Vienas iš būdų – investuoti
Atsakymas vienintelis – užsitikrinti papildomus šaltinius, galinčius ateityje generuoti papildomas pajamas. Vienas iš šaltinių – investavimas, kuris lietuviams dar nėra toks įprastas, kaip, pavyzdžiui, Vakarų Europoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau yra tokių, kurie investavimo naudą supranta dar vaikystėje, o finansinės nepriklausomybės kelionę Lietuvoje pradeda dar gerokai anksčiau, nei susiranda pirmąjį darbą.
Kitaip nei daugelis, finansinę ateities gerovės svarbą Vilniaus jėzuitų gimnazijos paramos fondo vadovas Justinas Balbieris suprato dar vaikystėje. Jis pasakoja, jog suvokimas atėjo maždaug 10-ies, nes šalia turėjo patyrusio investuotojo pavyzdį – savo tėtį. Neilgai trukus jaunuolis pradėjo investuoti pinigus „tėčio banke“. Du kartus per metus – po gimtadienio ir Kalėdų, J. Balbieris atliekamus pinigus padėdavo šiame banke, o už tai gaudavo 10 proc. metines palūkanas. Kaip pasakoja jis, tėtis suteikė galimybę pinigus išsiimti bet kada, tačiau vaikinas nepasidavė pagundai ir su tėčio pagalba investavo iki pat pilnametystės, o jos sulaukęs – investavimo keliu ėmė žengti savarankiškai.
„Tėčio tikslas buvo paskatinti taupymą ir ugdyti investavimo dvasią, nes kai pats investuoji, retai matai ilgalaikius teigiamus finansinius rezultatus – keliolikos metų vaikui dažniausiai investavimas baigiasi praradimais. Tai gali šiek tiek demotyvuoti, tačiau patikėjimas savo pinigus profesionalui, šiuo atveju tėčiui, buvo tikrai smagi ir teigiama patirtis“, – pasakoja jis.
J. Balbieris pasakoja, kad prieš tvirta koja žengiant į savarankiško investavimo pasaulį, jis perskaitė visas tėčio rekomenduojamas knygas apie investavimą, vėliau sekė įvairūs internetiniai kursai, kuriuose jaunuolis mokėsi investavimo teorijos ir sėmėsi patarimų iš patyrusių profesionalų. Vyresniame amžiuje jis sutiko ir bendraminčių, su kuriais pradėjo dalintis sukaupta informacija.
„Vienas lauke – ne karys. Investuotojų ratas labai padėjo ir motyvavo, nes vienam investuoti yra viena, tačiau kartu yra visai kitaip – galima turėti visai kitos apimties analizes bei modelius. O šiuo metu skaitau ir daug pirminės informacijos: tiek iš kitų investuotojų, kurie rašo apie tai savo tinklaraščiuose ar kituose kanaluose, tiek stengiuosi kalbėtis su žmonėmis gyvai Lietuvoje, kurie patys daug investuoja arba net yra prisidėję prie Lietuvos investicijų rinkos sukūrimo ir formavimo“, – pasakoja jaunasis investuotojas.
Jis atvirauja, kad norėdamas išanalizuoti rinkas, kasdien domėjimuisi skiria apie pusantros valandos savo laiko. Pasak jo, tai padeda susipažinti su dienos aktualijomis rinkose, galinčiomis turėti įtakos jo investiciniam portfeliui.
„Warrenas Buffettas yra pasakęs, kad reikia investuoti į tai, ką geriausiai išmanai. Aš esu originalioje pozicijoje dėl savo amžiaus, kadangi neišmanau nieko taip giliai, kaip tos srities profesionalai. Tad aš tiesiog stengiuosi po truputėlį mokytis įvairias sritis – dešimt pagrindinių sektorių. Mano mėgstamiausia sritis yra ta, kuri tuo metu turi daugiausiai potencialo uždirbti pinigus, tad jai skiriu daugiausiai laiko: skaitau pirminę informaciją, kitų investuotojų analizes ir stengiuosi gilintis į detales. O kadangi tos sritys keičiasi, po truputį plečiasi ir mano žinių horizontas“, – šypteli J. Balbieris.
Jaunojo investuotojo praktiniai patarimai
Svarstantiems pradėti investuoti, jaunuolis pataria – reikėtų pirmiausia pasisemti reikiamų žinių. Jų galima ieškoti internete, pavyzdžiui, „Youtube“ platformoje, taip pat skaityti lietuviškus šaltinius – „Verslo žinių“ dienraštį, žurnalą „Investuok“, kuriuose galima rasti straipsnių, parašytų patyrusių investuotojų, ar gaudyti rinkos pranešimus apie Baltijos šalių rinkas „Nasdaq Baltic“ puslapyje.
