Vienas iš šių metų laimėjimų neabejotinai yra gerai išlaikytas Lietuvos ekonomikos atsparumo egzaminas. Lietuva šiuos metus, tikėtina, baigs gana skambiai, t. y. laukiamas virš 2 proc. šalies BVP augimas. Visos Europos Sąjungos (ES) ekonomikos augimas, tikėtina, sieks tik 0,9 proc., Estijai prognozuojamas iki 1 proc. BVP susiraukimas, Latvijoje – ekonomikos stagnacija, Švedijoje – vos 0,3 proc. BVP augimas ir Suomijoje – BVP susitraukimas iki 0,3 proc.
Tokie rezultatai iš nuostabos kilstelėjo ne vieno ekonomisto antakį kaimyninėse valstybėse, bet atsigrįžkime į save – kuo gi mes tokie ypatingi? Didelės paslapties čia nėra. Sprendimas siekti energetinės nepriklausomybės šiandien mūsų ekonomikai jau generuoja dividendus. Praėjusius trejus metus aktyviai žengiame energetinės transformacijos keliu. Kol estai vis dar stringa iškastinio kuro priklausomybės spąstuose, Lietuvoje jau artėjame prie 80 proc. visos elektros energijos generuojamos iš atsinaujinančių išteklių. Be to, šiuo metu mes jau pasigaminame apie 62 proc. šalies elektros energijos poreikį tenkinančio elektros kiekio.
Net jei nepavadinčiau šių metų itin gerais Lietuvos pramonei, nes pramonės produkcija šių metų sausio–spalio mėn. buvo tik 2,4 proc. didesnė nei 2023 metų atitinkamu laikotarpiu, o prekių eksportas per tą patį laikotarpį sumažėjo 6,1 proc. (tiesa, tai labiau palietė reeksportą), sėkminga prekių eksporto rinkų diversifikacija smarkiai prisidėjo prie šalies pramonės rezultatų stabilizavimo.
Visi šie geri pramonės rezultatai buvo pasiekti gana „atšiauriomis“ pramonės prekių kainų stagnacijos, darbo kaštų augimo ir aukštų kapitalo kaštų sąlygomis. Pramonės produkcijos kainos stagnuoja jau nuo 2023 metų vėlyvojo pavasario, darbo kaštai šiais metais auga ir vėl didesniu nei 10 proc. per metus tempu. Pramonėje dominuojančių žemesnės ir vidutinės pažangos technologijų ir darbo kaštų balansas jau lemia kai kurių mūsų sektorių nykimą (drabužių siuvimo, tekstilės) dėl prarandamo tarptautinio konkurencingumo.
Galiausiai, dar šių metų pradžioje Lietuvoje verslui skolintis buvo bene brangiausia iš visų euro zonos šalių. Tokia finansinė įtampa pramonėje ir kituose šalies sektoriuose prisidėjo prie to, kad šiais metais, tikėtina, bus fiksuojamas investicijų mažėjimas, palyginti su 2023 metais.
Europos Centrinis Bankas jau keturis kartus šiemet sumažino palūkanų normas. Gal kam atrodytų, kad kapitalo kaštų problema sprendžiasi. Taip, ji sprendžiasi, tačiau konkurencija kapitalo rinkoje irgi labai svarbi. Ir čia, reikia pripažinti, jau yra reikšmingų teigiamų poslinkių. Ką tik savo biurą Lietuvoje atidarė Vokietijos „Commerzbank“ bankas, šalyje veikti ketina pradėti Taivano bankas „Bank of Taiwan“, ketinimus veikti Lietuvoje buvo išreiškęs ir Lenkijos bankas „Pekao“. Ilgus metus visos verslo bendruomenės keltas klausimas, padedant šalies atsakingoms institucijoms (ypač buvusiai Vyriausybei ir Lietuvos bankui) pagaliau skina pirmuosius vaisius. Kita vertus, liūdna, kad savo būstinės veiklą į Estiją perkelia ilgametis rinkos veikėjas SEB bankas. Ir kur kas liūdniau, jei tokio įmonės sprendimo veiksniu galėjo tapo mokestinės aplinkos Lietuvoje nenuspėjamumas.
Atskirai norėčiau paminėti, kad nepaisant darbo kaštų ženklaus augimo, stagnuojančių produkcijos kainų, susitraukusio eksporto ir aukštų kapitalo kaštų, iš esmės Lietuvos pramonės įmonės šiais metais nemažino darbuotojų skaičiaus. Žinoma, buvo sektorių, kuriuose tai buvo neišvengiama dėl šalies transformacijos link aukštesnės pridėtinės vertės ekonomikos. Tokiuose procesuose svarbu užtikrinti, kad išsaugotume darbo rinkoje atleidžiamus darbuotojus, kad sugebėtume juos integruoti naujai besiformuojančiuose aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose. Ir čia mums dar labai reikia pasistengti, nes aukštos pridėtinės vertės pramonės sektoriais šalyje sukuria dar tik labai kuklią dalį visos pramonės pridėtinės vertės.
Kita šių metų mūsų prošvaistė – pasiektas Lietuvos gynybos finansavimo rodiklis. Lietuva tarp visų NATO šalių yra viena iš lyderių pagal gynybai skiriamą biudžeto dalį. Šiais metais jis jau sieks apie 3 proc. BVP. Už tai turėtume padėkoti vieni kitiems. Tvirtumo, kad čia nesustosime, duoda tiek buvusios Vyriausybės darbai gynybos srityje, tiek ir naujos Vyriausybės tvirtas nusiteikimas tuos pradėtus darbus tęsti ir toliau stiprinti šalies gynybines galias. Svarbu atkurti saugumo jausmą šalies viduje tiek užsienio, tiek vietiniams investuotojams. Šio užtikrintumo pastaraisiais metasi trūko.
Kaip ilgai purtytas Coca-cola buteliukas šiemet iššovė UAB „Teltonika“ investicijų atvejis. Bandau ir čia įžvelgti pozityvo – tai sujudino biurokratiją ir žadama imtis rimtai šias problemas spręsti. M. Draghi šiais metais paskelbė ES konkurencingumo ataskaitą, kurioje buvo keliama per didelės administracinės naštos verslui problema. Biurokratijos mažinimas tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu turėtų tapti prioritetu. Gal čia galėtų padėti verslas su savo kompetencijomis diegiant Lean vadybos principus. Istoriškai planavimo metodų didelės kompanijos kažkada mokėsi iš valstybės valdymo praktikų. Laikas gal daugiau šiuolaikinių verslo valdymo metodų pritaikyti mūsų viešajame valdyme?..
Sėkme vadinčiau ir verslui skirtą beveik 1 mlrd. eurų paskolų paketą RRF finansavimo rėmuose, tačiau gaila, kad šie pinigai realiai nepasiekė šalies ekonomikos dar šiais metais. Jei būtų pasiekę, manau, metų pradžios spėjimas apie 2,7 proc. BVP augimo potencialą būtų buvęs labai arti tiesos.
Nauja Vyriausybė žada įsiklausyti verslo argumentų. Bet apie tai pakalbėsime po valdžios medaus mėnesio pabaigos, t. y. po 100 dienų. O kol kas, leiskime vieni kitiems šventes sutikti su viltimi, kad viskas čia bus gerai – kad Lietuva tikrai kylanti žvaigždė, o ne tik šiemet žybtelėjusi ES ekonomikos kometa.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.