Prabangių dėvėtų rūbų verslas prasidėjo nuo drabužių mainų
Kaip pasakoja Augustė Barbora Budrienė, idėja perpardavinėti aukštosios mados rūbus ir aksesuarus, kruopščiai atrinktus dėvėtų prekių parduotuvėse, jai gimė netikėtai. Dabar save vadinančios profesionalia šmutkininke kelias prasidėjo dar mokyklos suole, kuomet kilo noras gražiai ir stilingai rengtis, o tėvai nebuvo linkę paisyti mados tendencijų ir tenkinti kiekvienos merginos užgaidos. Tad stilingą garderobą jai teko prasimanyti pačiai. Taip ji ėmė lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse, kur po kelis eurus pirkdavo stilingus drabužius.
„Į dėvėtų prekių parduotuves pradėjau vaikščioti prieš daugiau nei 10 metų, ieškojau gražių drabužių, kurie man patiko, juos nusipirkdavau už kelis litus ir tikrai gražiai rengiausi, buvau laiminga. Tuo metu labai populiarus buvo toks tinklapis tarpmergaiciu.lt, kažkaip įsigudrinau, kad čia savo įsigytus drabužius aš galiu išsimainyti į kitus, kurie man patinka. Tame puslapyje labai sėkmingai mainiausi su kitomis merginomis. Tai buvo labai gera idėja, nes galėjau neleisdama pinigų keisti savo garderobą. Bėgant metams, kai pamačiau, kad tie mainai manęs netenkina, pradėjau pardavinėti ir savo pačios spintos turinį, ir tuos radinius“, – pasakoja ji.
Pardavimai, kaip sako ji, ėjosi visai neblogai, o viskas staiga pasikeitė, kai „Mano drabužiai“ virto „Vinted“ ir Lietuvoje ėmė populiarėti mobilioji šio vienaragio programėlė. Tai, kaip sako Augustė Barbora, palengvino procesą – buvo labai patogu ir lengva naudotis, norint parduoti savo spintos turinį. Kiekvienais metais užsiimti prekyba sekėsi vis geriau. Tačiau, kaip pastebi pašnekovė, tais laikais pardavimui dėvėtų prekių parduotuvėse ji ieškodavo visai kitokios tekstilės ir aksesuarų – pašnekovei nebuvo svarbi gaminio sudėtis, rūbai turėjo būti gražūs ir madingi, kad pavyktų greitai parduoti ir užsidirbti.
„Ir tikrai man puikiai sekėsi, dėka šios veiklos aš galėjau nedirbti studentavimo laikais, nes papildomą eurą į kišenę tikrai užsidirbdavau. Tačiau atėjo suvokimas, kad gal apsimokėtų ieškoti prabangesnių dalykų ir, berods, 2018 metais atradau savo pirmąjį vintažinį, dizainerio perlą – Gianni Versace baltą kaip gulbė, labai gražią suknelę. Aš ją nusipirkau už 20 eurų ir žinojau, kad man reikia pabandyti ją parduoti užsienio auditorijoje. Ir pardaviau už 200 dolerių. Tai man buvo neįtikėtina. Labai apsidžiaugiau ją radusi, bet tuo metu man dar negimė idėja, kad vystysiu savo verslą. Tada man tai buvo tik hobis“, – prisimena Augustė Barbora.
Idėja hobį paversti verslu merginai gimė prieš pustrečių metų, kai ji dirbo su žmogumi, pardavinėjusiu naujus, firminius rūbus „Ebay“ ir „Amazon“ platformose. Čia ji pasisėmė patirties ir žinių bei sugalvojo sukurti nuosavą erdvę, kurioje galėtų ne tik pardavinėti drabužius, bet ir rodyti savo kasdienybę, jų paieškas, pasakoti istorijas apie radinius.
„Kai buvau tvirtai apsisprendusi, kad kursiu savo paskyrą, svarbiausia užduotis buvo sugalvoti pavadinimą. Aš žinojau, kad noriu kažko išskirtinio, bet kartu ir žaismingo, ir galbūt mergaitiško. Tikrai žinojau, kad nenoriu „Augustės Boutique“, nes tas žodis „butikas“ jau nebuvo išskirtinis. Gerą mėnesį braukiau užrašus, galvojau pavadinimą ir niekaip jo nesugalvojau – negalėjau pajudėti iš vietos, nes žinojau, kad aš be pavadinimo negaliu pradėti veiklos. Tuo metu dar gyvenau pas tėvus, o tėtis matydamas mano dvejones pasakė: ko tu čia pariniesi? Daryk kažką su bajeriu, pavyzdžiui, cute apple – mielas obuoliukas.
