieka. Turbūt tai tie žmonės su Kaino ženklu, kurie nestovi vienoje vietoje, jie visada kelia klausimus, jiems neužtenka to, kas yra. O be to, kaip man paaiškino vyras, kalnai juos užburia ir yra dvi kategorijos žmonių – viena, kuri vieną kartą nuvažiuoja ir pasakė: „ daugiau gyvenime „ne“, kita kategorija – tie, kuriuos iš karto paperka, jie toliau važiuoja ir sustoti jau nebeįmanoma. Kad kalnai yra labai stiprus konkurentas, aš pajaučiau iš karto. Aš ir vyrui pasakiau, kad aš sakysiu, kad turiu vienintelį konkurentą savo gyvenime – tai nėra kita moteris, tai nėra automobiliai, tai nėra žvejyba, tai yra kalnai. Ir mes dažnai pajuokaujam ir aš dažnai paklausiu, tai vis tik aš pirmoj vietoj ar kalnai? Jis visada sako, kad aš, bet aš dažnai matau, kad kalnai yra svarbiau (juokiasi).
- Ar pati kada nors buvote išvykusi kartu su vyru į kalnus?
- Buvau į labai nedidelius, kaip priklauso pradinukui. Buvome Čekijoje. O šiaip kadangi jis (vyras - DELFI) yra ne tiek aukštuminio, kiek techninio laipiojimo, tai esu ir saugojusi jį su virve, juo labiau, kad žmogus, kai atranda jam patinkantį ir įdomų pasaulį, jis labai suinteresuotas dalintis. Ir tu nori nenori įsitrauki, nes tai yra žmogus su kuriuo tau gera, kuris tau patinka, tai to dalinimosi yra labai daug. Jis visada šalia, visada išklausai, tik tiek, kad kalnai nesugebėjo manęs užburti. Aš esu daugiau viso to proceso stebėtoja (šypsosi).
- Ar buvo tokių situacijų gyvenime, kai dėl vyro iš nerimo norėjosi rautis plaukus nuo galvos?
- Egzistuoja tam tikri susitarimai. Aš visą laiką prašau, kad palaikytų su manimi kontaktą. Jeigu vyras išvažiuoja savaitgalį, tai trečiadienį man jau neramu. Jis visa tai žino – tris dienas aš ištempiu ir tada turiu gauti kažkokį signalą. Jis stengiasi šito susitarimo laikytis ir jeigu atsitinka taip, kad jis išvyksta į tokią kelionę, kur susisiekimo nėra, tai tiesiog tenka susitaikyti, kad bus savaitė tylos, dvi savaitės tylos, mėnesis tylos. Taip jau yra. Tada pasidarai maniakiškas, seki spaudą, žiniasklaidą, klimatines sąlygas, traukinio avarijas Rusijoje. Tuo laikotarpiu išgyveni tokį pakankamai jautrų periodą. Galiausiai, kaip patirtis rodo, ne visada reikia bijoti pačių kalnų, kartais pavojingi yra netgi žmogiškieji faktoriai. Žinant visus tuos įvykius, kas su mūsų alpinizmo atstovais atsitiko arba, pavyzdžiui, visai neseniai vyras papasakojo apie žuvusį draugą ir bendrakeleivį, kuris Rusijoje nukrito lipdamas labai paprastu maršrutu ir mirtinai susižalojo. Tu tą visą rizikos lauką jauti, jis visą laiką šalia tavęs. Kitaip tariant reikėtų sakyti taip, jeigu pasirenki žmogų su tokiu gyvenimo būdu, turi priimti jį su viskuo. Būtent ir su tuo rizikos faktoriumi, kurį tu pasirenki kartu su juo. Žmogus, kuris bet kada gali išeiti. Ne dėl to, kad tu taip norėtum arba jis taip norėtų, dėl to, kad taip tiesiog gali atsitikti.
- Ar dėl tokio laisvalaikio nenukenčia jūsų šeimyninis gyvenimas?
