Interviu retai kada dalijantis buvęs didžiulės ir sėkmingos kompanijos vadovas juokiasi, kad vis dar yra paieškomas galvų medžiotojų. Nors sulaukia darbo pasiūlymų, tačiau šioje vietoje jį suvilioti labai sunku, nes yra ištikimas savo buvusiai darbovietei, o pas konkurentus eiti dirbti nesiruošia, nors jie ir norėtų.
„Aš turiu tris meiles: žmoną, „Fredą“ ir „Ikea“. Žmona pirmoje vietoje, „Freda“ yra pati geriausia kompanija pasaulyje, o visą gyvenimą pradirbęs su „Ikea“ neįsivaizduoju, kaip galėčiau kažkur kitur dirbti ar kažkur kitur pirkti namams reikalingus daiktus“, – sako A. Ėmužis.
Paklausus, kodėl vieną iš meilių paliko anksčiau laiko, buvęs verslininkas sako, kad čia nebuvo tas žingsnis, kurį priimi ekspromtu: „Sprendimas buvo apmąstytas, dvejus metus buvo apie tai galvota. Vieną dieną širdis pasakė, kad jau laikas ir viskas. Bet to, jau pakankamai atidirbau. Beveik 25 metai kasdienio važinėjimo Vilnius – Kaunas – Vilnius, nes esu vilnietis, o dirbau Kaune. Iš jų beveik 15 metų vadovavau įmonei. Įmonė klesti, rodo geriausius rezultatus, kolektyvas brandus, išaugintas, puikiai tvarkosi. Skirtumas mūsų tarp pagyvenusio jaunimo, kaip sakome, yra apie 15 metų, atėjo laikas jiems prisiimti atsakomybę ir vadovauti. Ir jiems puikiai sekasi. Kitiems vadovams irgi palinkėčiau neįsikibti nagais ir ragais į kažkokią poziciją ir duoti jaunesniems pasireikšti.
Taigi įmonė išaugo, sūnūs užaugo, dabar reikia duoklę žmonai atiduoti. Žmona irgi išėjo, tik ne į pensiją, bet yra laisvai samdoma, pasirenka pati, kiek nori dirbti. Mes jau nesiblaškome, nieko nebeieškome, turime ką veikti. Išties galvojau, kad tas laikas nedirbant labai lėtai slinks, bet jis bėga greitai. Atrodo, kad laiko marios, bet iš tikro veiklos labai daug. Kai dirbau, žolę pjoviau aplink namą vėjapjove, kai išėjau iš darbo, laiko pritrūkau, nusipirkau robotuką, dabar jis už mane dirba [juokiasi, aut. pastaba]“.
Paklausus, kaip bėga tos jaunojo pensininko dienos, A. Ėmužis sako, kad juodu su žmona daro tai, kas jiems patinka: keliauja, daug skaito, vaikšto į spektaklius, sportuoja, mėgaujasi gyvenimu tiesiogine ta žodžio prasme.
„Kai išvažiuodavau 5.45 val į Kauną, grįždavau kokią 19–19.30 val., tai kokie ten filmai ar spektakliai. Net knygai laiko pritrūkdavau, tai skaitydavau oro uostuose, lėktuvuose. Šiandien darau, ką noriu: einu kada noriu į baseiną, kada noriu dviračiu važinėju, po miškus vaikštau. Be jokių įsipareigojimų, streso, kad kažko nespėsi. Smagu, kad galime keliauti kur norime ir kada norime. Kai dirbau, tų kelionių buvo labai daug, bet tai buvo komandiruotės. Iš vienos pusės patiko, kol jaunas buvau ir tikrai buvo smagu, iš kitos pusės ir išvargindavo. O dabar leidžiame sau pakeliauti dviese su žmona ar su draugais. Žiemą patrumpinome būdami Kosta Rikoje, pavasarį pasitikome Tailande, ryt išvykstame į Italiją, vasarą vyksime į Ispaniją”, – pasakoja vyras.
Į klausimą, kiek žmona laiminga dėl tokio jo sprendimo, A. Ėmužis atsako, kad ir ji, ir jie abu labai laimingi dėl to, bet to tik ką atšventė 36 santuokos metus, dar dvejus prieš tai draugavo. Jų pasidižiavimas yra du sūnūs, 36 ir 26 metų.