Kadangi mes sėdėjome virtuvėje, nežinau kodėl, bet man prieš akis iš karto išniro žuvis. Ir aš galvoju: gerai, kokia čia žuvis galėtų būti? Iš karto pagalvojau, kad silkė ir žinojau, kad mano pavadinimas bus angliškas, tai – herring. Tačiau pamaniau, kad reikia kokį žodžių žaismą sugalvoti, tad iškart gimė du variantai: arba herring in heels, tai reiškia silkė kabluose, arba dressed herring. Pasirodė, kad pirmas variantas buvo per ilgas ir galimai per sunkus, o antras variantas toks fainas, nes tai gali reikšti ir silkę su suknele, ir silkę pataluose, kurią žmonės valgo per šventes. Tai man labai patiko ši idėja ir kažkaip tą vizualą galvoje susidėjau, kad mano silkė bus su suknele, su kablais, su skrybėle ir t.t. Ir taip ir gavosi tas mano pradinis šūkis: „stilinga silkė ne pataluose, o suknelėje!“, kas reiškia„ nesirenk bet ko, ateik pas mane, aš tave aprengsiu išskirtiniais drabužiais“, o pavadinimas ir liko „Dressedherring“, – pasakoja pašnekovė.
Jos raštas švarkelis – „Netflix“ seriale
Šiandien mergina atvirauja jau metus pilnai save išlaikanti tik iš šios veiklos, visai neseniai atsidarė ir savo studiją, kuri atstoja ne tik biurą, bet ir sandėlį, siuntų pakavimo skyrių, susitikimo su sekėjomis erdvę. O paklausta, kodėl vis dėlto galiausiai ji nusprendė pardavinėti ne greitosios mados gaminius, rastus kuistukuose ir aktualius šiandien, o aukštosios mados dirbinius, kurie vertę užsitarnavo bėgant metams, ji sako priežasčių yra daug.
„Pagrindinė galbūt būtų ta, kad mane nuo mažens traukė prabangūs, pasaulinio garso ženklai, kuriuos matome prabangiose alėjose, garsiausiuose pasaulio miestuose. Man atrodo man tą įtaką padarė paauglystėje žiūrėti serialai, vienas iš jų – „Gossip Girl“. Aš pati esu visiškai ne firminė, tik mėgstu geras, kokybiškas rankines, kurios gali kainuoti tūkstantį ir daugiau, bet mano apranga gali būti už kelis eurus, man visiškai to nereikia – jeigu aš randu kažką geresnio, tai aš dažniausiai parduodu, nes noriu uždirbti.
Kita priežastis galėtų būti ta, kad firminiai dalykai išlaiko savo vertę. Faktas, kad dėvėto drabužio, kuris turi „H&M“ etiketę, neparduosi taip pat, kaip parduotum tokį, kuris turi „Versace“ etiketę. Man patinka, kad jie dažnai būna išskirtiniai, aukštos kokybės, pasiuvimas įdomesnis, pasitaiko, kad turi kokią nors istoriją – pagooglini ir matai, kad modelis su juo ėjo podiumu. Nežinau, ar girdėjote, bet mano vieną surastą premium kokybės švarkelį nupirko ir „Netflix“ serialas „Emily in Paris“. Jeigu perku vintažinį, ne firminį drabužį, tai man jis turi būti su kažkokiu cinkeliu – ar jo raštas labai gražus, ar jo spalva labai graži, ar jo sudėtis – kašmyras, vilna, šilkas“, – pasakoja mergina.
Paklausta, kaip ji atskiria padirbinius nuo originalių gaminių, mergina pabrėžia, kad visa tai – patirties ir nuolatinio domėjimosi nuopelnas.