- Sakyčiau gal kaip tik mažiau atsiranda noro konfliktuoti dėl smulkmenų. Tada kaip tik labiau suvoki tas akimirkas, kurias tau gyvenimas padovanojo ir nesinori jų švaistyti. Žmogų vertini visiškai kitokiu aspektu, kaip laikiną, kuris yra tau duotas kaip dovana, ne kaip pastovus tūris, kurį turi šalia ir kurį gali gramdyti dėl tam tikrų nepatinkančių dalykų. O šiaip santuoką suprantu, kaip siekimą, kaip brandą, tai neišbaigtinas reikalas ir natūralu, kad vieną dieną mes vieno kito laiko išvagiam daugiau, kitą mažiau. Daug to laiko atima darbas. Kartais būna tokių nuoskaudų, kad tas atostogų akimirkas, kurias galėtum praleisti kartu, pavagia kalnai. Sakau, aš turiu vienintelį konkurentą (juokiasi) ir jis yra stiprus. Kita vertus, grįžta tavo žmogus ir tau pasakoja su tokiu užsidegimu, kaip jam ten buvo, kokie buvo pasiekimai, kaip jis kopė, kaip vargo, nes tos kelionės ne visą laiką būna malonios, kokie išgyvenimai, per ką jis perėjo. Jis pasakoja su tokia ugnele, sakyčiau net savotiška aistra, tai nekyla ranka ir mintis to atimti, nes tai yra kaip jo duotybė. O atimti iš žmogaus duotybę, tai tas pats, kas žmogų numarinti.
- Kaip manote, ar apie visas pavojingas situacijas vyras jums papasakoja?
- Tikrai ne, nes jis yra linkęs saugoti. Ne veltui jis pasirinko tą gelbėtojo kelią (Saulius atlieka ir gelbėtojo funkciją kalnuose - DELFI), kuris yra dar pavojingesnis mano moteriška samprata, vadinasi jis ne tik rizikuos savo gyvybe, bet jis eis gelbėti ir tada, kai bus rizikuojama kitų gyvybėmis ir tai galbūt darys netgi savo sąskaita.
- Kaip apibūdintumėte pati save? Koks jūsų charakteris?
- Čia sudėtingas klausimas (šypsosi). Paprastai mus geriau apibūdina kiti. Kas tikrai skiria nuo jo, aš esu labai nelinkusi rizikuoti, intravertiška, esu išmokusi bendrauti kaip intravertas, turbūt pakankamai atvira, naivoka, linkusi tikėti, kad viskas turi tą šviesiąją pusę, darboholikė.
- Kaip leidžiate laisvalaikį ir ypač tuomet, kai vyras išvažiuoja į kalnus?
- Iš tikrųjų nelabai moku to laisvalaikio sau pasidaryti, bet kai pasidarau, tai renkuosi ramesnį variantą. Kokią knygą paskaitau. Netgi sakyčiau, kad susigrąžinu laikotarpį, kurį turėjau, kai gyvenau pati su savimi. Labai geras laikas. Tikslingiausia būtų jį išmokti vertinti, nes mes dažnai siekiam tos partnerystės tarsi tai turėtų būti gyvenimo tikslas. Bet kai kurie žmonės išvogę vienatvės, buvimo su savimi minutėlę, įvertina. Man ir yra tas laikas, kai aš tą minutėlę išvagiu.
Galiausiai, tai yra laikas, kai man labiausiai sekasi tvarkytis (juokiasi), nes būdami kartu mes tarsi stengiamės tas minutes praleisti prasmingiau ir buitis lieka antrame plane. O kai lieki vienas, yra didelis laiko gabalas, kurį gali panaudoti tam, ką seniai pamiršai – drauges, buitį, kažką nupirkti, kažkokį niekutį interjerui, namams, išversti kokią spintą, kuriai tu niekada neturėjai laiko. Ir tada su visu tuo gražiu ilgesiu, kuris per tą laiką užauga didelis, pasitinki tą žmogų. Aš visada pasitinku stotyje, mes taip esame įpratę. Tam tikri simboliniai susitarimai. Grįžimas. Galiausiai ir tų daiktų būna nemažai, kad nuimtum tą svorį nuo žmogaus.
- Dažnai ekstremaliai laisvalaikį leidžiančių žmonių antrosios pusės būna su panašiais pomėgiais. Jūsų atveju yra visiškai priešingai. Ar nebuvo sunku įsilieti į alpinistų kompaniją?
- Iš tikrųjų jie nerūšiuoja žmonių, tai yra labai svarbu, jie labai nuoširdžiai priima. Aišku, yra labai sunku kalbėtis, turi turėti tam tikrą sampratą. Mano kelias buvo per psichologinę pusę, kadangi aš esu įgijusi tam tikrų psichologijos ir pedagogikos žinių. Aš į jų ratą įėjau per bendras veiklas su vyru, nes jis mane, kaip instruktorius, pakvietė stebėti mokymo procesą. Tada atsirado bendros sąsajos, nes universalūs mokymo principai tinka bet kuriai mokomajai veiklai. Mano kelias į tą pasaulį buvo per tai, kas man lengvai sekasi. Kai jau padarai pirmą žingsnį, tai pradedi labiau pažinti ir jų pasaulį – jų virves, mazgus ir visa kita.
