Nuo festivalio draugams iki stovyklų visai Lietuvai
Visą gyvenimą bangose leidęs banglenčių akademijos įkūrėjas G. Neniškis 2008-aisiais nusprendė draugams įrodyti, kad išsiirti į jūrą banglente puikiausiai galima ir Baltijoje.
„Aš tada daug dirbau su renginių organizavimu, mano pusbrolis paskambino ir sako: klausyk, padarom draugams savaitgalinę banglenčių stovyklą, parodom, kad Baltijoje būna gerų bangų. Trumpai pasitarėme, pasidėliojome ir per porą savaičių suorganizavome pirmąjį mini festivaliuką: turėjome didelį ekraną, kuriame žiūrėjome filmus apie banglentes, turėjome patefoną, iš kurio grojome muziką ant smėlio, turėjome keletą banglenčių, kurias savo rankomis pasigaminome.
Pakvietėme apie 50–60 draugų, kurie buvo iš lentų sporto bendruomenės: burlentininkai, jėgos aitvarais plaukiojantys, riedlentininkai, snieglentininkai. Ir taip sutapo, kad buvo labai geros bangos, visiems labai patiko, paliko labai gerą įspūdį ir staiga visi pamatė, kad vis dėlto Baltijos jūroje galima plaukioti banglente ir tų bangų čia yra“, – šypsosi profesionalus banglentininkas.
Šiandien vieta, kurioje vyko pirmasis banglenčių festivalis, visiškai pasikeitusi ir, kaip sako pats G. Neniškis, gerokai evoliucionavusi. Jo teigimu, šiam sportui kadaise nebuvo jokių sąlygų: stigo infrastruktūros, o vykdyti tęstinę veiklą buvo brangu. 10 metų pašnekovas organizavo bangų entuziastų susibūrimus festivalio formatu. Vis dėlto, norinčiųjų išplaukti į Baltijos jūrą banglente skaičius sparčiai augo. Šeštais festivalio metais čia susirinko apie du tūkstančiai žmonių. O paskutiniais festivalio metais aiškiai matėsi: žmonės suprato, kad Baltijos jūroje yra bangų ir čia banglenčių sportas išties įmanomas.
„Dabartinė „Surf Camp“ versija, kurioje turime tikrą oazę, prie geriausių bangų su nedideliais nameliais apgyvendinimui, ir visa banglenčių centro infrastruktūra, dušu ir kitais patogumais, tam tikra prasme buvo kovidinis projektas – norėjosi augti, pereiti šiek tiek labiau į gylį, ne su daug žmonių trumpai padirbti, o su mažiau, bet ilgiau, parodyti, kad galima čia tobulėti, progresuoti šiame sporte. Susiklosčius aplinkybėms kovidiniais metais buvo akivaizdu, kad reikia organizuoti stovyklas, reikia daryti tęstinumą.
Vizija auginti šį sportą Lietuvoje buvo vis dar tokia pat stipri ir taip susiklostė, kad atsirado galimybė išsinuomoti šią teritoriją. Aš pasvarsčiau, pagalvojau, kad kovido metu niekas po pasaulį keliauti negalės, visi norės atostogauti prie jūros, reiškia, reikės lovų prie jūros. Ir surizikavau. Padarėme hosteliuką – per porą savaičių pakeitėme grindis, išlupome duris, viską sutvarkėme, lovas pastatėme, įsikūrėme ir dabar jau skaičiuojame ketvirtus metus.
Matosi, kaip sparčiai pradėjo augti tiek sporto šaka, tiek banglentininkų lygis, tiek užimtumas. Taip pat matosi sparčiai auganti bendruomenė – darbo dienomis turime vaikų stovyklas, susirenka vaikai ir puikiai leidžia laiką bangose, savaitgaliais turime suaugusių stovyklas, turime keletą stovyklų apie progresą, stovyklą merginoms. Visos tos veiklos iš vienos pusės yra tam tikra pramoga, bet iš kitos pusės visa tai susiveda į banglenčių sporto vystymą ir į bangų bendruomenės kūrimą ir auginimą“, – pasakoja banglenčių sporto treneris.
Tapo olimpine sporto šaka
2016 metais Rio de Žaneiro vasaros olimpinėse žaidynėse banglentininkams išaušo šviesi ateitis. Banglentės buvo pripažintos olimpine sporto šaka. Kaip sako G. Neniškis, tai tapo tikru katalizatoriumi visame pasaulyje vystyti banglenčių sportą – atsivėrė visiškai kitokios galimybės. Šią bangą pagavo ir Lietuva.
Apie 2018-uosius metus, būdamas Lietuvos bangų sporto asociacijos steigėju ir prezidentu, G. Neniškis puolė darbuotis iš peties, kad šis sportas klestėtų ir Lietuvoje. Sutvarkė reikiamus dokumentus, pasiekė nacionalinį sporto šakos pripažinimą, įstojo į Tarptautinę banglenčių asociaciją (angl. International Surfing Association, ISA), Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK) ir it per naktį iš banglentininko hipio, vakarojančio prie jūros, tapo rimtu sportininku, sau bei ateities Lietuvos sportininkams atvėrusiu naujas galimybes.
