Kalbėdamas apie Lietuvos žiniasklaidą šiandien, V. Valentinavičius pažymi, kad tradicinė žiniasklaida vėl patiria išbandymą – šiuo atveju, konkurencinėje kovoje su socialiniais tinklais. Tačiau pavojaus jai išnykti, pasak pašnekovo, nėra, mat, jo teigimu, neįmanoma, kad socialiniai tinklai žurnalistiniu profesionalumu pranoktų tradicinės žiniasklaidos portalus.
Tradicinės spaudos mirtis – lūžinis laikotarpis Lietuvos žiniasklaidos istorijoje
2005–2007-ieji – šis laikotarpis gali būti laikomas lūžiniu ir tradicinės spaudos dienraščių valdomos žiniasklaidos traukimosi pradžia, teigia V. Valentinavičius.
„Visoje žiniasklaidoje tuo metu (…) buvo didžiųjų spaudos magnatų pirk-parduok kultūros klestėjimo metai. (…) Tada, kokiais 2007-aisiais, buvo tyrimas, kuriame absoliučiai dauguma verslininkų sako, kad visa žiniasklaida yra korumpuota, kad beveik pusė jų yra mokėję žiniasklaidai, (kad vyrauja – ELTA) užsakomieji straipsniai ir pan. Tai buvo labai stipru, labai ryšku. (…) Kita vertus, to fone buvo siena – visa internetinė žiniasklaida, kuri atrodė labai nepriklausomai“, – spausdintinės žiniasklaidos lūžinį periodą prisimena V. Valentinavičius.
„Taip buvo. Ir tada buvo tokie smagūs dalykai, kuriuos dabar jau pamiršome – buvo labai kritiškas blogas, kuriame tie patys spaudos magnatai buvo mėsinėjami. Buvo blogas apie televiziją, (…) tokios viešos diskusijos. (…) Ir va ta internetinė žiniasklaida ir žurnalistai, kurie buvo tikrai nepriklausomi ir sąžiningi, jie turėjo balsą. Ir šitos diskusijos fone prasidėjo senojo tipo žiniasklaidos atsitraukimas“, – sako buvęs naujienų agentūros ELTA vadovas.
V. Valentinavičius pripažįsta, kad spausdintos nacionalinės spaudos mirtį Lietuvoje, greta žiniasklaidos persikėlimo į internetą, nulėmė būtent tuo metu vyravusi leidinių savininkų pirk-parduok kultūra.
„Taip ji (spausdintinė žiniasklaida – ELTA) prarado žmonių pasitikėjimą. Iš esmės, tai žmonių sprendimas. (…) Esu moksliniame universiteto komunikacijos fakulteto leidinyje paskelbęs straipsnį, kurio pagrindinė mintis ta, kad ne tik internetas pribaigė Lietuvos spaudą, bet ir būtent šita pirk-parduok kultūra, kuri labai sumažino pasitikėjimą. (…) Pirmą kartą Lietuvoje šoktelėjo pasitikėjimas spausdintine žiniasklaida tada, kai užsidarė „Respublika“ ir nustojo būti dienraščiu. Tai atitinkamai mažiau pagrindo nepasitikėti (žiniasklaida – ELTA), tą pasitikėjimą saugo“, – pažymi V. Valentinavičius.
Pašnekovas pažymi, kad nors spausdintinė žiniasklaida rimtose pasaulio demokratijose laikoma vienu iš kokybiškosios žiniasklaidos požymių, o Lietuvoje jau yra ant mirties slenksčio, ji gana sėkmingai transformuojasi į naujas platformas internete ir ten išlaiko rimtosios žiniasklaidos tradicijas.
„Topinėse naujienose pagrindiniuose portalų puslapiuose dominuoja būtent rimtosios, tradicinės žiniasklaidos žinios. (…) Jie perima rimtų laikraščių rolę. Vakaruose būtent tai ir įrodė profesionalizmo galią. Tokie laikraščiai kaip „The New York Times“, „The Washington Post“ – jie lengviausiai perėjo į naują formatą“, – sako V. Valentinavičius.
Tradicinės žiniasklaidos stiprybė konkurencinėje kovoje su socialiniais tinklais – profesionalumas
Pašnekovas pripažįsta, kad šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, socialinių tinklų įtaka žiniasklaidai stiprėja. Tačiau V. Valentinavičius teigia netikintis, kad tradiciniai žiniasklaidos formatai, pavyzdžiui, naujienų agentūros, bus nustumti socialinių tinklų, taps nebereikalingi ir išnyks.