- Kaip reagavo jūsų tėvai, kai sužinojo, ką jūsų vyras veikia laisvalaikiu?
- Mano mama labai gražią frazę pasakė (juokiasi). Jau dabar tikrai labai atvirai pasakysiu. Ji pasakė: „kaip tu sugebėjai didžiausiam Lietuvos mieste atrast tokį laukinį žmogų?“ Čia buvo pirminė reakcija. Bet šiaip pagrindinis sakinys, kuris man labiausiai užstrigo, buvo toks: „kai aš matau, kad tu laiminga, man bet koks žmogus, kuris yra šalia tavęs, yra geras“. Toks labai šeimyniškas, motinos išjaustas požiūris.
Ačiū už pokalbį.
Komentuoja psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė
„Jeigu žmonės pereina romantiško susižavėjimo ir realybės etapus, su aiškinimusi, kas mano, kas tavo, su visomis abejonėmis, ar aš noriu, ar nenoriu būti su tuo žmogumi, tada jie gali pereiti į tą brandžią santuoką ar partnerystę, kai jau iš tiesų gali gerbti vienas kito poreikius ir netgi toleruoti tokius išvažiavimus,“ – teigia D. Balčiūnienė.
Visgi specialistė pabrėžia, kad kiekvieni santykiai yra unikalūs ir negalima tiksliai pasakyti, ar tokios kelionės santykius tik išbando ir sustiprina, ar juos griauna.
Anot psichoterapeutės, mėnesio ar ilgesnio laiko pertrauka neturėtų pakenkti ilgalaikiems santykiams, tačiau gali pridaryti kur kas rimtesnių bėdų neseniai užsimezgusiems jausmams. Kita vertus, svarbu ir tai, dėl ko ta pertrauka atsiranda - ar tai yra gerai apgalvotas sprendimas pabūti atskirai, ar tai tiesiog spontaniškas bėgimas. D. Balčiūnienės teigimu, problema, kai pomėgis nustelbia santykius ar užima svarbesnę vietą gyvenime nei antroji pusė, gana dažnai kankina įvairaus amžiaus poras.
„Labai paprastas patarimas – reikia aiškintis, kalbėti ir suprasti. Suprasti savo norus ir kito norus. Iš principo tokios partnerystės, kai vienas žmogus labai aktyvus, kitas labai pasyvus, galimos, bet tai tikrai nėra lengva. Vienas iš receptų būtų vis tiek ieškoti bendros veiklos, bendrų pomėgių, bendro laiko kartu. Moterims, kurios gyvena su alpinistais, lakūnais ar ekstremalaus sporto mėgėjais, yra trys variantai: arba tu su tuo susitaikai, arba kovoji, arba pasitrauki,“ – aiškina D. Balčiūnienė.
Specialistė pripažįsta, kad tokie santykiai iš tiesų yra sudėtingi, o paklausta, kaip save raminti moteriai, kuri išleidžia savo vyrą į pavojingą kelionę ar žygį, tačiau žino nesulauksianti jokios žinios, pateikia paprastą atsakymą – svarbu nedrausti sau galvoti apie mylimą žmogų ir apie tai, kaip jam sekasi, tačiau neleisti sau kurti baisiausių scenarijų ir skatinti baimės.
„Kai užplūsta įkyrios mintys ar baimės, tai reikia leisti toms mintims kažkiek būti, bet netgi nusistatant kažkokį laiką. Tarkim, aš pagalvosiu ir kai jau matysiu, kad pradedu užsivedinėti ant tos baimės, tada nueisiu išplausiu grindis. Būtų labai gerai, kad būtų su kuo apie tai pasikalbėti, pasidalinti. Kitaip tariant, savo dėmesio kanalą perjungti į kitą kanalą. Reikia leisti sau kažkiek apie tai galvoti, bet neužsivesti. Kaip viena moteris labai gražiai pasakė – čia panašiai kaip kasytis niežtimą vietą, gali nusikasyti ir iki kraujų,“ – pataria psichoterapeutė.