Į klausimą, kodėl verta čia apsilankyti, muziejaus vedėjas Romualdas Martinkus ir kuratorė Danutė Menkutė kone vienbalsiai įvardija – tokios antros vietos nėra ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje.
„Kai prasidėjo muziejininkystė, mūsų, kaip aš vadinu, didieji protai, pradėjo rinkti tai, kas buvo Lietuvoje ir ne tik joje. Taip po truputį kaupėsi kolekcija. Kol dar nebuvo įsikūrę šiame pastate, Lietuvos taikomosios dailės muziejus jau stengėsi papildyti kolekciją – supirkinėjo ir iš privačių asmenų, kitų muziejų laikrodžius, – sakė D. Menkutė. – Mūsų muziejaus edukatorės yra sugalvojusios tokią atrakciją, kuri vadinasi „Neišmesk manęs“, kurią skelbiame kiekvienais metai. Žmonės atneša daugiausia sovietmečio laikotarpio laikrodžius, kam nebepatinka, kai kurie nebeina. Gauname kišeninių, pastatomų, bet kokios formos. Yra žmonių, kurie noriai atneša, netingi ir atiduoda muziejaus edukatorėm ir pildo rinkinį, kurį vadiname „Neišmesk manęs“. Dar kelis metus planuojame vykdyti tokią akciją ir padarysime parodą. Atneša laikrodžius ne tik klaipėdiečiai, yra atvežę laikrodžių žmonės ir iš Kauno, iš Vilniaus“.
Anot D. Menkutės, šių laikrodžių istorinė vertė su laiku tik augs. O tai, kas dabar eksponuojama, siekia gerokai senesnius laikus – kai kurie laikrodžiai skaičiuoja ne vieną tūkstantmetį dar iki mūsų amžiaus ir buvo sukurti gana primityviai, tačiau dar ir dabar rodo tikslų laiką. Pavyzdžiui, primityviausias saulės laikrodis buvo paprasčiausia tiesi lazda.
Idėją padiktavo paroda
„Pati pradžių pradžia, galima sakyti, buvo 1978 metai, kai Klaipėdos kolekcininkai surengė pirmąją senovinių laikrodžių parodą Lietuvoje, tai buvo Klaipėdos paveikslų galerijos parodų salėje. Paroda sulaukė didelio klaipėdiečių, ir miesto svečių susidomėjimo. Turbūt dėl jos ir Vytauto Jakelaičio, konservatorijos prorektoriaus (Klaipėdos miesto kultūros ir mokslo kūrėjas) iniciatyva buvo mintis iškelta sukurti Laikrodžių muziejų. Tą mintį išvystė Lietuvos dailės muziejus ir 1979 įkūrė laikrodžių skyrių ir buvo iškeltas tikslas sukurti laikrodžių muziejų“, – pasakoja R. Martinkus.
Dailės muziejaus fondas jau tuomet turėjo sukaupęs nemažai laikrodžių, visgi atskiras pastatas muziejui skirtas ne iškart. 1984 metais Klaipėdoje, Liepų gatvėje, buvo atidarytos patalpos, kur muziejus veikia iki šiol. O pamatyti ir sužinoti čia galima daug.
„Kai pradėjome domėtis laikrodžiais, sužinojome, kad buvo ir saulės, ir vandens, ir smėlio, ir net ugnies laikrodžių. Vėliau atsirado mechaniniai, tačiau teko sukurti eilę laikrodžių modelių ir konstrukcijų, nes Lietuvoje paprasčiausiai tokių eksponatų nėra. O muziejaus koncepcija išsivystė tokia, kad parodyti, kaip vystėsi laikrodžių konstrukcija ir laikrodžių formos“, – pasakoja lydėdamas per ekspozicijas muziejaus vadovas.
„Kai pradėjau dirbti čia, muziejuje, apie laikrodžius iš viso nieko nežinojau, tad penkerius metus apie juos skaičiau, – juokiasi D. Menkutė ir priduria, kad naujai gautos žinios kėlė vis didesnį susidomėjimą ir susižavėjimą, kaip žmonės sugebėjo tobulą laiko skaičiavimą. – Pirmasis laiko mato skaičiavimas, ką žmonės sukūrė, – tai buvo kalendoriai. Jie atsirado keli tūkstančiai metų prieš mūsų esą. O pirmasis laikrodis buvo saulės laikrodis. Paskui buvo sukurti vandens laikrodžiai. Didžiąją dalį laikrodžių yra suprojektavęs ir mūsų vedėjas“.
Savo gyvenimą su laikrodžiais muziejaus vedėjas sako taip pat susiejęs gana netikėtai. 1979 m. R. Martinkus baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar - Vilniaus meno akademija), kur įgijo dailininko-konstruktoriaus specialybę. Iš Klaipėdos kilęs vyras tuomet pagal paskyrimą vėl iš Vilniaus grįžo į uostamiestį. Čia jam ir buvo pavesta misija įkurti Laikrodžių muziejų.