„Kartais būna, kad net į ranką paimi radinį ir jauti, kad jis yra tikras: bendra jo kokybė, pasiuvimas, aišku, tai yra žinios – tu žinai, kaip turi atrodyti šriftai, etiketės, detalės, pavyzdžiui, negali būti plastikinių detalių ant 2 tūkst. eurų kainuojančios rankinės: jos turi būti metalinės, su graviūromis, oda turi būti tikra, nepriekaištinga ir t.t. Tai tiesiog tokie bendri kriterijai.
Yra ir autentifikavimo kompanijos, kurioms gali nusiųsti rankinės ar kito daikto nuotraukas, jie pasižiūrės ir įvertins, ar jis yra tikras, išrašys sertifikatą. Aišku, yra ir specialūs kursai, kuriuose gali pagilinti žinias, jie yra labai brangūs, bet manau, kad įdomumo dėlei kažkada ateityje kokį kursą nusipirksiu. Lietuvoje tai pakankamai šviežias dalykas, gal man reikės kada pradėti juos vesti“, – juokiasi ji.
„Faktas, kad perki iš skuduryno, nepadaro tavęs tvariu“
Kad dėvėti drabužiai pamažu įgauna vertę byloja ir Augustės Barboros patirtis, kai ieškant dizainerių perlų tenka gerokai pasistengi. Pasak jos, kad lietuviai vis labiau domisi dėvėtais rūbais rodo ir tai, kokiomis kainomis jie pardavinėjami tinkliniuose skudurynuose.
„Man tiesiog plaukai piestu stojasi, kai aš pamatau, pavyzdžiui, „Gausoje“, kad „H&M“ paltukas kainuoja 85 eurus, kai jis turbūt kelis kartus pigiau kainavo naujas. Man toks truputį įvaizdis susidaro, kad kai kurie rūšiuotojai gal ir mane seka ir tą informaciją skleidžia, nes tikrai sakyčiau gana nežinomus vardus, bet apie kuriuos aš esu kalbėjusi, jau randu padėvėtuose ir matau, jog kaina užkelta. Aišku, liūdna, kad taip yra iš tos perpardavimo pusės, bet aš neapsisaugosiu nuo to. Manau, kad ir patys pirkėjai labiau išmano daiktus. Situacija pasikeitusi, lyginant su tuo, kokia buvo prieš dvejus metus, o dar seniau – aš net nebekalbu: ten apskritai būdavo lobių skrynia“, – sako ji.
Kad lietuviai vis labiau vertina dėvėtą madą rodo ir skudurynuose dirbančių rūšiuotojų pastangos. Anot Augustės Barboros, tinklinėsė dėvėtų prekių parduouvėse vis sunkiau rasti aukštosios mados gaminių. Merginos teigimu, tai dažnai tampa ir rodikliu, galinčiu padėti įvertinti, ar gaminys tikras, ar padirbtas.
„Dabar jau „Humanoje“, nekalbu apie skudurynus bendrai, bet būtent šioje tinklinėje parduotuvėje yra beveik nebeįmanoma rasti gerą, tikrai firminę, originalią rankinę, nes jie viską pasilieka sau – ten dirba rimti rūšiuotojai, kurie kelia tikrus gaminius į savo elektroninę parduotuvę, kurią paleido karantino metu. Aš jau tokį kaip ir loginį mąstymą įjungiu, kad jeigu kažkoks labai eksliuzyvinis, pavyzdžiui, „Mulberry“, „Balenciaga“, „Gucci“, „Yves Saint Laurent“, ženklas atsiduria šio tinklo parduotuvėje, būtent kalbant apie rankines, tai greičiausiai tai bus padirbinys.
Ir ne vieną kartą jau su tuo susiduriu, kad man žmonės siunčia, prašo padėti ir aš jų paklausiu, ar pirko ten? Man iš karto užsidega raudona vėliavėlė, įspėjamasis ženklas, kad čia gali būti padirbinys. Ir tikrai taip ir būna, nes laikai pasikeitė, tapo sunku ten rasti išskirtinių dalykų“, – pasakoja mergina.
Vis dėlto, ne paslaptis, kad dažniausiai į skudurynus užsukama kaip į paprastą drabužių parduotuvę, tik skirtumas tas, kad čia galima daiktus įsigyti gerokai pigiau, taip kartais net nesusimąstant, ar jų išties reikia. O tokių kaip Augustė Barbora, keliaujančių į dėvėtų prekių parduotuves su aiškiu tikslu ir ieškančių tik kokybiškų gaminių, dar nėra tiek, kad galėtume teigti, jog lietuviai išties atsakingai žiūri į perdėtą tekstilės vartojimą.