Turi nemažai gerų draugų, kurie irgi išejo į pensiją anksčiau
„Atsimenu laikus, kai vyrai į pensiją 55 metų išeidavo, tai galima buvo ir sau pagyventi. Aišku, tuomet tų galimybių įdomiai leisti laiką nebūdavo, išėjai į pensiją ir sode kažką krapštinėjiesi, nes nei išvažiuot gali, nei pakeliauti po pasaulį. Galų gale ir susitaupę pinigų nedaug žmonių buvo, kad galėtų oriai leisti pensiją. Dabar kiti laikai ir nesinori iki 65-erių dirbti, o dar žada pailginti tuos darbo metus. O tai kada gyventi?“, – klausia A. Ėmužis.
Buvęs verslininkas sako turintis labai gerų draugų, kurie tokie, kaip ir jis – išėję į pensiją anksčiau laiko: „Vieni pardavę verslus, iš gautų pajamų keliauja po pasaulį, tuo pačiu investuoja ir iš to gyvena. Yra įmonių savininkų, kurie atsitraukia nuo verslo, kartą per mėnesį valdyboje sudalyvauja, bet pagrindinėje veikloje nebedalyvauja. Štai vienas mano kolega Ispanijoje nusipirko apartamentus, leidžia sau kur kas daugiau negu kasdienėje veikloje dirbdamas prieš keletą metų. O jis dar jaunesnis už mane. Labai daug išėjusių į priešlaikinę pensiją Ispanijoje gyvena. Žmonės uždirbę, investavę, čia nusiperka keletą NT objektų, juos nuomoja ir gyvena sau. Viskas gražu, bet man dar nelimpa vienoje vietoje apsistoti, dar norisi pakeliauti po pasaulį, dar nesinori visada atvažiuoti į tą pačią vietą, tą patį būstą, ypatingai, jei jis skirtas ne tik sau, bet ir nuomai. Nesinori nei gultis į kažkieno prieš tai išgulėtą lovą, nei važiuoti tik tada, kai laisvas būstas nuo nuomininkų. Tai jau geriau keliauti ir apsistoti viešbutyje, kur niekuo rūpintis nereikia, dar ir pusryčiai pagaminti būna [juokiasi, aut. pastaba]“.
Prabanga nedomina, bet gyvena oriai
A. Ėmužis sako, kaskart pasiskaičiuoja pinigus, kiek jiems jų reikės mėnesiui ar ilgesniam laikotarpiui gyventi oriai, susimoka mokesčius, likusius leidžia sau, taip pat investuoja. Tam turi patarėjų, nes nėra profesionalus investuotojas.
Paklausus, kiek užtenka pinigų oriai gyventi pensijoje, A. Ėmužis sako, kad viskas priklauso nuo poreikių: „Mūsų su žmona nėra dideli poreikiai. Gyvename tame pačiame name 15 metų, tai yra sodo namelis, vadiname jį kregždžių, nes jis lipdytas, prilipdytas. Bet susitvarkėme, kaip norime. Buvo minčių nusigriauti, pasistatyti naują, bes paskui pagalvojome, o kam mums to reikia. Kitų poreikiai gal kitokie: gal kažkam reikia namo už 3 milijonus Lietuvoje ir dar už tiek pat kur nors Andalūzijoje ar prie Gardo ežero. Mums tokio poreikio nėra, nei už milijonus namo nei ferario man nereikia. Tiek metų dirbant su skandinavais susiformuoja ir tavo pasaulėžiūra. Pas mus namuose nėra kažkokių prabangių baldų, vandens čiužinių, porcelianinių indų ar sidabrinių šaukštų. Kalbant apie maistą, ikrų mes irgi kasdien nevalgome, bet valgome kokybišką maistą, nepersivalgome. Kai norisi kažko skaniau, nusiperkame, kartais išgeriame tikrai gero tauraus gėrimo, pasimėgaujame, niekur neskubame, tiesiog džiaugiamės gyvenimu“.
Be įdėtų pastangų pensija gali būti liūdnoka
Akivaizdu, kad tiems, kas nori išeiti į išankstinę pensiją, reikia gerokai pasistengti, kad to pasiektų: daug ir sėkmingai dirbti, protingai investuoti, kaupti, galvoti apie ateitį, priimti teisingus sprendimus. Tiems, kuriems nepavyksta mėgautis gyvenimu taip kaip A. Ėmužiui, likus dešimčiai metų iki pensijos, arba atėjus jai norint gyventi oriai, reiktų patiems savimi pasirūpinti, nes iš „Sodros“ gaunamos pensijos vargu ar užteks gyventi kokybiškai.