„Matyt, taip lėmė likimas, grįžau į Klaipėdą ir turėjau įkurti Laikrodžių muziejų. Nieko apie laikrodžius nežinojau, kai pradėjo dirbti, turėjome vieną knygelę, turėjome ieškoti literatūros, dabar tai galima pasižiūrėti internete informacijos, o tuomet juk nieko tokio nebuvo. Po truputį rinkome informaciją, tai užtruko apie penkerius metus, susisteminome, į darbą pajungti buvo ir mokslininkai, ir menotyrininkai, ir dailėtyrininkai. Didelis darbas buvo atliktas, kol buvo sukurtas muziejaus pagrindas. Svarbu buvo ne tik išdėstyti laikrodžius, bet juos ir pagrįsti“, – atvirauja R. Martinkus.
Pirmame Laikrodžių muziejaus aukšte demonstruojama laikrodžių konstrukcijos istorija. Čia gausu nuo saulės laikrodžių, iki smėlio, kiaušinio lukštų, vandens, ugnies ir net kvapų laikrodžių. Taip pat akį patraukia įspūdingo dydžio R. Martinkaus išgelbėtas buvęs ugniagesių laikrodis, kuris turi išskirtinę gelbėjimo istoriją.
„Pirmieji mechaniniai laikrodžiai atsirado Europoje. Šis, salės centre esantis laikrodis, pagamintas 1856 metais, Vokietijoje. Tai ugniagesių laikrodis, kuris kadaise stovėjo Klaipėdoje, ten, kur dabar yra savivaldybės pastatas ir viešbučiai. Jį pernešėme savo rankomis, kai buvo griaunama gaisrinė, mes jį išgelbėjome“, – pasakoja muziejininkė ir muziejaus vedėjas.
Tiesa, laikrodžio būklė buvo apgailėtina, tad teko nemažai padirbėti, kol jis vėl atgavo įspūdingą vaizdą. Tačiau muziejaus vedėjas sako, kad tokio eksponato tiesiog negalėjo pasmerkti sunaikinimui.
Mechaninėms konstrukcijoms naudojami skirtingi metalai, kad švytuoklės, dėl oro keičiantis metalo tankiui, kuo mažiau nukryptų nuo laiko rodymo tikslumo.
Kokie yra lietuviški laikrodžiai?
Muziejininkė D. Menkutė pasakoja, kad ne kartą sulaukė lankytojų pasakojimų, kad būdami užsienyje aplankė vienos ar kitos firmos laikrodžių gamintojo muziejų. Lietuvoje eksponuojama kur kas platesnis spektras, mat laikrodininkystės pramonės Lietuvoje nebuvo. Būtent tai ir lėmė muziejaus išskirtinumą ir unikalumą, kad čia eksponatai atkeliavę iš įvairių šalių. Tiesa, yra itin reti keli laikrodžiai, pagaminti Lietuvoje. Jie buvo kuriami išskirtinai tik pagal didikų užsakymą.
Muziejaus vedėjas sako, kad labai norėtų gauti ekspozicijai Vytauto Didžiojo laikrodį. Muziejininkė priduria, kad išskirtine puošmena būtų ir vienetiniai Žygimanto Augusto laikais gaminti laikrodžiai, kurie buvo gaminami išskirtinai turtingiems žmonėms iki pat XIX amžiaus. Abu pašnekovai apgailestauja, kad Lietuvoje gamintų laikrodžių kolekcijos dabar surinkti praktiškai nebeįmanoma.
Tiesa, vienas eksponatas turi išskirtinę vertę Lietuvai. Tai meistro Teodoro Tarasovigo kūrinys, kuris kadaise puošė Valdovų rūmų menę.
Koks laikrodis tiksliausias?
Šalia tokių laikrodžių, ir senųjų kalendorių, kurie pagaminti iš medžio ir metalo, eksponuojami net dar labiau nuostabą keliantys kvapais valandas skaičiuojantys laikrodžiai.
Mechaniniai laikrodžiai čia primena skirtingas epochas – renesanso, baroko, rokoko, klasicizmo, moderno. Keliaujant iš salės į salę, jose lankytojus pasitinka vienas už kitą įspūdingesni laikrodžiai ir nė vieno nėra vienodu ciferblatu. Kai kurie jų tikri meno kūriniai, kurie puošė prabangių rūmų sales.
Visgi, koks tiksliausias laikrodis? Atominiai laikrodžiai, anot V. Martinkaus, rodo laiką milisekundės tikslumu, tačiau laiką skaičiuoja vienodais tarpais, o žemė sukasi ne tolygiai. O štai tiksliausias laikrodis toli gražu net ne mechaninis – tai saulės laikrodis, kuris niekada neklysta.
Muziejaus parodų salėje dažnai eksponuojama ir šiomis dienomis menininkų sukurti laikrodžiai. Nors jų vertė laike dar visai menka, ateities kartoms toks palikimas gali tapti neįkainojamu.