„Vien tas faktas, jog perki iš skuduryno, nepadaro tavęs tvariu, nes niekuomet nereikėtų pamesti galvos – saikas turi būti visur ir visada, jeigu kalbame apie tvarumą ir atsakingą vartojimą. Jeigu esi gana šviežias šiame reikale, čia užsuki retai, tai aš net nerekomenduočiau eiti tada, kai būna išpardavimai, kai viskas kainuoja po eurą ar 50 centų, nes tada dažnai žmonės pameta galvą – užsideda, nežino, ar jiems tikrai patinka tas drabužis, bet pagrindinis motyvas, kodėl perka, yra kaina. Negali taip būti, nes tada perkame šiukšlę.
Prisimenu vieną tokį įvykį. Viename kaimo vietovėje esančiame skuduryne matuojuosi paltą, man nesvarbu, kad jis kainuoja kelis eurus, aš tiesiog noriu įsitikinti, ar jį tikrai nešiosiu, ar man jis patinka, ar jis kokybiškas ir t.t., o prie manęs prieina savininkas ir sako: koks gražus, kaip nulietas, imk, aš tau už 2 eurus atiduodu. Aš neskubu sutikti. Prie manęs prieina kažkokia moteriškė ir sako: ar tu girdėjai, tau už 2 eurus atiduoda! Taigi imk, užsidėsi, pasimaivysi prieš drauges ir išmesi. Man ta išmetimo kultūra yra didžiausias siaubas. Viską reikia daryti su saiku. Geras patarimas šiuo atveju būtų tas, kad jeigu matuojiesi drabužį skuduryne ir labai dėl jo dvejoji, jis fainas, bet nežinai, ar nešiosi, nors kaina maža, tai reikėtų pagalvoti, ar jį pirktum, jeigu jis kainuotų 50 eurų. Ir tada lengviau filtruoti – jeigu nepirktum, reiškia, tau jo nereikia“, – pokalbį užbaigia pašnekovė.
Siūlo taisyti, rinktis kokybišką ir nuomotis
Kaip pasakoja ir tekstilės gamintojos „Lindström“ marketingo ir komunikacijos specialistė Rasa Šlekienė, besaikis drabužių pirkimas ir dėvėjimas, net jei ir iš antrų rankų, niekada nėra sveikintinas reiškinys.
„Žinoma, dėvėtas drabužis aplinkai draugiškesnis už naują, kadangi jo naudojimo ciklas ilgesnis, tačiau akivaizdu, kad iš vartotojų pusės reikėtų mažinti bet kokios tekstilės vartojimą ir stengtis įsigyti tik tuos drabužius, kurių mums išties reikia. Taip pat puiki alternatyva – taisyti drabužius, o ne pulti juos išmesti vos, tarkime, jiems įplyšus ar sugedus užtrauktukui. Aišku, nevalia pamiršti ir vis labiau pasaulyje populiarėjančių nuomos paslaugų – ne vien verslų mėgstamos darbo drabužių, bet ir laisvalaikio ar šventinių drabužių nuomos“, – pastebi pašnekovė.
Nors dėvėtų drabužių parduotuvėse stebime kalnus įvairiausios tekstilės gaminių, R. Šlekienės teigimu, tai viso labo tėra tik apie 25 proc. visos pagaminamos tekstilės. Likusi dalis yra sudeginama arba nugula sąvartynuose.
„Nepamirškime, kad drabužių „vartojimas“ nėra vienpusis procesas – nors dažnai pabrėžiame vartotojo atsakomybę, realiai vartotojai turi gana ribotas galias. Žinoma, būtina mažinti vartojimą, taisyti drabužius, rinktis aukštos kokybės gaminius, bet tai tik viena medalio pusė.
Be galo svarbu ir tai, kad ir patys tekstilės verslai pradėtų prisiimti atsakomybę ir stengtųsi perdirbti savo gaminius. Laimei, bent jau Europos Sąjungoje reikalavimai vis labiau griežtėja tiek gamintojams, tiek importuotojams, tačiau, pripažinkime, tai tik maža dalis pasaulio – tad klausimas, ar įmanoma šiuo klausimu pasiekti visuotinį susitarimą bei tam tikrą sąmoningumo lygį“, – svarsto ji.