„Jeigu norite gauti daugiau informacijos apie Vakarų akcijų rinkas, patarčiau skaityti „The Economist“ ir „Bloomberg“. Jie turbūt yra patys geriausi, patikimiausi šaltiniai, su kuriais konkuruoti yra turbūt beveik neįmanoma – ten tikrai rašo aukščiausio lygio profesionalai ir faktas, galbūt šiek tiek kainuoja prenumerata, tačiau, mano nuomone, ta informacija pasinaudojus tikrai galima užsidirbti ženkliai daugiau nei prenumeratos kaina. Be to, žinote, kaip sako – žinios yra neįkainojamos. Dar viena platforma, kurią naudoju, yra „Seeking Alpha“. Čia galima rasti kitų investuotojų atliktų analizių, kurios padeda susipažinti su kitokiomis perspektyvomis, strategijomis ir atrasti savo akluosius taškus“, – patarimais dalijasi pašnekovas.
Klausiantiems, kokias investavimo platformas pasirinkti, J. Balbieris taip pat turi keletą patarimų. Jis pats investuoja savo banke – vieta yra patikima, o kiekvienas turintis banko sąskaitą be vargo gali pradėti čia investuoti.
„Alternatyviai mėgstu investuoti ir į skolas, todėl naudojuosi platforma „Finbee“, neseniai atidariau sąskaitą ir „Profitus“, kur galima investuoti į paskolas nekilnojamajam turtui. O investuojant į išvestines priemones arba norint investuoti į Vakarų rinkas, aš asmeniškai naudoju „Trading 212“, nes čia beveik nėra jokių pirkimo, pardavimo bei laikymo mokesčių. Ir taip pat išvestinėms priemonėms naudoju „Interactive Brokers“ platformą, kuri kiek brangiau kainuoja, tačiau turi labai platų spektrą įvairiausių išvestinių priemonių: opcionų, ateities sandorių ir t.t.“ – teigia pašnekovas.
O paklaustas, kokia, jo nuomone, yra minimali suma, kurią reikėtų skirti savo pirmajam investiciniam sprendimui, J. Balbieris sako, kad tai galėtų būti apie 100 eurų, taip pavyktų susidaryti diversifikuotą portfelį ir atlikti daugiau nei vieną investiciją. O kiek investuoti periodiškai, kaip teigia pašnekovas – kiekvieno apsisprendimo reikalas, norintys gali skirti ir po vieną eurą.
Jaunuolis neslepia – prasidėjus COVID-19 pandemijai, teko susitaikyti ir su finansinėmis netektimis. 2020-ųjų pirmąjį ketvirtį turimos pozicijos nukrito, jų vertė sumažėjo. Vis dėlto, investicijų jis nepardavė, todėl metus baigė ne minuse, o pliuse. Kaip sako jis, čia buvo didžiausia krizė, palietusi visas sritis, tačiau yra buvę itin skaudžių praradimų ir pavienėse investicijose, pavyzdžiui, investuojant į paskolas ar konkrečias investicines idėjas.
„Šiuo atveju svarbiausias dalykas tampa ne investavimo žinios, o psichologija – reikia išmokti tvarkytis su savimi ir ta baimė tikrai yra baisi, nes prarandi tikrus pinigus, kuriuos užtruko laiko užsidirbti. Aš asmeniškai taikau tokią metodiką, kad kai yra labai bloga situacija rinkose, aš mažiau žiūriu į portfelį, kuris nusidažęs raudona spalva, ir daugiau domiuosi tuo, į ką būtų galima investuoti ir taip sumažinti riziką. Pradedančiajam investuotojui tai tikrai yra tokia šoko terapija, bet reikia suprasti, kad tai – visiškai natūrali investavimo dalis. Nuostolis yra lygiai toks pat investavimo rezultatas, kaip ir pelnas.
Blogiausias dalykas, ką galima padaryti, tai viską parduoti, kai rinkos yra nukritę, akcijų pozicijų vertės yra sumažėjusios ir tiesiog išeiti iš investavimo. Geriausia išlaukti tą periodą, galbūt tuo metu darant kažkokias investicijas, jeigu yra laisvų pinigų, nes paprastai po nuosmukių periodų seka kilimas. Papildomi pirkimai tikrai rekomenduojami. Be to, reikėtų išmokti pamokas ir labai gerai išanalizuoti klaidas, jog savo klaidų nereikėtų kartoti antrą kartą“, – aiškina pašnekovas.