„Būtent LTOK narystė suteikė nedidelę dotaciją – apie 25 tūkst. eurų per metus, kuri ir buvo tam tikras pagrindas, kuris mums leido pradėti vystyti šį sportą. Panaudodami šiuos finansus mes galėjome organizuoti trenerių, teisėjų, gelbėtojų ir kitų reikalingų specialistų kursus. Stengiamės kaip įmanoma daugiau bendruomenės pritraukti, žinoma, ne kiekvienas, kuris tuose kursuose sudalyvavo, pakeitė savo karjerą ir tapo treneriu, bet dalis bendruomenės pasirinko šį kelią. Per tuos keletą metų aš pats investavau labai daug savo tiek finansų, tiek laiko ir šiuo metu esu vienas iš keliolikos kursų pranešėjų, oficialiai akredituotų ISA atstovu regione.
Šiandien pats galiu sertifikuoti ir akredituoti trenerius, gelbėtojus. Iš vienos pusės kaip ir atrodo, kad galėtum čia tų trenerių prikepti vieną kitą dešimtį, bet realybė yra ta, kad banglenčių sportas turi vieną lėčiausių tobulėjimo kreivių. O norint, kad tai būtų kvalifikuotas personalas, tie žmonės turi mokėti kažką su banglente padaryti, todėl jų auginimas užtrunka ne metus ir ne dvejus, kol žmogus įgauna pakankamai patirties vandenyne, pakankamai patirties jūroje ir gali ta patirtimi pradėti dalintis ir su mokiniais“, – pasakoja pašnekovas.
Ne tik plaukioja, bet ir klauso teorinių paskaitų
Net jei jūra būtų rami, G. Neniškis užtikrina, kad ką veikti akademijoje ras kiekvienas. Čia jis įdiegė standartizuotą mokymo programą. Kaip sako jis, kai nėra bangų – reikia mokytis krante, kad joms atplaukus žinias būtų galima pritaikyti praktikoje. Šiam tikslui naudojamos įvairios simuliacijos, atliekami koordinacijos, balanso pratimai, dėstoma teorija, saugumo vandenyje instrukcijos.
„Turėtume suprasti, kad didžioji dalis žmonių, kurie atvyksta į stovyklas, nėra profesionalūs atletai, kurie sportuoja visą gyvenimą. Tai dažnu atveju yra žmonės, pakilę nuo darbo kompiuteriu ir norintys tiesiog prasiblaškyti ir patirti kažką naujo. Todėl nebūtinai jų gilieji raumenys yra lengvai aktyvuojami ir tą balansą ir pusiausvyrą išlaikyti yra labai lengva. Čia atvažiavę žmonės per savaitgalį gauna keturias pamokas vandenyje, keturis seminarus krante apie tai, kaip bangos susiformuoja, kur jos lūžta, kaip skaityti prognozes, koks yra etiketas bangose ir panašiai, vėlgi – tai yra informacija, kurios niekas pasaulyje nedalina.
Visi mūsų klientai pakeliavę po pasaulį grįžta ir sako: kaip gerai, kad mes žinojome A arba B, nes visur pasaulyje, kur esi turistas, mokyklos tikslas nėra tave edukuoti ir auginti kaip banglentininką. Mokyklos tikslas yra tave išstumti ant bangos, kad tu grįžtum namo su nuotrauka ir atsiųstum jiems savo draugų. Apie kažkokią ilgalaikę, tvarią atletų rengimo ar vystymo programą ten kalbėti nėra ką.
Kas liečia sroves ir saugumą vandenyje, mes labai daug investuojame į tai ir būtent mūsų pirma pamoka yra vien tik apie saugumą vandenyje, nes jeigu žmonės saugiai jaučiasi vandenyje, jiems yra žymiai lengviau mokytis ir išeiti iš savo komforto zonos. O visos kitos veiklos akademijoje priklauso iš dalies ir nuo orų sąlygų, ir nuo poreikio – ar tai būtų riedlentės ant rampos, ar tai būtų surfskate (specialios plaukimą banglente imituojančios riedlentės), ar virvių sukimo workshopai, ar kažkokios kitos veiklos. Yra ir pramoginė dalis – filmai, ar kitos veiklos, kaip tam tikra kultūros auginimo dalis, kad žmonėms parodytume, kaip tas banglenčių sportas ir banglentininkų gyvenimas atrodo nebūtinai čia, bet ir kažkur kitur pasaulyje“, – aiškina jis.
Akademija pernai metais atliko ir tyrimą, kuris rodo, kad apie 80 procentų lietuvių artimoje aplinkoje yra susidūrę su skendimo rizika. Vadinasi, praktiškai kiekvienas mūsų žino ir pažįsta kažką, kas skendo, buvo skendęs ar yra išgelbėtas.