Apie tekstilės žalą aplinkai reikia galvoti jau gamybos metu
Paklausta, kokie procesai jos atstovaujamoje įmonėje padeda užtikrinti, kad kuriami tekstilės gaminiai tarnautų kuo ilgiau ir neatsidurtų sąvartynuose anksčiau laiko, R. Šlekienė pabrėžia: čia tekstilės gaminiais rūpinamasi juo nuo pat dizaino kūrimo iki jų likvidavimo. Dar drabužių projektavimo fazėje užtikrinama, kad jų dizainas atitiktų žiedinės ekonomikos principus. O kadangi drabužiai nuomojami, ne parduodami, procesas pradedamas nuo klientų poreikių analizės, atsižvelgiant į galimą tekstilės atliekų kiekį ir perdirbimo niuansus.
„Siekdami prailginti mūsų kuriamų darbo drabužių gyvavimą, didžiulį dėmesį taip pat skiriame patvarioms medžiagoms, lengvam drabužių taisymui ir pakartotiniam jų naudojimui. Perdirbtus pluoštus gamyboje deriname su pirminiais ištekliais – pavyzdžiui, naujojoje „CarePro“ kolekcijoje, kur tik galėjome, medvilnę pakeitėme medienos pagrindu pagamintu „Tencel“ pluoštu, o neseniai pristatėme pirmąją žieminių drabužių kolekciją, pagamintą iš 100 proc. perdirbtos poliesterio vatos ir pamušalo.
Taip pat jungiame pajėgas su savo ilgalaikiais partneriais „Carrington Textile“, kad paspartintume regeneracinio celiuliozės pluošto kūrimą. Drabužius siuvame su nedaug papildomų priedų ir kuriame nesudėtingus dizainus, todėl taisymas tampa ne tik paprastas ir greitas, bet ir padeda neišnaudoti papildomų atsargų bei skatina perdirbimą. Mūsų spalvų schemos, stiliai ir dydžiai yra tokie, kad naujos ir senos kolekcijos galėtų būti tarpusavyje derinamos, pernaudojamos ir pritaikomos skirtingiems verslams“, – sako ji.
Pašnekovės teigimu, įmonė Lietuvoje perdirba 100 proc. nebenaudojamų drabužių ir medvilninių rankšluosčių, kruopščiai prižiūri tekstilę: taiso ir skalbia optimizuodami resursus.
„Pavyzdžiui, praėjusiais metais 1 kilogramui tekstilės išskalbti buvo sunaudojama vos 1,02 kWh energijos ir 6,9 litro vandens. Kitas gerasis pavyzdys – mūsų įmonės bendradarbiavimas su Suomijos inovatyvia perdirbimo įmone „Rester“. Vien per 2022 metus iš Lietuvos perdirbimui į šią gamyklą iškeliavo daugiau nei 50 tonų drabužių, kurie buvo panaudoti naujiems tekstilės gaminiams ir nepateko į sąvartynus ar nebuvo sudeginti. Mums taip pat pavyko sutaupyti daugiau nei 143 tūkst. kilogramų CO2 ir daugiau nei 40 mln. litrų vandens. Taigi, kaip matome, pokytis tikrai įmanomas, svarbu jo imtis ir nuosekliai ties tuo dirbti“, – aiškina pašnekovė.
Be to, nuomodama drabužius, įmonė savo klientams mes siūlo minimalų darbo drabužių pritaikymą, taip siekiant kiek įmanoma sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.
„Puikiai suprantame, jog „drastiškas“ produkto pritaikymas sumažintų mūsų drabužių pakartotinio naudojimo galimybes ir kenktų aplinkai, o „Lindström“ drabužiai kuriami taip, kad apyvartoje cirkuliuotų bent trejus metus ar ilgiau. Rūpinamės ir taip vadinamu emociniu patvarumu – drabužius kuriame glaudžiai bendradarbiaudami su savo klientais, kad geriau suprastume jų pramonės iššūkius, profesijos subtilybes ir skatintume norą drabužį dėvėti ilgiau“, – teigia ji.