Pensijų fondai – vieniems puiki alternatyva, kitiems – it prakeiksmas
Dar vienas iš būdų, garantuojančių sotesnę senatvę – kaupimas pensijų fonduose. Vis dėlto, čia skepticizmo taip pat nestinga, o pasitikėjimas šiomis priemonėmis visuomenėje buvo itin žemas metų pradžioje dėl itin sumažėjusios investicinės grąžos. Nors šiuo metu ji auga, neigiamas požiūris vis dar išlieka. „Swedbank investicijų valdymo“ direktorius Tadas Gudaitis, paklaustas apie šalies pensijų kaupimo sistemą ir paprašytas paaiškinti priežastis, kodėl lietuviai taip skeptiškai vertina šį kaupimo būdą, o ypač neigiamai nusiteikę prieš antrą pensijų pakopos fondą, sako, kad kalbant šia tema reikėtų pradėti diskusiją šiek tiek „iš toliau“.
„Reikia pradėti klausiant, kodėl Vakarų šalyse žmonės sulaukę pensijos gali leisti sau ženkliai daugiau nei mes? Dėl to, kad jie gauna pensijas iš keletos šaltinių ir iš esmės jų pensijų dydis sudaro 70 proc. atlyginimo, kurį jie gavo prieš pensini amžių. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dirbdamas gaudavo 2000 eurų „į rankas“, tai 70 procentų šios sumos yra nei daug, nei mažai – 1400 eurų. Tokia yra jo pensija. Norėtųsi palinkėti, kad mes to paties siektume ir Lietuvoje“, – teigia pašnekovas.
O Lietuvoje, kaip teigia T. Gudaitis, mintis, kad pensiją turėtų užtikrinti ne vienas, o keli šaltiniai, daugeliui vis dar atrodo, švelniai tariant – keista. Vienas šaltinis pensiją mūsų šalyje užtikrina nuo seno – mūsų tėvai ir seneliai ją gaudavo tik iš „Sodros“. Kai kuriems šis būdas atrodo patikimiausias ir efektyviausias ir dabar.
„Reikia pripažinti, kad ji nėra labai didelė – 40–45 proc. pajamų. Tai reiškia, kad jeigu žmogus šiandien „į rankas“ gauna 1000 eurų, senatvėje jo pensija sieks 450 eurų, tačiau tik tuo atveju, jei jis turės reikiamą stažą ir panašiai. Tai tikrai yra mažai“, – sako jis.
Pirmosios pensijų pakopos naudą, dar kitaip vadinamą tiesiog „Sodros“ senatvės pensija, užsitikrina kiekvienas dirbantis ir mokantis mokesčius šalies gyventojas, tačiau valstybė, norėdama paskatinti žmones pasirūpinti savo ateitimi, siūlo kaupti dar dviejose pakopose – antroje ir trečioje. Antroji pensijų pakopa pasižymi tuo, kad čia kaupdamas žmogus kas mėnesį fondui skiria 3 proc. nuo savo pajamų, tačiau prie jų prisideda ir valstybė – skiria 1,5 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio.
Vis dėlto, ši pensijų pakopa didžiules audras kelia jau ne pirmi metai – žmonės nepatenkinti praėjusių metų neigiamais fondų rezultatais, nesuteikta galimybe pasitraukti iš kaupimo, jei sutartis kaupti kartą jau buvo sudaryta ir, svarbiausia – užkirsta galimybe laisvai disponuoti sukauptas lėšas. Valstybė šį kaupimą laiko bendros socialinės sistemos dalimi, todėl lėšos čia užšaldytos iki pat pensinio amžiaus, o sulaukus jo, priklausomai nuo sukauptos sumos, nustatomas ir išmokų būdas. Tačiau labiausiai gyventojus erzina tai, kad jie neturi galimybės išsiimti visos sukauptos sumos iš karto.
„Mes pamirštame, kad tie praėjusių metų neigiami rezultatai buvo po praktiškai 10-ies metų teigiamų rezultatų ir teigiamų grąžų. Dvejus metus prieš sukauptos lėšos augo dviženkliais skaičiais. 2021 metais vidutinis prieaugis siekė praktiškai 20 procentų, tai po tos dekados tikrai negalime išvengti, kad karts nuo karto bus ir pakritimų, bet jie tikrai nenubraukia to įdirbio, kuris yra padarytas. Šių metų pradžios grąžos rezultatas taip pat džiugina.