„Jos turi išlikti ir išliks. (…) Nelabai pasiduodu kalboms, kad žiniasklaida baigiasi ir visus pakeis milijonai mėgėjų su iphone‘ais. Mėgėjai negali konkuruoti su naujienų agentūros žurnalistu, kuris dirba nuo ryto iki vakaro, parašo 3, 4, 6 istorijas ir tai daro kiekvieną dieną, 10, 20, 30 metų. Su jo įgūdžiais matyti istorijas, surašyti jas greitai, tiksliai ir patikimai ir paleisti tuo metu, kada labiausiai reikia – niekas su tokiais žmonėmis negali konkuruoti“, – išliksiantį visuomenės žiniasklaidos poreikį pažymi Č. Juršėnas.
„Naujienų agentūros visame pasaulyje pereina į naujas platformas, bet bazinis produktas – elementari naujiena, informacinis šovinys, kuris padaromas ypač greitai, su profesionalumu, patikimai, šaunamas iš karto ir plačiai naudojamas likusioje žiniasklaidoje – šitas dalykas nesikeičia. Ir, manau, nesikeis tiek, kiek vertinamas profesionalumas ir profesionalus žurnalizmas. (…) Informacijos tvano sąlygomis profesionalumo vertė dar labiau auga. Kuo didesnė yra mėgėjų armija, tuo lengviau iš jos išsiskirti profesionalams su gerai padaryta istorija, nuotraukomis, reportažais ir pan.“ – tradicinės žiniasklaidos kokybės standarto išlaikymą kaip esminę sąlygą neatsidurti socialinių tinklų šešėlyje akcentuoja V. Valentinavičius.
Pašnekovas sako neabejojantis profesionalios žiniasklaidos perspektyvomis ir netiki kai kurių ekspertų nuogąstavimu, kad auditorija, laikui bėgant, tiesiog nuo jos nusisuks ir naujienų ieškoti ners į socialinius tinklus bei kitas platformas.
„Neįsivaizduoju, kaip rimti, išsilavinę žmonės, kurie pripratę sekti rimtas naujienas, politikos, kultūros ir pan., kurie priiminėja sprendimus, kaip jie gali nusigręžti nuo patikimos žiniasklaidos, kuri suteikia patikimą informaciją. (...) mes čia kalbame apie tam tikrą visuomenės dalį, kuriai reikia aukštesnės kokybės. Nemanau, kad ta visuomenės dalis keičiasi. Jeigu tu nori patikimos informacijos, tai socialinė žiniasklaida jos neduoda. Nes jeigu kas nors įdomaus yra socialinėje žiniasklaidoje ir yra verta dėmesio, tai vis tiek atsiduria mainstream (plačiojoje, profesionaliojoje – ELTA) žiniasklaidoje“, – įsitikinęs V. Valentinavičius ir prideda, kad profesionalioji žiniasklaida ir jos produkcija socialiniuose tinkluose išlaiko kokybės ženklą.
Žiniasklaidos turinio apmokestinimas interneto amžiuje – reikšmingas veiksnys siekiant išlikti
Svarbiu veiksniu tradicinei žiniasklaidai išsilaikyti internete V. Valentinavičius įvardija turinio apmokestinimą. Tačiau pabrėžia, kad pinigai, geriausia, kad ateitų iš auditorijos, o ne turinio užsakovų – tai, pasak V. Valentinavičiaus, žiniasklaidai yra pavojinga.
„Viena pagrindinių problemų tradicinei spaudai buvo daug nemokamo turinio. Bet, praėjo kažkiek laiko, kol jie suprato, kad, palaukite, mūsų produktas yra vertingas produktas, mes gauname labai gerus atlyginimus už labai gerą darbą, tai mes negalime to atiduoti už dyką. Ir, atitinkamai, paaiškėjo, kad žmonės už gerą produktą moka“, – teigia pašnekovas.
Kaip sėkmingą žiniasklaidos turinio apmokestinimo pavyzdį V. Valentinavičius įvardija amerikiečių „The Washington Post“ leidinį.
„Jie turinio neatiduoda už dyką. Jų politika yra pasiekti nustoti būti Amerikos sostinės laikraščiu ir pasiekti visą pasaulį, iš pradžių Ameriką, paskui jau visą pasaulį, bet nedalyti turinio“, – sako pašnekovas.
Visgi, anot V. Valentinavičiaus, Vakaruose taip pat yra ir pavyzdžių, kada vartotojams susimokėti už gaunamą turinį leidžiama savanoriškai ir tokia sistema taip pat veikia.
„The Guardian“ yra vos ne vienintelė išimtis, kurie atiduoda savo turinį nemokamai. Bet vėl, su viltimi, kad suveiks tas vadinamas crowdfunding (sutelktinis finansavimas – ELTA), kad žmonės savanoriškai sumokės. Ir jie sumoka. Tai žinių organizacijos, kurios turi profesionalias komandas, tradicijas, patikimumą, reputaciją, jos iš tos reputacijos sėkmingiausiai gyvena ir skaitmeniniame amžiuje“, – pažymi V. Valentinavičius.