Kaip teigia „Lietuvos bankas“, kaupimas II pensijų pakopoje būsimiems senjorams gali užtikrinti iki 30 proc. didesnes pajamas. Yra ir III pensijų pakopa, kaip dar viena papildoma lankstenė priemonė, pritaikyta dirbantiems ir nuolatinį atlyginimą gaunantiems.
„Manau, kad visi arba absoliuti dauguma dirbančiųjų supranta, kad pajamomis senatvei užsitikrinti reikia ir iš kitų šaltinių. „Sodros“ pensijos sudaro vos 45 proc. prieš tai buvusio atlyginimo. Jeigu šiandien gauni 1000 eurų, tai pensija yra 450 eur. Tai tikrai yra maža ir nepakankama tam, kad gyventumei taip, kaip gyvena Vakarų šalyse gyvenantys senjorai”, – sako „Swedbank“ investicijų valdymo vadovas Tadas Gudaitis.
II pakopa arba atidėjimas 3 proc. nuo savo atlyginimo, pasak bako atstovo, yra pirmasis žingsnis. Kalbant apie III pakopą, tai galima ne tik kaupti patiems, bet ir kalbėtis su darbdaviu, galbūt jis galėtų prisidėti. Tai yra tie pirmieji žingsniai, kurių dėka galima ateityje užsitikrinti didesnę pensiją.
„Iš tiesų pastebime, kad po truputį populiarėja darbdavių finansinis įsitraukimas į savo darbuotojų pensijų kaupimą. Iš pradžių tai buvo daugiau Vakarų kapitalo kompanijos, kurios turi tradicijas, praktiką ir supranta naudą, jiems tai yra norma. Lietuviško kapitalo verslas vis dar mokosi, kaip motyvuoti savo darbuotojus, bet tikrai matome augimą, tuo pačiu ir labai daug potencialo. Yra įmonių, kurios į tokią motyvacijos priemonę išvis neinvestuoja, bet daugiau būtent tokių, kurios investuoja į savo darbuotojų ateitį, taip kartu juos mokydamos ir finansinių įgūdžių“, – sako T. Gudaitis.
Investicijų valdymo ekspertas pastebi, kad jauniems žmonės pensija atrodo be galo toli ir kad reikia padaryti ir kitus tuo metu svarbius finansinius sprendimus, kas, jo manymu, irgi yra tiesa, bet jis pataria išmokti atsidėti tuos kelis procentus savo ateičiai. Nuo nedidelių atsidėjimų tokių kaip 3 proc. po keliolikos metų galima susikaupti po 7–8 atlyginimus.
T. Gudaitis sako, kad nors mums dar trūksta finansinio raštingumo, bet jaučiasi, kad dedamos pastangos, įgūdžiai formuojasi, ir norisi tikėti, kad naujoji karta, kuri Nepriklausomybės laikais gimę ir užaugę, kuri mato daugiau Vakarų šalių patirties, turi daugiau supratimo, kas yra ekonomika, finansų rinkos, rūpinsis savo ateitimi, kad sulaukę solidaus amžiaus leistų sau daug daugiau, nei leidžia dabartiniai senjorai.
„III pakopos kaupiančių augimą rodo „Lietuvos bankas“. Kas neramina, tai valdžios blaškymasis, kai yra kalbama, kad galbūt atėjo laikas naikinti lengvatas šioje pakopoje ir galimybę per metus susigrąžinti 20 proc. įmokėtos sumos, daugiausiai 300 eurų. Reiktų daigiau nuoseklumo, ilgalaikės strategijos, kad gautume daugiau visuomenės pasitikėjimo. Manome, kad žmonės kaupia vis dar per mažai, todėl dar tikrai ne laikas naikinti paskatas. Tad norėtųsi iš politikų tęstinumo, ką sako ir EBPO patirtis, kad valstybiniu lygiu reikia galvoti apie aiškesnį komunikavimą ir žmonių edukaciją apie pensijas. Kalbėti, kad „Sodra“ bus, kad jinai niekur nedings, kad tai yra pagrindas, bet jos išmokų dydis bus toks, koks yra, jis niekada nepasieks 70–80 proc. mūsų buvusios algos. Tai reiškia, kad 1000 eurų šiandien uždirbantis negaus iš „Sodros“ 800 eurų. Todėl, norint turėti daugiau ir turėti orią senatvę, reikia rūpintis papildomais pensijų šaltiniais. Gaunant reguliarų atlyginimą, nuolatines pajamas, tokie instrumentai kaip II, III pensijų pakopos yra tam pritaikyti sprendimai. Aišku, yra ir kitų būdų, bet juos reikia vėlgi įsivertinti – sako T. Gudaitis.