O kalbant apie galimybę išsiimti visus pinigus, nesvarbu, koks yra mūsų pensijos dydis, labai didelis ar labai mažas – mes negalime iš „Sodros“ iš karto pasiimti pinigų ir taip gal net nemąstome, nes nelabai turime tokių sąlygų. O mūsų antra pensijų pakopa ir buvo tam sukurta, kad žmogus po truputį kaupdamas per visą savo gyvenimą susikauptų dar gerą 100 eurų prie savo mėnesinės pensijos, 1000 eurų atlyginimo atveju“, – sako jis.
Be to, daugelį pykdo ir tai, kad pasirinkus kaupti antroje pensijų pakopoje, 3 proc. nuo atlyginimo kas mėnesį nuskaičiuojami automatiškai, o rinktis mokėti ar ne – galimybės nėra.
„Lygiai taip pat mes negalime pasirinkti, ar mokėti „Sodrai“ įmokas, ar nemokėti. Mes mokame, nes tai yra privaloma ir tai lemia, kad 40 metų mokėdami mes užsitikriname tuos 40–45 proc. dydžio pensiją nuo prieš tai buvusio atlyginimo. Jeigu mes norime sukaupti papildomai, turime būti nuoseklūs ir jeigu mes bandysime save apgauti, kad kada norėsiu, tada mokėsiu, kada nenorėsiu, tada nemokėsiu, iš tikrųjų nieko arba jokio gero rezultato su tokiu požiūriu nepasieksime ir liūdėsime, kad pensijos yra tokios pačios, kaip mūsų tėvų ar senelių“, – sako jis.
Trečia pensijų pakopa – tik papildas, bet ne pakaitalas
Vieni skeptiškai prieš pensijų fondus nusiteikę gyventojai renkasi neinvestuoti apskritai, kiti – svarsto apie trečią pensijų pakopą. Pastaroji pasižymi tuo, kad yra visiškai privati – čia žmogus savo nuožiūra atideda norimą procentą savo pajamų, renkasi kada mokėti ar nemokėti įmokas ir kada pasitraukti iš kaupimo. Taip pat čia suteikta galimybė gauti ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatą. Valstybė šioje pakopoje nefiguruoja, tačiau prie kaupimo prisidėti gali darbdavys. Taigi šioje pensijų pakopoje laisvės daugiau, vis dėlto, pašnekovas įsitikinęs, kad ji viena pati orios senatvės negarantuos.
„Jeigu moku mokesčius socialiniam draudimui į pirmą pakopą ir pradedu mokėti į antrą pakopą, tai nereiškia, kad aš nemoku į pirmą. Tada moku į pirmą ir antrą ir turiu pagalvoti, kad jeigu aš noriu vakarietiškos, skandinaviškos pensijos ir noriu sulaukęs pensijos gyventi taip, kaip gyvena vakariečiai, aš kartu su savo darbdaviu kiekvieną mėnesį, plius dar skatinant valstybei, turėčiau uždirbti apie 10 procentų. Tai nėra maža suma ir nėra lengva ją pasiekti, bet žingsnis po žingsnio turi pavykti.
Antroje pakopoje atsidedu 3 proc., 1,5 proc. prideda valstybė, jeigu dar pavyzdžiui į trečią pakopą atsidėčiau 2 proc. nuo savo atlyginimo ir susitarčiau, kad darbdavys prisideda 2 proc., tai žiūrėkite, gaunasi jau 8,5 proc., o tai jau netoli 10 norimų procentų. Tai tikrai reikia suprasti, kad trečioje pakopoje yra daug daugiau laisvės, bet tikrai ji nėra alternatyva antrai pakopai, o yra kaip papildymas – dar vienas šaltinis prie mūsų pensijos.
Aišku, reikia prieiti prie to didžiulio Lietuvoje dar neišnaudoto potencialo, kad darbdaviai pradėtų rūpintis savo darbuotojais ne tik trumpalaikėje perspektyvoje – sveikatos draudimais ar mokėjimais už pietus ir pavežimais iš namų iki darbo. Taip, to reikia, bet reikėtų ir to, kad pagaliau jie pradėtų rūpintis ilgalaike žmogaus gerove ir jo būsima pensija. Tokiu būdu norimus rezultatus pasiekti pavyks greičiau“, – teigia T. Gudaitis.