„Tai pamatas, nuo kurio atsispyrė Lietuvos žiniasklaida“, – tvirtina mokslinį darbą apie Eltos istoriją tarpukariu parašiusi A. Karaliūtė Kamičaitė. Pasak jos, šį indėlį agentūra įnešė net įvertinus tai, kad po 1926 m. perversmo ELTA tapo į valdžią atėjusių tautininkų formuotų valstybės interesų įgyvendinimo subjektu.
Ji pažymi, kad pirmoji Lietuvos naujienų agentūra galėjo atsirasti ir kitokiu pavadinimu nei yra dabar. Tarpukariu prie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos įkurtą agentūrą svarstyta pavadinti „Litopres“, „Preslit“ ar tiesiog Lietuvos telegramų agentūra (LTA).
„Tačiau, kaip savo prisiminimuose rašo pats Juozas Eretas (agentūros įkūrėjas), Užsienio reikalų ministerijos vadovybė pasiūlė prie pastarojo pavadinimo pridėti raidę E, kad būtų lengviau ištarti. Taip ir liko toks pavadinimas – ELTA“, – teigė A. Karaliūtė Kamičaitė.
Pažodžiui ELTA iššifruojama kaip Ereto Lietuvos telegramų agentūra. 1920 m. pavasarį užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro įsakymu J. Eretas paskirtas Lietuvos telegramų agentūros ELTA redaktoriumi. Telegramos tuo metu buvo kone pagrindinis informacijos perdavimo būdas ir didesnioji dalis naujienų agentūrų vadinosi telegramų agentūromis.
ELTA įkurta prie Užsienio reikalų ministerijos: viena iš misijų – atremti dezinformaciją
ELTA įkurta ir formavosi prie Užsienio reikalų ministerijos. Pasak istorikės, atsižvelgiant į tuometines geopolitines bei šalies vidaus aplinkybes, tame nėra nieko keista.
„Visiškai nenuostabu, kodėl ELTA kūrėsi prie Užsienio reikalų ministerijos. Ten buvo tam reikalingų išteklių“, – sakė A. Karaliūtė Kamičaitė.
Tarp tokių išteklių ir teletaipai, kurių pagalba buvo gaunamos naujienos iš kitų valstybių agentūrų anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis. Taigi, pažymi istorikė, ELTA Lietuvoje pirmoji įdiegė praktiką pasitelkti technologijas ir užtikrinti naujienų sklaidą. Kita vertus, akcentuoja ji, dar svarbiau yra tai, kad agentūra uždavė toną formuotis žurnalistinio ir ypač naujienų agentūros darbo principams. Šiuo atžvilgiu, sutinka ji, ELTA prisidėjo ne tik prie Lietuvoje, bet ir Europoje susikūrusių tradicijų.
Ne ką mažesnę svarbą ELTA turėjo ir nacionaliniu lygiu. Viena iš netiesioginių užduočių buvo atremti, šiuolaikiniais terminais kalbant, informacines atakas. O tokių atakų tarpukariu, kai Lietuvos geopolitinė padėtis buvo itin sudėtinga, pasitaikė labai dažnai.
„Eltos vienas iš vaidmenų buvo skleisti žinias apie valstybėje vykstančius politikos, ekonomikos, kultūros procesus. Tai pat paneigti neigiamas naujienas, kurių apie Lietuvą buvo labai daug“, – teigė ji.
Agentūros darbo pradžioje žurnalistai dirbo ypač sudėtingomis sąlygomis
Nepaisant to, kad valstybės aparatas, ypač po Antano Smetonos vadovauto perversmo, Eltą bandė paversti savu įrankiu bei kontroliuoti, istorikės manymu, įvertinti reikėtų itin platų agentūrai tekusių funkcijų spektrą.
„ELTA užėmė svarbų vaidmenį tiek diplomatijos srityje, tiek žiniasklaidos tinklų mezgimo srityje, tiek visuomenės modernėjimo srityje (...). ELTA ilgainiui atliko ir savotišką viešųjų ryšių ekspertės vaidmenį pačiai Lietuvai kaip valstybei. Ne tik telkė žurnalistus, bet Juozas Eretas vykdavo ir į kitas šalis užmegzti naujus ryšius“, – sakė istorikė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje tuo metu ne tik geopolitinė, bet ir socioekonominė padėtis buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, akcentuoja istorikė, Lietuva išsiskyrė iš kitų Europos šalių vien gyventojų neraštingumu.
„Po Pirmojo pasaulinio karo neraštingumas Lietuvoje siekė per 30 proc., kai tuo metu Nyderlanduose – 5 proc. Taigi turėjome visus vytis ir iš esmės visose srityse. Būtent ELTA turėjo būti tuo langu, padedančiu matyti daugiau ir vytis“, – sakė A. Karaliūtė Kamičaitė, pridurdama, kad tuo metu ir žurnalistų darbo sąlygos buvo ne iš pačių lengviausių.
„Kai kur nebuvo vandentiekio, elektros, o kai kurie žurnalistai, publicistai iki galo nemokėjo lietuvių kalbos, nes nebuvo kaip juos išmokyti. Buvo ką tik panaikintas spaudos draudimas“,– iššūkius, su kuriais susidūrė ir kuriuos spręsti ėmėsi ELTA, vardijo tyrėja.
Ir šiame procese, apibendrino istorikė, ėmė megztis žiniasklaidos bei visuomenės ryšys.
„Žmonės, jei išgirsdavo, kad kažkas kažkur nutikto ar kieme, ar kaimyninėje valstybėje, jie skambindavo į redakciją klausti, kas nutiko“, – sakė A. Karaliūtė Kamičaitė.
„Tai pamatas, nuo kurio atsispyrė žiniasklaida“ – apibendrino istorikė.