Investicinė grąža lenkia infliaciją
Lietuvoje, pasak banko atstovo, populiaru sakyti, kad nusipirksiu butą ir jį nuomosiu. Bet klausimas, ką žmogus daro, kad tą butą nusipirktų, kad susitaupytų 15–20 proc. reikalingam pradiniam įnašui. Būstą reikės juk ir atnaujinti. Tai šioje vietoje tokie kaupimai taip pat yra puikus pasirinkimas.
Paklausus, kiek žmonės dažniausiai atsideda III pakopoje, T. Gudaitis sako, kad dažniausiai žmonės ima ne tam tikrą proporciją, o tam tikrą apvalų skaičių: 50, 70, 100 eurų per mėnesį: „Pas mus pradėti kaupti galima nuo vieno euro, bet kartu nereikia savęs apgauti, kad norint sukaupti daugiau, su tuo euru per mėnesį daug sukaupsi. Reiktų skaičiuoti apie 3–5 proc. nuo atlyginimo ir nuolat jį palaikyti, kas dar ne visiems pavyksta. Visuomet galima pasinaudoti parengtomis pensijų kaupimo skaičiuoklėmis, apgalvoti, kokio tikslo siekiate, kiek norite gauti gauti pensijos ir pagal tai išsiskaičiuoti, kiek reiktų procentų nuo algos skirti“.
Idealiu atveju, pasak pašnekovo, iš viso geriausiai būtų atsidėti apie 10 proc. savo pajamų savo senatvės pensijai: „Nereikia galvoti, kad II yra III pakaitalas ar atvirkščiai, kad turite pasirinkti, kurioje pakopoje kaupiate. Tai yra papildas. III pensijų pakopa turi daugiau lankstumo: galima sustabdyti įmokas, jas vėl atnaujinti, sulaukus sutarties pabaigos galima atsiimti visą sumą iš karto, galima dalimis. Visgi, lankstumas yra gerai tol, kol mes naudojamės atsakingai ir protingai. Jeigu pradėsime nebemokėti penkerius metus, tai reiktų suprasti, kad tuos penkerius metus ir prarasime, nes tie pinigai, kuriuos išleidžiame, o ne atidedame, nebus investuojami, todėl negausime sudėtinių palūkanų efektyvumo. Tad kiek mes dirbdami iš savo vartojimo atsidėsime, investuosime, susitaupysime, tai tiek turėsime naudos pensijoje. Jeigu viską pravalgysime, tikėtina, kad nieko ir nebus, beliks „Sodros“ išmokos“.
Žmonėms, bijantiems infliacijos, kad euras nuvertės, banko atstovas sako, kad yra „Lietuvos banko“ duomenys parodo, kad investicinė grąža lenkia infliaciją: „Tas žmogus, kuris investuoja, o ne laiko pinigus kojinėj ar toj pačioj banko sąskaitoj, tai tas laimi ir infliaciją įveikia. Jeigu mes tik skųsimės, kad infliacija yra didelė ir nieko nedarysime, tai mūsų santaupų tikrai nepadaugės. Yra ir kitų investavimo paslaugų, įrankių, objektų, tik jei galvojame jais naudotis, reikia įsivertinti galimybes, rizikas, suprasti, ką aš darau ir daryti“.
Pradėti taupyti, pasak T. Gudaičio, yra labai paprasta, galima sutartį sudaryti per telefoną, kitą išmanųjį įrenginį, prisijungus prie interneto banko. Nereikia niekur eiti, nes visi sprendimai yra elektorinėje erdvėje. O paskui galima jau ir stebėti, kaip sekasi.