„Tad ta galimybė išmokti, kaip saugiai elgtis vandenyje, turint šalia didelę plūdę – banglentę, hidrokostiumą, kuris prideda plūdurumo, išklausyti teorinį seminarą apie tai, kaip veikia srovės, kaip saugiai su vaikais elgtis prie vandens, suteikia žinias ir teigiamas emocijas, o ne traumuojančias patirtis“, – sako treneris.
Lietuvos vyrai vis dar galvoja, kad Baltija – ne lygis
Profesionalus banglentininkas pasakoja, kad Baltijos jūroje bangų aukštis pasiekia ir 6 metrus, ir, kaip sako jis, jeigu kam nors atrodo, kad su Baltija susitvarkyti itin lengva, tai nėra visiška tiesa. Mūsų jūra gali parodyti jėgą ir ne kiekvienas pajėgus su ja kovoti.
„Dėl tos priežasties tai yra puikios sąlygos mokytis ir tobulėti. Ir mes sakome tą patį kiekvienam – jeigu jūs pasirenkate važiuoti atostogauti į kitą šalį ir mokytis su banglente ten, tai reiškia, jūs savo savaitės atostogas paskiriate mokymuisi – stojimuisi, kritimui, stojimuisi, kritimui ir kartojimui. Jeigu jūs tvirtus pagrindus susikuriate čia Lietuvoje, tai jūsų kelionė į šiltus kraštus turės žymiai daugiau teigiamų emocijų, žymiai daugiau stipresnių įspūdžių ir patirčių, nes jūs jau mokėsite pagrindus ir jūs galėsite nuvažiavę ten iš karto mėgautis bangomis. Mūsų banglentininkai įprastai bangų aukštį matuoja ne metrais, pėdomis ar kažkuo, nes tai yra sunku įvertinti, bet visada galima pamatuoti pagal žmogų – ar jam iki peties, galvos, virš galvos (head high, head and a half) ir panašiai.
Pavyzdžiui, šią žiemą leidome Meksikoje ir pas mus buvo atvykę apie 30–40 lietuvių paplaukioti banglentėmis, kurie šį kelią pradėjo pas mus, tik skirtingais laikotarpiais – kažkas dar festivalyje, kažkas vėliau, kažkas dar pas mus mokykloje, bet buvo ir tokių mokinių, galbūt apie 10–15, kurie tik praeitą vasarą pradėjo plaukioti banglente, plaukiojo Lietuvoje, sudalyvavo savaitgalinėje stovykloje, turėjo keletą privačių pamokų ir tada atvyko į Meksiką. Visi jie galėjo gaudyti savo tas head high bangas ir plaukti 10–20 sekundžių ant vienos bangos būtent todėl, kad turėjo labai tvirtus pagrindus ir tikrai pagavo labai įspūdingų bangų“, – teigia G. Neniškis.
Vis dėlto, jis pastebi, kad į akademiją dažniau atvažiuoja moteriškosios lyties atstovės. O vyrai, jo manymu, šiai sporto šakai renkasi užsienio šalis, nes tiki, kad Baltijos bangų aukštis jiems menki juokai.
„Su vaikinais galbūt yra šiek tiek didesnis adrenalino poreikis, yra kažkokie ego dalykai – negi kažkuriam vaikinui čia dabar reikia, kad grįžę iš Australijos treneriai aiškintų, kur koją statyti. Taigi ir taip viską visi puikiai žino. Jeigu vaikinai nori pabandyti plaukti banglente, jie nusiperka dviese bilietus į Maroką, miega kažkokiame hostelyje ant grindų, nueina į kokią mokyklėlę, išsinuomoja lentą, pasiskalbia porą dienų ir supranta, kad čia niekas nesigauna, neįdomu. Ir viskas.
Bet lygiai taip pat matome, kad yra vaikinai, kurie atvažiuoja, kurie metodiškai susikloja tvirtus pagrindus, labai greitai tampa puikiais banglentininkais ir juos vėliau sutinki jūroje. Norėčiau paskatinti daugiau vaikinų užsukti ir pabandyti susipažinti su šiuo sportu.
Mes stengiamės tai inovuoti – šiais metais pradėjome treniruotis ir su vandens motociklu. Daugelis turbūt matę bangas milžines Nazare, Portugalijoje, kur jos pasiekia 30 metrų aukštį, o į jas įtempiama vandens motociklu. Tai mes lygiai taip pat Lietuvoje turime vieną banglentininką Marių, kuris jau buvo įsitempęs Nazare į maždaug 10 metrų bangą. Šiais metais pradėjome tokią didelių bangų treniruočių programą, tai galbūt kažkas iš vaikinų, kurie labiau savimi pasitiki ir jaučiasi stipresni, susidomės, ateis ir pasitreniruos, kaip plaukti didelėse bangose“, – šypteli jis.